Roko Žilinsko vienatvė


Tai štai kokia toji Roko Žilinsko vienatvė, išsakyta ne tik tautinių, bet ir apskritai bendražmogiškų vertybių pamynimo dienos belaukiant. Žmogus patekęs į Seimą per konservatyviąsias vertybes atstovaujančios partijos sąrašą ir viešai prisipažinęs dėl savo netradicinės seksualinės orientacijos jaučiasi svetimas artėjančio Įvykio kontekste.

Jo situacija primena į Milano Konderos romane “Nepakeliama būties lengvybė” aprašytąją. Ten pagrindinis romano herojus, vienas geriausių šalies chirurgų, kurio laukė puiki karjera, tiesiog viešai deda skersą ant sovietų valdžios, po ko jam nebelieka nieko kito kaip tik išvažiuoti kažkur į provinciją dirbti nekvalifikuoto darbo.

O šios situacijos esmė – taip pasielgęs jis tapo svetimu visiems. Sovietu valdžiai – suprantama dėl ko, nes jis buvo toks žmogus, su kuriuo nebuvo galima susidoroti tyliai, jis buvo žmogus kurio nebuvo galima ignoruoti, todėl būtų pakakę jo tylaus susitaikymo, nutylėjimo, grynai formalaus pritarimo. Todėl valdžios pyktis dėl jo demonstratyvaus gesto buvo suprantamas.

Tačiau buvo ir kita nuo jo patylomis atsiribojusi visuomenės dalis, tai taip vadinamieji disidentai. Anie sovietų irgi kaip ir nemėgo. Nemėgo dėl įvairių priežasčių pvz. dėl jau patirtų represijų, sužlugdytos jų tėvų (o tuo pačiu ir jų pačių) karjeros, atimto turto, tačiau jie negalėdavo pajusti bendrumo su tuo, kuris būtent tokiu būdu pasipriešino sovietams – pasakė jiems “Ne”, kai galėjo, dar daugiau jo visaip kaip buvo nuolaidžiaujant prašoma pasakyti “Taip”. Jo situacija nebuvo ta, kai sovietai atima tai ką turėjai ir tai kuo galėjai būtį, jo situacija buvo ta kai būtent sovietai jam davė viską ir padarė jį tuo, kuo jis yra, o jisai pasiuntė juos velniop būtent dėl to, kad jie yra sovietai, blogis, kuris visada bus blogis, nepriklausomai nuo to ar jis duoda, ar atima. Jis buvo kitoks, kadangi ne sovietai atstūmė jį, o jis atstūmė sovietus ir toks jos išskirtinumas buvo perdėm nepadoriai akivaizdus.

 

Žilinskas kaltinamas, kad primeta savo gyvenimo būdą kitiems gėjams. Kaip jis drįso?

Žilinskas kaltinamas, kad primeta savo gyvenimo būdą kitiems gėjams. Kaip jis drįso?

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Suprantu, kad gal kiek nekorektiškas palyginimas, bet gal… Šiuo atveju jis žengė patį sunkiausią žingsnį – viešai prisipažino kas esąs, o taip pat (o siaube!) viešai pademonstravo, kad toks prisipažinimas nepakenkė nei jo karjerai, nei fizinei sveikatai, nei emocinei būklei. Tuo tarpu į analogiškas seksualines praktikas linkę asmenys geriau linkę apsimesti, kad kovoja už toleranciją vardan kitų. Gal tai ir yra tas genderismo konfliktas XXIa. užmaskuotos, vidinės visuomenės okupacijos forma verčianti daryti sunkius sprendimus ir pasielgus pagal savo sąžinę grąsinanti supriešinti su visais. Neveltui juk tokiems fanatikams kaip Svarinskas ar buvusiems komunistams kaip Ozolas šis judėjimas už žmogaus teises yra toks pat blogis kaip sovietų priespauda. Gal net blogesnis! Tas dėl kurio verta buvusiam disidentui stoti į vieną gretą su buvusiu partiniu aparatčiku tam, kad bendromis jėgomis, pasitelkus sąmoningą ir neabejingą jaunimą, pasipriešinti iš Vakarų ateinančiam blogiui. Tuo tarpu vakarietiškas vertybes propaguojantis judėjimas, kuris irgi savyje suvienija tiek buvusius disidentus, tiek ir partškolų dėstytojus ir auklėtinius, o taip pat sąmoningą ir neabejingą jaunimą, taip pat nelinkęs nuolaidžiauti.

Ir kur tuomet dėtis žmogui, kuris sako – aš esu gėjus, tai nesutrukdė man pakliūti į Seimą bei priklausyti konservatyvias vertybes pripažįstančiai partijai, man viskas gerai, mano žmogaus teisėmis man niekas netrukdo naudotis, parade nedalyvausiu, nes tuomet ketinau pabūti su šeima?

Share


Skaitymai. R. Kapušcinski apie žydų ir arabų kariavimo skirtumus


       Kodėl arabai pralaimėjo 1967-ųjų karą? Daug buvo apie tai kalbama. Buvo sakoma, kad Izraelis laimėjo, nes žydai narsūs, o arabai – bailiai, nes žydai protingi, o arabai primityvūs, nes žydai geriau ginkluoti, o arabams trūko ginklų. Visa tai netiesa!

Arabai taip pat protingi, narsūs ir turi gerų ginklų. Skyrėsi kas kita – požiūris į karą, skirtingos karo sampratos. Izraelyje kare dalyvauja visi, o arabų šalyse – tik kariuomenė. Kilus karui, Izraelyje visi eina į frontą, civilinis gyvenimas apmiršta. Sirijoje daugybė žmonių apie 1967 m. karą sužinojo tik jam pasibaigus, o juk šiame kare Sirija prarado pačią svarbiausią strateginę teritoriją – Golano aukštumas. Sirija neteko Golano aukštumų, kai tuo pačiu metu, tą pačią dieną, tą pačią valandą, už dvidešimties kilometrų nuo jų, Damaske, kavinės lūžte lūžo nuo žmonių, kai daugybė kitų vaikštinėjo aplinkui, rūpindamiesi, kaip susirasti staliuką.

