Štai kur klausimas, vertas antro Hamleto monologo. Iš tiesų, o jeigu tai įgimta? Abiejų nuomonių šalininkai čia mėgsta pasitelkti mokslinius argumentus – vieni teigia, kad homoseksualizmą kaip ligą mokslas demaskavo dar prieš du šimtus metų, kiti atkerta, kad modernusis mokslas dar prieš keletą dešimtmečių pripažino, kad tai yra normalu ir, kad bandymai homoseksualą paversti heteroseksualiu gali sukelti rimtas psichologines traumas asmeniui, kurio vienintelė problema iki tol buvo neigiamas likusios visuomenės požiūris į jį. Todėl gal verčiau keisti visuomenės požiūrį? Tokios nuomonės šiuo metu laikomasi Vakaruose ir su tuo sunku nesutikti nuodugniau pasidomėjus apie ten atliekamus mokslinius tyrimus bei pasigilinus į ten puoselėjamo žmogaus teisių instituto dvasią. Tačiau tuo pačiu galima pastebėti, kad kažkada komunizmas irgi buvo mokslas, o viduramžiais Švenčiausios Trejybės buvimas buvo laikomas įrodytu moksliškai. Kartais keistai nuskamba ir pačių homoseksualų tvirtinimai, kad tai yra normalu, nes ir gamtoje tarp gyvūnų dažnai pasitaiko homoseksualūs santykiai. Bet jei mes matome kaip katinas išpjovė dar aklų kačiukų vadą ar mes galėtume pateisinti panašų žmogaus elgesį? Ar būtinai tai, kas nuolat vyksta gamtoje, gali pateisinti tai, kas vyksta visuomenėje? Ar tai, ką mokslas pripažįsta šiandien, nebus to paties mokslo paneigta rytoj?
Šiuo metu Lietuvos šou versle vyrauja tokia tendencija – jei būtinai reikia surengti kokį nors šou ir katastrofiškai trūkta idėjų, yra vienas kelias tinkantis visoms progoms. Tiesiog reikia vyrus perrengti moterimis – uždėti jiems ilgaplaukius perukus, pėdkelnes, trumpus sijonėlius, pastatyti ant aukštakulnių ir pasisekimas garantuotas. Kreivos, skylėtomis pėdkelnėmis aptemptos kojos, neskustos pažastys ir plaukuotos krūtinės, apšepusiame veide ryškiai šviečiančios raudonos lūpos žavi ir yra nepaprastai juokinga. Ir nors tam tikroms kultūrinėms mažumoms, toks humoro jausmas atrodo kiek pakrypes, visgi niekas to nelaiko visuomenės tvirkinimu. Turbūt nė vienas iš salėje plojusiųjų mūsų kultūros ir meno žvaigždėmis save laikantiems personažams nebijojo, kad nuo ilgalaikio tokių renginių žiūrėjimo gali deformuotis lytiniai organai ir atsirasti potraukis tos pačios lyties asmenims. O jei tokius vaizdus jie būtų matę nuo pat vaikystės? Ar būtų jie turėję didesnės įtakos bręstant? Nemanau, kad taip. Tačiau šiaip jau gana keista, kad žinant Lietuvos visuomenės požiūrį į gėjus, niekas neiškėlė minties, kad renginio „Auksiniai svogūnai 2007“ organizatoriai turėjo prieš pasirodymą įspėti žmones, kad atsivesti į jį vaikus griežtai nerekomenduojama dėl galimo neigiamo poveikio jų seksualiniam vystymuisi.