1967 m. kare žuvo mažiau kaip šimtas Sirijos kareivių, o prieš metus Damaske rūmų perversmo metu žuvo du šimtai žmonių. Dėl politinio kivirčo žuvo dukart daugiau žmonių nei karo metu, kai šalis prarado svarbiausią strateginę aukštumą ir priešas priartėjo prie sostinės per šūvio atstumą.

Kareivis fronte gali būti geresnis ar blogesnis, bet kiekvienas kareivis yra žmogus. Jaunas žmogus rizikuoja labiausiai, nes jo visavertis gyvenimas dar tik prasideda, ir štai jį užgriūva viso pasaulio našta. Mirtis jį puola iš visų pusių. Po kojomis sproginėja minos, virš galvos švilpia kulkos, iš dangaus krinta bombos. Be galo sunku ištverti tokiame pragare.

Bet yra dar vienas, visų pikčiausias priešas – vienatvė mirties akivaizdoje. Kareivis negali būti vienas, jis niekada neištvers, jeigu jausis kaip pasmerktasis, jeigu žinos, kad jo brolis sėdi kavinėje ir lošia domino, kitas brolis pliuškenasi baseine, o likę broliai rūpinasi kaip susirasti laisvą staliuką. Jis turi suvokti, kad tai, ką jis daro, yra kam nors reikalinga, kad kas nors į jį žiūri ir jam padeda, yra kartu su juo. Kitaips kareivis mes viską ir pareis namo.

Karas negali būti vien kariuomenės reikalas, nes karo našta pernelyg sunki ir vien armija jos nepakels. Arabai manydavo, kad yra kitaip, ir nuolat pralaimėdavo. Pasakojau vadui iš Hermono, kad arabų pasaulyje mane visada stebino didžiulė spraga, visiškas neatitikimas tarp fronto ir šalies, tarp kareivio gyvenimo ir krautuvininko gyvenimo karo metu: abu gyvendavo skirtinguose pasauliuose, rūpindavosi skirtingais dalykais; vienas galvojo, kaip išgyventi dar valandą, kitas – kaip geriau parduoti prekę, bet juk tai visiškai skirtingi rūpesčiai.

(Nurašyta nuo Ryszard Kapušcinski “Jėzus su automatu   ant peties”, leidykla “Kitos knygos”, 2009, 47-48 psl.)

Share


Logika, papai, kryžiai ir Nida Vasiliauskaitė


Taip jau atsitiko, kad esu Nidos Vasiliauskaitės tekstų skaitytojas ir netgi šioks toks jos kaip publicistės talento gerbėjas. Ši filosofijos dėstytoja tikrai sugeba provokuoti, argumentuoti ir patraukliai reikšti mintis, tačiau perskaičiuos pastarųjų dienų du jos tekstus kažkaip norom-nenorom ėmė pirštis nenaudėlė mintis – negi tai ir yra tos pasekmės, kurias sukelia reguliarus feministinių veikalų studijavimas?

Pirmasis Nidos Vasiliauskaitės tekstas „Nupjauti kryžių ar gyventi jo šešėlyje“ yra skirtas pateisinti „Femen“ plikapapių aktyvisčių, nupjovusių medinį kryžių Kijevo centre, pateisinimui ir tuo pačių prikišamai jas pateikinėti su „Pussy riot“ ir Lukašenkos meškiukais. Be abejo, jau skamba ausyse prieštaravimai, neva šis tekstas buvo skirtas pažvelgti į visą šį reikalą „giliau“, „plačiau“ ir visaip kitaip geriau. O visgi teksto pradžioje pakartojami visai natūralūs klausimai, kilę peržiūrėjus šį Femen protesto epizodą:

 

  1. Ar tokia paramos „Pussy riots“ išraiška yra adekvati?
  2. Ar nebus po to sakoma, kad „Pussy riot“ ir visi jas palaikantys iš tiesų tyčiojasi iš krikščionybės?
  3. Qui bene? Kam visa tai naudinga?

Klausimai užduoti teisingai, tačiau užuot tiesiog atsakius į juos, bandoma nuduoti, kad pažvelgiama į viską jau taip plačiai, jau taip globaliai ir filosofiškai, kad net ir durnam turėtų pasidaryti aišku, kad šie trys klausimai iš principo yra nereikšmingi, o reikšmingi tėra visą apimanti agresyvi viešojo gyvenimo sakralizacija ir pasipriešinimo jai formos. Kažkas tokio, jei žmogus kaboke išgėręs du butelius vyno, septynis bokalus alaus ir keturis stiklelius degtinės po 50 gr., išėjęs į lauką griūna, prasiskelia kaktą į šaligatvį ir po to pasakodamas apie šią istoriją siūlo į viską pažvelgti plačiau – O juk tai toks mūsų gyvenimas, egzistencija, demokratija! O ar kas nors paklausė mano nuomonės prieš tiesdami šioje vietoje šaligatvį, o gal mano nuomone čia turėjo būti pievelė, kas atsakys už netikslingai iššvaistytas lėšas šaligatvio trinkelėms, kurios be to kad brangios, tai dar ir tokios kietos?

Nida Vasiliauskaitė cituoja kažkokią tai savo FB profilio diskusijų dalyvę „Netikintieji neturi šventyklų, nesinešioja, nestato ir nelipdo jokių specialių savo netikėjimo simbolių, nesirengia kažkaip ypatingai ir vienodai, neatlieka ritualų – taigi jų tarsi ir nėra kaip įžeisti? Tarsi nepakankamai įžeidus būtų primygtinis, įkyrus pezėjimas apie nekaltą prasidėjimą, pavyzdžiui“. Tikrai nuostabu kaip tai gali įžeisti netikinčio jausmus – pasakai tam tamsuoliui, kad nustotų kaip debilas pezėti apie tą nekaltą prasidėjimą, užblokuoji FB jo komentarus ir niekas daugiau nebeskaudins. Aš suprantu, kad mūsų gyvenimas vyksta ne vien tik facebooke (nors, reikia pastebėti, labai dažnai man susidaro įspūdis, kad tokios problemos kyla tik ten), tačiau ar įmanoma suskaičiuoti kiek kartų realiam gyvenime kiekvienas iš mūsų patys to nenorėdami privertėme labai nemaloniai jaustis ne vien tikintį ar netikintį, bet ir seną, jauną, be aukštojo išsilavinimo, bevaikį, nevedusį, mažai uždirbantį, neprigirdintį, su mažomis krūtinis, žemo ūgio žmogų? O galbūt kaip tik buvome įžeisti mes patys, tačiau ar tikrai po kiekvieno tokio atvejo reikia skelti antausį?

Ir dar simptomiška N. Vasilaisukaitės citata: „<…> auksinis arkikatedros kryžius nutvieskia visą Gedimino prospektą iki pat Seimo – simboliškai jis valdo tą prospektą (kuris nėra tik prospektas, ne, simbolinėje plotmėje tai daug daugiau – centrinė valstybės arteriją, pati Lietuvos Respublika in a nutshell) ir savo trajektorija iki Seimo steigia bei demonstruoja visiškai tiesioginį Bažnyčios ryšį su politine Valdžia. Juk, geriau pagalvojus, tai yra viešas ciniškas tyčiojimasis iš LR Konstitucijos, ne mažiau.“ Linksmai nuteikė frazė „juk, geriau pagalvojus“. Kažkuom primena P. Gražulio samprotavimus – o juk geriau pagalvojus, tai marširavimas Neries krantine su vaivorykštine vėliava, tai yra… Ir iš tiesų kai va pasiimi alaus butelį, atsisėdi patogiai į fotelį ir kai va taip gerai pagalvoji, tai blemba kaip viskas naujoje šviesoje nušvinta…

Na ir ką dabar darom su tuo Arkikatedros kryžium? Nupjaunam jį protestuodami prieš Femen aktyvisčių nupjauto kryžiaus atstatymą? Čia kiek nustebau kaip pro N. Vasiliauskaitės akiratį prasprūdo Trijų kryžių kalnas, tačiau akivaizdu, kad jai tai būtų tik dar vienas ciniško ir totalaus viešosios erdvės sakralinės okupacijos įrodymas. Suprantu, kad nuoširdžiai įsitikinusiam ateistui toks spindintis Arkikatedros kryžius gali kelti neigiamas emocijas, o kai kuriem NK 95 atstovams jo akivaizdoje ima svilti odos paviršius, iš ausų rūkti dūmai, o iš burnos dribti putos, tačiau paguosti juos galima nebent tuo, kad kitiems yra ne ką geriau. Įsivaizduokite, pavyzdžiui, kaip turi jaustis užkietėjęs pacifistas žvelgdamas į virš miesto pakilusią Gedimino pili? Kas gali smarkiau užgauti meilės ir taikos propagavimui pasišventusį aktyvistą, nei šis virš visos sostinės dominuojantis militaristinis pastatas? Apie tai, kas mus gali įžeisti galima kalbėti be galo, tačiau klausimas juk yra kaip mes turime į tai reaguoti. Nida Vasilaiuskaitė, beje, labai teisingai rašo: „Vandalizmas (bet koks) visuomet atgrasus. Ką nors įžeidinėti – taip pat. Tačiau ne viskas taip vaikiškai paprasta: kam nors įžeidimu gali pasirodyti (ir pasirodo) pati jūsų, neperdaryto į saviškį, egzistencija. Arba stovėjimas, užuot klūpojus.“. Taigi kažkas tiesiog tiki į nekaltą prasidėjimą, eina į Bažnyčia ir klūpodami meldžiasi, tačiau aš esu ne toks, aš netikiu ir dėl to toks jų elgesys mane žeidžia, todėl aš irgi einu į Bažnyčią ir kai kiti klūpo, tuomet aš stoviu, kai kiti meldžiasi, aš šoku.

Tiek jau to tuos išvedžiojimus, verčiau sugrįžkime prie trijų aukščiau pacituotų Nidos Vasiliauskaitės klausimų, kuriuos uždavusi, jinai ėmė kalbėti šiek tiek apie kažką kitą.

Iš tiesų tai būtent Femen akcijos neadekvatumas ir sukėlė daugiausia kalbų. Mes galime kalbėti apie tai ar moralu yra šokti ir dainuoti Bažnyčioje, tačiau turėtume sutikti, kad jei „Pussy riot“ norėjo šokiruoti visuomenę ir atkreipti jos dėmesį į Rusijos ortodoksų bažnyčios kišimąsi į politiką, tai reikia pripažinti, kad ši akcija būtent šiuo požiūriu yra visiškai adekvati ir pavykusi. Sukeltas milžiniškas erzelis, o „Pussy riot“ akcija, nepaisant to, kad buvo atlikta religinio kulto vietoje, buvo vienareikšmiškai suprasta kaip išpuolis prieš dabartinį Rusijos rėžimą. Taip “Pussy riot” siunčiamą žinia, kad ir kaip mes interpretuotume pačią jos pateikimo formą, suprato tiek jas palaikantys, tiek jas smerkiantys. Kas taip pat svarbu, “Pussy riot” joms nepritariančius sugebėjo paversti savo šalininkais.

Tuo tarpu visiškai neaišku kaip Femen aktyvisčių performansas, anot jo organizatorių turėjęs palaikyti „Pussy riot“, galėjo pagelbėti „Pussy riot“. Ir šioje vietoje N. Vasiliauskaitės argumentacija artėja prie kliedesio: „Nežinau, ar „Femen“ akcija šia prasme pasiteisins, tačiau jei pakaktų nupjauti tą kryžių (būtent Kryžius, tik ne medinis, o tas, kuris šiandien valdo Rusijos patriarchatą, pasiekė „Pussy Riot“ įkalinimo – todėl jis ir nupjautas) ir dėl kažkokio stebuklo merginos atgautų laisvę – amoralu būtų jo nenupjauti.“ Kitaip sakant, aš nežinau ar sugavę vyriškos lyties juodą katiną, apipylę jį smala, iškastravę ir nupjovę jam galvą mes tokiu būdu sumažinsime prievartinį jaunų mergaičių apipjaustymą Afrikoje, tačiau jei dėl kažkokio stebuklo, taip įvyktų, tai visų ką tik paminėtų veiksmų neatlikimas būtų itin ciniškas, amoralus, antipilietiškas ir antihumaniškas mūsų poelgis. Nenustebčiau, kad N. Vasiliauskaitė yra šventai įsitikinusi, kad jei ne Femen performansas, tai „Pussy riot“ narės būtų įkalintos iki gyvos galvos ir aš šiuo metu nesugalvoju argumentų kodėl turėtų būti kitaip… Na, o N. Vasiliauskaitės minties, kad “Femen” nupjovė ne medinį kryžių Kijeve, o “Kryžių, kuris šiandien valdo Rusijos patriarchatą” aiškinimo susilaikysiu, nes niekaip kitaip negaliu paaiškinti tokio požiūrio, kaip tik  Arkikatedros kryžiaus ilgametės radiacijos poveikio pasekme.