Tomas Viluckas, netiesiogiai atmesdamas mintį, kad homoseksualumas yra įgimtas, savo straipsnyje rašo: „Juk niekas civilizuotame pasaulyje nekvestionuoja to, kad lytinė orientacija yra pasirenkama. Kiekvienas pasirinkimas implikuoja atsakomybę ir padarinius. Tad pasirenkant homoseksualumą, pasirenkamas ir nevaisingumas. Beveik bet kuris homoseksualus asmuo iš principo gali būti tėvas ar motina, tačiau, pasirinkdamas homoseksualumo praktiką, kartu jis savanoriškai atsisako ir tėvystės ir motinystės“. Mano galva tai yra tipiškais silpno, stereotipų suformuoto, mąstymo pavyzdys, kuris naiviai suvokdamas pačią homoseksualumo problemą, siūlo atitinkamus su ja susijusių problemų sprendimus. Įdomu kaip pats T. Valuckas atsakytų į klausimą – o kada Jūs pasirinkote, kad norite būti heteroseksualus? Kiek Jums buvo metų tuomet? Kokie buvo tokio pasirinkimo motyvai? Beje aš nenustebčiau, kad į tai sektu visai nuoširdus jo atsakymas – nusprendžiau būti heteroseksualus dar vaikystėje, nes taip mane išauklėjo tėvai, katalikų Bažnyčia, o be to, noriu turėti vaikų, nes gėjai jų turėti negali. Tokie „moksliškai“ argumentuoti tekstai yra greičiau taisyklė, nei išimtis. Kažkodėl niekam iš tokių mokslinčių net nekyla klausimas atimti teisę nevaisingai vyro ir moters porai įsivaikinti vaikelį, motyvuojant tuo, kad pasirinkdamas nevaisingą partnerį, kartu pasiimi ir jo nevaisingumą. Ir ačiū Dievui.
Ir vėl pakartoju klausimą – o jei tai yra įgimta? Tai reiškia, kad galbūt nieko asmuo nesirenka, jis tiesiog lytiškai bręsdamas supranta, kad jau yra toks? Ar tai jo kaltė? O gal tuomet tai visuomenės, nesugebėjusios jam užtikrinti normalaus vystymosi, kaltė? Ar jis privalo keistis, o jei taip, tai ar jis gali pasikeisti? Ar lytinis potraukis pasirenkamas? Interpretuojant pasaką apie du princus kiek kitaip, kyla dar vienas klausimas – jei pas mus iki šiol nuo seniausių laikų vaikučiams būdavo sekamos pasakos apie princą ir princesę, tai kodėl ir tuomet atsirasdavo tokių, kurie užaugę norėdavo gyventi kiek kitaip? O gal jie iš tiesų yra kaip kokia užkrečiama liga, kaip maras ar parazitai, kuriuos reikia naikinti nuolatos t.y. kaip tarakonai ar pelės, kurių šiaip jau nereikia maitinti, užtenka nustoti slėpti maistą, juos nuodyti ir neužilgo jų atsiras begalės? Taigi iš to sektų, kad jų atsiranda nepaisant to, kad vaikučiams nuo mažumės sekamos pasakos apie princą ir princesę, o kas tuomet jei imtume sekti apie princą ir princą? Statistinio lietuvio ir socialinės apsaugos ir darbo ministro R. Dagio nuomone, tada ilgainiui jų prisigamintume tiek, kad jo visai reali vizija 2050 metais Lietuvoje turėti 4 milijonus lietuvių taptų mission impossible.
2 Comments, Comment or Ping
Keletas komentarų į jūsų teiginius.
“O jei tokius vaizdus jie būtų matę nuo pat vaikystės? Ar būtų jie turėję didesnės įtakos bręstant?” Šioje vietoje klystate. Siūlyčiau pasidomėti vaiko raida, kaip augantį vaiką veikia aplinka. Vienais metais jis sugeba suvokti vienus dalykus, kitais kitus, o pagrindinę įtaką daro visa jo aplinka bendrai paėmus. Elementariausias dalykas -- jeigu vaikas augdamas pastoviai mato, kaip tėvas muša motiną, jis pats, užaugęs, bus linkęs smurtauti. Tai nėra taisyklė, kad jis būtinai taip darys, tačiau statistiškai pažiūrėjus, didžioji dalis smurtautojų tokį pavyzdį matė savo šeimoje. Manau tą suprantate. Taip yra dėl to, kad vaikas mato pavyzdį ir priima jį kaip normą. Taigi nuo mažens rodant atitinkamą informaciją, galima nesunkiai suformuoti naujas “normas”. Ypač jautrus laikotarpis yra paauglystė, kai vaikas ieško savo identiteto (taip pat ir lytinio), tapatumo bendraamžių tarpe. Tuo metu įvairi informacija gali labai gerai išplauti smegenis.