„Pussy riot“ akcija buvo preciziškai ad hoc atliktas veiksmas, tuo tarpu Femen aktyvistės, nupjovusios kryžių, pastatytą ČK-NKVD smogikų nukankintoms ir sušaudytoms aukoms atminti, arba akivaizdžiai susipainiojo savo veiksmuose, arba savo veiksmais siekė visai kitų tikslų nei deklaravo. N. Vasiliauskaitė, komentuodama šį atvejį savo maniera, vėl bando kažką aiškinti, kad neva šis kryžius uzurpavo viešą erdvę, o taip pat monopolizavo istorinio atminimo interpretaciją. Suprask, kad čia ne šiaip sau pusnuogė kvaiša mojavo plikais papais, o čia buvo vykdomas iškilmingas viešosios erdvės desakralizavimo aktas. O juk geriau pagalvojus, tai jei mąstoma papais, tikrai praverstu įsidėti bent jau silikoninius implantus.

Tarsi jeigu aš padėdamas ant kieno nors kapo baltų gėlių, atimčiau iš kieno nors kito teisę padėti ant to paties kapo raudonų, jau nekalbant apie eglišakių vainiką. Tarsi tas medinis katalikų-unitų kryžius sudarė kokias tai kliūtis vietinio raugo anarcho-pakraipos aktyvistams susimesti pinigų ir toje pačioje vietoje bolševikų nužudytų ortodoksų dvasininkų, carinių karininkų ir monarchistinių organizacijų aktyvistų atminimui pastatyti paminklą Karlui Marksui ar kokias tai dvi bronzines raumeningo proletaro, sutraukančio grandines, rankas.

Čia svarbu suprasti, kad kalba eina ne apie gėrį ir blogį, ne apie moraluma ir apie amoralumą, o apie adekvatumą. Jei koks žmogus trokšta, kad jo kaimyno prieangyje dvoktų smarvė, jisai gali tenai paslapčiomis prišikti. Jei jisai mato, kad tas pats kaimynas turi labai gražų veislinį šunį, tai vėlgi šį šunį galima paslapčiom nunuodyti. Yra problema, norai, yra ir būdai ką nors pasiekti ar išspręsti, kuriuos mes pasirenkame pagal savo moralinius įsitikinimus. Tačiau vis dažniau viešojoje erdvėje pasitaiko, kad tas kuris šika bando įteigti, kad jis čia tapo paveikslą, o tas kuris muša tuo pačiu sugeba visus nustelbti savąja kankinio rauda.

Kalbant „Femen“ palaikymo performanso adekvatumą N. Vasiliauskaitei vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad pačios „Pussy riot“ narės, kurias jau galima vadinti disidentėmis, nuo šio palaikymo atsiribojo pareiškusios, kad kryžiaus nupjovimo akcijai jos jokio solidarumo nejaučia. Tad apie ką daugiau belieka kalbėti, apart desakralizacijos…

 

Į antrą klausimą apie tai ar kiti nesakys, kad „Pussy riot“ tyčiojasi iš krikščionybės sunku atsakyti, nes „kiti“ prišneka visko. Verta tik paminėti, kad „Femen“ jau tapatina krikščionybę su patriarchatu, priespauda, diktatūra ir skelbia šūkį „nupjauk kryžių, išgelbėk Rusiją“, kuris net ir nelabai gerai pagalvojus kelia kai kurias asociacijas…
Qui bene? Pasakysiu trumpai –būčiau Putinas, pasiūlyčiau „Femen“ koordinatoriams pinigų už šią akciją ir kitas. Galima ne tik pjauti kryžius viešose vietose. Dar galima niokoti kapines ir pan. Svarbu, kad būtų kuo garsiau rėkiama, kad mes prieš dabartinį rėžimą. Realpolitik. O gal ne aš vienas toks gudrus?

Share


Improvizacija Lietuvos sąrašo tema


Tuk, tuk, tuk.
Sargybinis (iš vidaus atidaro langelį kaustytose duryse akių aukštyje):
– Kas čia?
Nepažįstamasis su violetiniu raiščiu ant rankovės:
– Čia savi, įleiskite.
S: Iš kur būsi?
N: Aš iš sąrašo.
S: Iš kokio sąrašo?
N: Iš Lietuvos sąrašo.
S: Iš kelinto?
N: Iš antrojo.
S: Kokios pažiūros?
N: Kuolys ir Venckienė teisūs strategiškai, tačiau nežymios taktinės klaidos, vedančios į susiskaldymą, gali lemti pralaimėjimą, todėl visi už Ozolą!
S: Parodyk asmens dokumentą.
N: Štai.
S: Atsitrauk tris žingsnius atgal, kad galėčiau tave visą matyti.
N: (Žengia tris didelius žingsnius atgal)
S: Violetinio kaspino atlape neturi matau…
N: Gink Dieve! Aš visada dėviu violetinį raištį tik ant dešinės rankos. Venckienė teisi strategiškai, tačiau nežymios taktinės klaidos…
S: O violetinį raištį ant kairės rankos?
N: Niekada! Kuolys teisus strategiškai, tačiau nežymios…
S: Gerai. Užeik. Pasą pasilieku, grąžinsiu prieš išeinant.
Durys atsidaro ir Nepažįstamasis užeina.

Share


Pedoentuziazmo kategorijos


Panašu į tai, kad vis sunkiau yra atsispirti violetinės informacijos srautui, užplūstančiam vos tik įsijungus televizorių ar monitorių. Vis daugiau kyla tokių abstrakčių klausimų kas tai yra faktas ir interpretacija. Vėl skirstoma į tikrus ir netikrus, virtualiai dalinamos pažymos pas psichologus ir psichiatrus. 2012 m. gegužės 17 d. žymus tautinių vertybių gynėjas interneto platybėse blogeris Zeppelinus išplatino tokį pranešimą (tiesiog negaliu susilaikyti nepateikęs čia jo viso):
Dėl įvykių Garliavoje.Trumpai
Kas mane stebina, tai kai kurių elito atstovų džiūgavimas ir naivus įsitikinimas, kad „viskas baigėsi“.
Toks jausmas, kad tie žmonės neskaitė rimtų knygų apie religijos istorija, neturi supratimo apie masių psichologiją, nežino pagrindinių mitų ir legendų formavimosi dėsnių bei nesuvokia to, kad tie mitai ir legendos daro didesnę įtaką žmonių vaizduotei, nei kažkokie sausi ir nelogiški teismų sprendimai ir nuobodūs ekspertų vogravimai, etc. Gerbiamieji, turiu jus nuliūdinti – niekas nesibaigė. Tik perėjo į kitą lygmenį, kur racionalūs argumentai nebereikalingi ir teisiniai-loginiai ginčai nebevyksta. Nes jūs savo jėgos veiksmais suteikėte faktinį pagrindimą pačioms juodžiausioms fantazijoms apie visagalį Klaną ir savo kreivomis rankutėmis (pabraukta mano – K.) sukūrėte tai, su kuo kovoti vargu ar pajėgsite – Mitą apie Klano Pagrobtą nukankinimui Mergaitę. Kas bent kiek yra skaitęs šventųjų garbinimo istorijas, tas supras, ką padarėte…
Akivaizdu, kad netrukus L.Stankūnaitė ir jos dukra išnyks iš Lietuvos, kaip tai nutiko su jos sesers vyrų ir dukrele. Kuriam laikui jos bus apgyvendintos kokioje nors užsienio šalyje ir bus išlaikomos mūsų mokesčių pinigais iš „liudininkų apsaugos programos“ ar kaip ji ten vadinasi. Nesiimu spėlioti, koks bus tolimesnis jų likimas, bet nieko ypač smagaus į galvą neateina…
Naivieji pedoskeptikai mano, kad praėjus keletui savaičių Lietuvoje viskas savaime pasimirš, nes žiopla minia atras kitų temų. Tai yra, daro tą pačią klaidą ir lipa ant to paties grėblio, kaip ir anuometinė VSD vadovybė ir jos kišeninė žiniasklaida pulkininko Vytauto Pociūno žūties atveju.
Jų laukia didelis siurprizas.
Mitas apie Klano Pagrobtą nukankinimui Mergaitę šiandien pradeda savarankišką gyvenimą. Po kurio laiko pedoskeptikų ideologai susipras, kad jiems buvo kur kas jaukiau ir lengviau turėti reikalą su ramiai teisėjos Venckienės šeimoje gyvenančia mergaite, nei su įsitvirtinusiu masių sąmonėje Mitu. Kuris tikrai suvaidins vaidmenį ir artėjančiose rinkimuose ir dar ilgai darys įtaką daugelio žmonių sąmonei.“
Ką gi – jūs patys tai padarėte ir nieko kito kaltinti dėl labai tikėtinų pasekmių negalėsite. Apart savo trumparegystės ir įžūliai naivaus kvailumo…”
 