“kyla dar vienas klausimas – jei pas mus iki šiol nuo seniausių laikų vaikučiams būdavo sekamos pasakos apie princą ir princesę, tai kodėl ir tuomet atsirasdavo tokių, kurie užaugę norėdavo gyventi kiek kitaip”. Todėl, kad žmonės yra skirtingi, skirtinga kiekvieno iš jų psichika. Populiacijoje visada atsiranda keli procentai “kitokių” -- arba genijų, arba apsigimusių, arba dar kitaip “kitokių”. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad “kitokių” visada yra menka dalis visos visuomenės. Ir mums reikėtų kelti klausimą, kaip mes norime auklėti savo vaikus? Ar mes norime, kad jie taptų homoseksualūs, ar heteroseksualūs? Nesileidžiant į diskusijas apie įgimtus ar susiformavusius dalykus, kiekviena informacija eina žmonėms į galvas, formuodama pažiūras. Paleidus naujo alaus reklamą, jo pardavimai šokteli eksponentiškai. Mano manymu, pradėjus darželiuose skaityti pasakas apie princą ir princą, per tv leisti laidas apie homoseksualiųjų “kultūrą”, homoseksualų gretos padidėtų gerokai. Pratęsiant klausimą -- kokią informaciją mes norime pateikti savo vaikams? Kas turėtų įtakoti jų pasaulėžiūros formavimąsi?
“Kartais keistai nuskamba ir pačių homoseksualų tvirtinimai, kad tai yra normalu, nes ir gamtoje tarp gyvūnų dažnai pasitaiko homoseksualūs santykiai”. Kad tarp gyvūnų pasitaiko homoseksualių santykių yra faktas. Dažniausiai tai yra keli procentai visos populiacijos (berods wikipedijos duomenys). Ir čia reikia pastebėti, kad klausimas, ar homoseksualumas yra įgimtas ar pasirenkamas dalykas, neturi prasmės. Gyvūnijos pasaulis turi savus dėsnius, pagal kuriuos gyvena. Pirmiausia, tai natūrali atranka. Homoseksualai negali daugintis, todėl tokių gyvūnų yra menka dalis. Priešingu atveju visa rūšis išnyktų. Žmonės seniai nebesivadovauja instinktais, žmonės susikūrė savo “gamtos dėsnius”. Už kito žmogaus nužudymą žmogus sėstų ilgų metų kalėjimo, o gyvūnas tiesiog taptų nugalėtoju, apgynęs savo teritoriją. Negalima iš konteksto išimti vieno fakto, kad “homoseksualumas yra natūralus” ir sviesti jį kaip argumentą. Jei jau taip, tada žmonėms reikėtų taikyti visus kitus gyvūnijos pasaulio dėsnius. Kitas pavyzdys -- tradicinės šeimos. Gamtoje nėra vienpatystės, dėl tų pačių jos dėsnių. Tačiau visuomenė susikūrė tokias taisykles (aka ištikimybė), kurios šiems dėsniams prieštarauja. Galima būtų dar daug tęsti, tačiau mintis yra tokia -- visuomenės sukurtos taisyklės, deja, nekoreliuoja su gamtos dėsniais. Dėl to klausimas “ar tai yra įgimta” praktiniu požiūriu neturi reikšmės.
June 16th, 2011
Ui, čia jau senas mano tekstas. Dabar ir pačiam keistokai skaitosi. Visgi nesutinku, kad klausimas apie prigimtį čia reikšmės neturi -- jis yra esmininis. Jeigu žmogaus prigimtis tokia, tai ar auklėdami jį taip, kaip reikia mes jo neluošiname. Aišku, tai jokiu būdu nereiškia, kad visus vaikus reikia auklėti kaip potencialius gėjus (manau, tai būtų labai negerai), visgi ar neturėtų svarbos tam tikros auklėjimo alternatyvos, ugdančios toleranciją kitokiems?
O kas dėl gamtos, tai juk tekste ir kalbama apie tai, kad net ir tuomet kai tam tikri reiškiniai gamtoje yra, dar nereiškia, kad jie mums nepriimtini. Gamtoje nėra vienpatystės, sutinku, ir tai neįrodo, kad pvz. pas mus įtvirtintas monogamijos principas prieštarauja žmogaus prigimčiai, kita vertus tai taip pat neparodo, kad monogamijos principo nepaisantis žmogus elgiasi kaip gyvulys.
June 16th, 2011