 
Amen. Perskaitėte Zeppelinus’o Žodį.
Šiame manifeste minimi „naivieji pedoskeptikai“ – dar vienas dažnai Zeppelinus naudojamas terminas, kiek aiškiau išplėtotas viename iš ankstesniųjų jo įrašų. Dedu visas šias nuorodas į Zeppelinus įrašus, kadangi būtent juose randu, kaip niekur kitur, atvirai ir nuosekliai plėtojamą tokį pažiūrų kompleksą, kuris jau anksčiau buvo įvardintas kaip pedoentuziazmas. O šis aukščiau cituojamas įrašas, kuris iš visko sprendžiant yra spontaniškai nuoširdus, apima esmines, mano galva, pedoentuziastinės ideologijos kategorijas.
Kliedesys – atsiprašau, kad šiuo žodžiu įvardinu tai, ką savo manifeste įvardinama kaip mitas. Visi kiti ten vartojami terminai, tokie kaip „masių psichologija“, „legendos“, „juodžiausia fantazija“ ir pan., daugmaž yra savo vietoje. Taigi skelbiamas naujo pedoentuziastinio kliedesio cunamio banga, kuriai užliejus jau bus nesvarbu nei logika, nei argumentai, nei galiausia pati teisybė. Būtent šiame kontekste interpretuotinas termino pedoentuziazmas sudedamoji dalis, žodis entuziazmas t.y. dvasinis pakilimas, įkvėpimas, užsidegimas. Tai yra įkvėpimas, sukeltas tikėjimo, kad ši pedofilijos byla gali suvienyti ir tapti pradžia kažko naujo ir šiuo atveju kuo bus daugiau kliedima, kuo daugiau bus kuriama pasakų ir legendų ir kuo jos bus baisesnės ir žiauresnės, tuo didesnė tikimybė, kad galiausia bus imtasi ir kažkokių veiksmų. Ir šiuo atveju dėl to, jei kliedesiai gerokai peržengtų tikrovės ribas kaltė kristų ne tų kliedesių kūrėjams, o tiems, kurie neklausė kliedesių kūrėjų dar tuomet, kai jie kalbėjo protingai, tokiu savo ignoravimu nepalikdami jiems jokios kitos išeities kaip tik kliedėti.
Tokiame kontekste pasakodamas istoriją apie Antrąją Mergaitę, kurią Vokietijoje (beje nežinau kodėl šiai istorijai pasirinkta būtent ši šalis – gal dėl palankių tam sąlygų?) kelis metus prievartavo, o galiausiai sukapojo ir išpardavė žmogaus organų prekeiviams, net ir tuo atveju jei tai yra netiesa, vis tiek prisidedi prie Kliedesio evangelijos, prišauksiančios Šviesos Angelo atėjimą į Seimą, skleidimo, o tuo pačiu gauni palaiminimą ir išrišimą už bet kokias nuodėmes,spėju, už žmogžudystę taip pat.
Auka – kaip jau minėjau, Kliedesio legenda tuo geresnė, kuo ji žiauresnė. Legenda apie Klano pagrobtą Mergaitę yra geresnė nei istorija apie teismo sprendimu, antstolių ir policijos pagalba, paimtą iš globėjų vaiką ir perduotą motinai. Atitinkamai, už legendą apie Klano pagrobtą Mergaitę yra daug geresnė legenda apie Klano pagrobtą prievartavimui Mergaitę, o iš vis geriausia legenda yra apie Klano pagrobtą nukankinimui Mergaitę. Kai kurių senovės pagonių tautų dievai irgi reikalaudavo žmonių aukų tam, kad pvz. naujai pastatyta pilis stovėtų ne vieną šimtmetį ir saugotų nuo priešų antpuolio. Toks visuotinis saugumas kartais reikalaudavo brangios kainos – žmogaus gyvybės, kurią atsisakius sumokėti iškildavo grėsmė visai bendruomenei. Čia pedoentuziastinė mintis pakliūna į paradoksą, kurį įveikia Kliedesiu – nepriklausomai nuo to, kokios buvo faktinės bylos aplinkybės, akivaizdu (bent jau man), kad ideologiniu požiūriu būtent pedoentuziastams sėkminga Mergaitės tolimesnė raida ir reabilitacija yra mažiausiai pageidaujama, kaip pašalinanti pagrindinį entuziazmo dirgiklį. Tuo pačiu man šioje situacijoje sunku įsivaizduoti pedofilą (atsiprašau už vaizduotės stoką), kuris drįstų ją šiuo metu prievartauti. Tuo jokių būdu nenoriu pasakyti, kad Mergaitei dabar saugiausia būtų pedofilų apsupty, o tuo pačiu jokiu būdu neteigiu, kad pedoentuziastai sąmoningai nori jos kuo žiauresnio traumavimo. Mintis čia paprasta, tai patvirtina ir pedoentuziastų ideologas Zeppelinus, – svarbu ne mergaitė, svarbu mitas apie jos Auką.
Pirmoji mergaitė (kuri paprastai įvardinama kaip Antroji Mergaitė) iš visų publicistinių laidų žiūrovų buvo atimta iš pat pradžių, neseniai atimta ar antroji mergaitė (kuri paprastai įvardinama tiesiog Mergaite), tačiau štai vyksta mitingas ir jau nebesvarbu ar ta eisenos priekyje su užrašu žingsniuojanti mergaitė yra Trečioji ar Ketvirtoji. Svarbu yra ne šis ar anas žmogus, o jo auka, nes be Aukos nebus naujos Pradžios, o kad bet kuriuo atveju ši Auka būtų ir neišnyktų, yra būtinas Kliedesys ir kuo jis intensyvesnis tuo geriau.
Pradžia – tai tokia pedoentuziastinio mąstymo kategoriją, kurią galima būtų apibūdinti kaip kažkokį tai veiksmą ar įvykį, kuris atsižvelgiant į esamą situaciją, neišvengimai įvyks pačiu artimiausiu metu ir, kuris normalioje valstybėje, esant tokioms sąlygoms kaip dabar, būtų įvykęs senų seniausiai, bet kadangi čia yra Lietuva, tai šis veiksmas ar įvykis labai užtruko, bet kadangi net ir Lietuvoje liko normalių žmonių, tai jis va tuoj, tuoj ir įvyks. Trenkus šalin religinį patosą ir pateikiant viską suprimityvintai, šis įvykis – tai absoliuti pedoentuziastų dauguma Seime ir to pasekoje seksiančios reformos, kurios įjungs kažkokią sakralinę lempą ir pasidarys šviesu, o tamsos nebeliks.
Kalbėti apie tai, kas bus po Pradžios yra gana sudėtinga, kadangi pati Pradžios koncepcija yra suponuota prielaidos, kad šiuo metu yra taip blogai, kad blogiau jau būti nebegali, todėl į žvelgiant iš pedoentuziastinių pozicijų tikri galime būti tik dėl vieno – be jokios abejonės, po Pradžios, net ir blogiausiu atveju bus bent truputį geriau, nei yra dabar, o geriausiu atveju bus sukurta būtent tokia Lietuva už kurią žmonės stovėjo prieš tankus sausio 13. Bet kuriuo atveju, Pradžia, tai žygis valdžios vertikalėje į viršų, nes tik patekus ten, galima padėti pažemintiems ir nuskriaustiesiems. Pati pagalba, tai jau antras etapas.
O realybė tokia, kad kas žino kada Kliedesys ir Auka sukels Pradžią. Nežinia ar partija „Drąsos kelias“ yra tas vienintelis kelias į Pradžia ir ar tai yra toji pradžia ir, apskritai, kas pas jos lyderius J. Varkalą ir A. Skučienę galvoje. Visi kiti irgi kur kas panašesni į žaidėjus povandeninėmis šaškėmis – S. Stoma tik dabar išstojo iš Tėvynės Sąjungos; A. Stancikienė, R. Kupčinskas ir N. Puteikis vis dar joje ir nepanašu, kad ketina išstoti; A. Matulevičius turi kažkokį tai, sunkiai beprisimenamą, savo judėjimą ir nepanašu, kad jam blogiau vadovauti ten, nei klausyti J. Varkalos ir A. Skučienės pamokslų; V. Šustauskas ketina emigruoti į JAV, pirmagimio susilaukęs M. Murza užimtas maloniais rūpesčiais; A. Medalinskas irgi kuria kažkokį tai judėjimą, kuris yra jo, bet tuo pačiu metu yra ir kiekvieno Lietuvos piliečio; tautininkai irgi neseniai susivienijo ir, kiek girdėjau, visai rimtai svarstė galimybę įtraukti į savo uniformą violetinę spalvą (kad ketintų jungtis su „Drąsos keliu“ negirdėjau), D. Kuolys ir R. Ozolas tebekalba, N. Oželytė tebekalba labai intensyviai.
N. Venskienei į „Drąsos kelią“ šiuo metu stoti neapsimoka, nes dabar ji dirba teisėja. Turbūt, nelabai apsimoka ir A. Venckui.
 
Share


Teismai pasisako dėl komentaro „O tie skustagalviai geriau per čigonų taborą prasineštų“


Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 16 d. nuosprendžiu A. P. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 170 straipsnio 2 dalyje, požymių

A.P. buvo kaltinamas pagal BK 170 straipsnio 2 dalį tuo, kad viešai kurstėsmurtauti ir fiziškai susidoroti su žmonių grupe dėl jų tautybės: 2007 m. gegužės 31 d., apie 7.28 val., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš jam priklausančio kompiuterio (IP adresas (duomenys neskelbtini)) viešai – į interneto svetainę www.lrytas.lt – atsiuntė komentarą Nr. 27 „keistai atrodo“, kuriame parašė: „Nu bet kaip kažkam
sekasi. Gyvenu Vilniuje, o niekad tokių vaizdų nepamatau. O čia atvažiuoja porai dienų ir pamato. Keista. Tegu J. pabando Niujorko harleme su mašina pravažiuot – kulką į kaktą gaus ir vardo nepaklaus. Tik ten kažkodėl to niekas rasistiniu išpuoliu nepavadins. Šiaip bus eilinė žmogžudystė. O tie skustagalviai geriau per čigonų taborą „prasineštų“, gal bent narkotikų sumažėtų, naudos būtų.“; taip A. P. viešai kurstė smurtauti ir fiziškai susidoroti su romų tautybės žmonėmis.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad A. P. nepadarė veikos, turinčios BK 170 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių, remdamasis kaltinamojo parodymais, kad straipsnio „E. J. šokiravo rasistiniai išpuoliai“ komentare jis išdėstė savo nuomonę apie tai, jog straipsnyje minimi asmenys vietoje to, kad smurtautų prieš kitus, savo energiją nukreiptų visuomenei naudinga linkme, pavyzdžiui, kovai su narkotikais. <…>Teismas sprendė, kad A. P. komentaras išdėstytas kaip nuomonė ir jo pavartotame žodyje „prasinešti“ neįžvelgė prasmių, susijusių su fiziniu smurtu.

Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal Vilnius miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms <…> Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad nors Lietuvių kalbos žargono žodynėlyje terminas „prasinešti“ aiškinamas kaip „praeiti ką nors intensyviai darant“, toks aiškinimas nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad jis yra smurtinio pobūdžio, o A. P., komentare pavartodamas šį terminą, kurstė fizinės prievartos naudojimą, tautinę nesantaiką. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad A. P. tyčia kurstė smurtauti prieš romų tautybės asmenis, jo parodymai nepaneigti. Byloje nenustatyta vieno iš pagrindinių nusikalstamos veikos požymių – kaltininko tiesioginės tyčios.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d.nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Prokuroro manymu, nutartis naikintina dėl esminio Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio reikalavimo, kad įrodymų vertinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, pažeidimo <…> A. P., komentuodamas interneto svetainėje straipsnį „E. J. šokiravo
rasistiniai išpuoliai“, parašė, kad „…tegu J. pabando Niujorko harleme su mašina pravažiuot – kulką gaus ir vardo nepaklaus…“. Tokiu pasakymu A. P., prokuroro nuomone, skatino naudoti smurtą. Kitu sakiniu „… o tie skustagalviai geriau per čigonų taborą „prasineštų“, gal bent narkotikų sumažėtų, naudos būtų“ kurstė smurtauti prieš romų tautybės žmones. A. P. pavartotas žodis „prasinešti“ „Lietuvių žargono žodynėlyje“ aiškinamas kaip „praeiti ką nors intensyviai darant“ <…>savo paaiškinimuose A. P. akcentuoja skustagalvių kovą su narkotikais, žinodamas, kad jie – tai ne įstatymų nustatyta tvarka įregistruota organizacija, kuriai suteikta teisė imtis įstatymais reglamentuotų priemonių prieš neteisėtą narkotinių medžiagų įgijimą bei realizavimą, o smurtauti linkę asmenys. Išteisintojo siūlomas metodas skustagalvių pagalba mažinti narkotinių medžiagų prekybą prieštarauja įstatymams ir yra Lietuvos Respublikos baudžiamajame
kodekse uždrausta veika. Prokuroro nuomone, išteisintojo komentaras rodo kvietimą smurtu kovoti prieš romų bendruomenę, kad sumažėtų narkotikų.

Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja, kad, bylos duomenimis, nėra pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas bylą pagal prokuroro skundą išnagrinėjo neišsamiai. <…> Apygardos teismas atskirai analizavo ir komentare pavartotos frazės „tie skustagalviai geriau per čigonų taborą „prasineštų“, kuria, pasak prokuroro, kurstoma smurtauti, bei atskiro žodžio „prasinešti“ reikšmę ir pateikė jų vertinimą. Taigi prokuroro argumentas, kad apygardos
teismas neįvertino objektyviųjų veikos požymių, atmestinas.

<…>
Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog kasatorius nesutinka su įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis, nereiškia, kad teismas buvo šališkas. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad A. P. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, jam teigiant, kad savo komentare išdėstė nuomonę, jog minėtame straipsnyje minimi asmenys (skustagalviai) geriau savo energiją nukreiptų visuomenei naudinga linkme – kovai prieš narkotikus ir jų platinimą. Tai, kad A. P., anot prokuroro, negalėjo nurodyti, kaip skustagalviai gali kovoti su narkotikų platinimu, neduoda pakankamo pagrindo vertinti kaip aplinkybę, patvirtinančią jo kaltę.

<…>

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos
įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas, tinkamai vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtintomis bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka nuostatomis, savo sprendime išdėstė pakankamus motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o išteisinamasis nuosprendis pripažįstamas teisingu. Kasaciniame skunde išdėstytiargumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvados, kad byloje surinkti įrodymai buvo tinkamai įvertinti, konstatuojant, kad, byloje surinktais duomenimis, nėra pakankamo pagrindo pripažinti A. P. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 170 straipsnio 2 dalyje.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.

 

Čia aš gerokai šią nutartį iškarpiau, kad paskaitomesnis tekstas būtų :). Šis savaitgalis kažkaip praėjo besigilinant į tai galima ar negalima vartoti vieną ar kitą žodį. Beje, šioje nutartyje žodžis “čigonai” detalesnio prokuroro, susikoncentravusio ties žodžiu “prasinešti”, dėmesio nesulaukė. Norintys perskaityti visą nutartį gali ją susirasti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo puslapyje. Tai yra 2009 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251/2009.

K.

 

Share


Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškina žodžio “negras” reikšmę lietuvių kultūroje


“Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl BK taikymo pagrindų, teigiant, jog tamsiaodžio asmens pavadinimas „negru“ ne dėl jo kitokios antropologinės savybės, o dėl asmeninio konflikto su tokiu asmeniu, nesudaro pagrindo taikyti BK 170 straipsnį. Reikia pripažinti, jog kasatoriai taip teigdami iš dalies yra teisūs, nes BK 170 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai yra tiesioginė tyčia, kurios tikslas kurstyti diskriminavimą tyčiojantis, niekinant ar skatinant neapykantą tam tikrai žmonių grupei ar asmeniui dėl jų rasės, tautybės, kalbos, kilmės ir kitų įstatyme nurodytų požymių. Išties, vien tik juodaodžio asmens pavadinimas „negru“, nesant tikslo kurstyti diskriminavimą dėl jo rasinės priklausomybės, negali būti laikomas kitos rasės žmogaus lygiateisiškumo pažeidimu. Žodžio „negras“ etimologinė reikšmė lietuvių kalboje istoriniu, socialiniu–kultūriniu požiūriu neturi niekinančio, žeminančio atspalvio, nes lietuvių tauta nenaudojo Afrikos gyventojų vergoviniam darbui, nebuvo įstatymais įteisintos diskriminacijos, segregacijos, nebuvo ir socialinio konflikto dėl odos spalvos bei priklausymo kitai rasei. Lietuvoje kitų rasių asmenys praktiškai negyveno arba tai buvo tik atsitiktiniai atvejai.

Taigi, lietuvių tautos kultūroje,  literatūroje bei mene negro vaizdinys susijęs su netiesiogine patirtimi, dažniausiai atkeliavusia per kitų šalių literatūrą, meną, todėl siejamas su išnaudojamu, sunkiai dirbančiu, užuojautos reikalingu asmeniu. Tuo tarpu tamsios odos spalvos asmens apibūdinimas „nigger“ yra kalbinė svetimybė – anglicizmas, kuris angliškai kalbančiose tautose turi neigiamą, žeminančią, niekinančią reikšmę, ypač jei minėtas žodis vartojamas kartu su žodžiu „fucking“, kuris turi vulgarią norminėje kalboje nevartotiną reikšmę.”

Baudžiamoji byla Nr. 2K-91/2010

Share


A. Duginas apie tai, kokios laisvės reikia Gruzijai


Šiek tiek padarom pertrauką nuo zoninės romantikos (tiesą pasakius kol kas dar net neprasidėjusios) ir vėl pasiklausom A. Dugino. Jūsų dėmesiui jo kalba mitinge. Įdomu kokie yra skirtumai tarp jo ir Hiltlerio. Beje, jei kam įdomi mano nuomonė, tai manau, kad šis žmogus yra pakankamai subtilus ir protingas. Tiesiog teko klausytis jo paskaitų apie Heidegerį ir nesitiki, kad viskas su juo yra taip paprasta, kaip gali pasirodyti klausantis šio pasirodymo.

Share


Jaudinantis susitikimas oro uoste: -“Labas, Lietuva!”. -“Nu labas, Andriau…”.


Labai jaudinanti akimirka Vilniaus oro uoste, pasibaigusi užrakinamų antrankių čekštelėjimu. Kiek vėliau įžymiojo internetinio trolio Andriaus Burlegos laukė kelionė į Kauno VPK areštinę. Paskirta kardomoji priemonė dokumentų paėmimas. Šaltiniai apie šią istoriją kiek skurdoki. Štai ką radau pas Rokiškį (katras pateikia šias eilutes, kaip galimai rašytas paties Andriaus Burlegos):

Sausio 22 d., sestadieni, buvau sulaikytas Vilniaus aerouoste Valstybes pasienio darbuotuoju, kurie veliau perdave Kauno VPK pareigunams. Sausio 24 d. Kauno apygardos prokuroro Rasa Verdnikoviene pareikalavo is teisejo 3 men kardomojo aresto priemones, kuri nebuvo patenkinta. Tada, per vyr. inspektoriu Simona Meskauska, kuris atsakingas uz byla ateme asmens dokumentus, tuo ribodama isvykti atgal i Dublina. Advokate, greiciausiai, uz valstybes lesas bus paskirta is Antriniu teisiniu paslaugu centro Kaune, Kestucio 41, Angele Fumoniene. Kaltinimai pagal du BK straipsnius 170 2 d nesantaikos kurstymas pries Usa straipsnyje “Nusove pedofila” ir 154 2s smeiztas pries Jasaiti straipsnyje “Pedofilas is Generalines”. Kol kas tiek.

Dabar keletas profaniškų, grynai subjektyvių, pamąstymų.

 

toliau paklodė tęsias, geriau nelįskit…

Share


Užkalnio misija arba kas būna kai neklausai redaktoriaus


Perskaičiau smagų savo nuoširdžiai mylimo aktoriaus Rolando Kazlo smagų interviu žurnale „Ieva“. Po to perskaičiau komsomolkėj Andriaus Užkalnio, publicisto, kuriam irgi jaučiu šiokias tokias simpatijas, tekstą. Po to dar vieną to paties publicisto tekstą jo paties bloge, kuriame atskleidė, kad jo redaktorius iš anksto perspėjo dėl tautos aršios reakcijos kai pašiepiamos josios šventosios karvės. Na ką aš galiu pasakyti – geriau jau būtų žmogus redaktoriaus paklausęs ir toliau sau sėdėjęs supermamų puslapy arba pasekęs redaktoriaus pavyzdžiu ir pasityčiojęs iš kokio Kubiliaus ar pan.

 

 

Share


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar