Metai pataisos namuose 9. Bendravimas.


Penktadienio popietė, būrio viršininkas N. Sėdi savo darbo kabinete už stalo ir palinkęs tušinuku pildo nuteistųjų knygeles. Uniforminės kepurės snapelis užsmauktas žemai ant akių, galva palenkta prie stalo, plaštaka su tušinuku greitai judėdama automatiškai daro įrašą, lūpų kamputyje smilksta cigaretė. Artinasi savaitgalis bet darbo tą penktadienį jis turėjo tiek, kad galima užsipisti grabais. Būna tokių dienų, kurios lyg ir žadėjusios būti ramiomis, tiesiog įsuka į nesustojančią, pusiau reikalingų, pusiau nereikalingų darbų karuselę. Nuo pat ryto direktorius buvo blogos nuotaikos, kabinėjosi prie visų ir krovė malkų už bileką. Tądien dar reikėjo priimti ir apgyventinti naujus žulikus, išduoti daiktus, atlikti apžiūras, surašyti tarnybinius, kaip tyčia tą pačią dieną reikėjo į laisvę išleidinėti dar kelis, kuriems bausmės laikas pasibaigęs.

Visa tai būtų dar pusę bėdos, tačiau būrio viršininkas iš gretimo barako išėjo keliom savaitėm atostogų, todėl greta septyniasdešimties savo „auklėtinių“ jam reikėjo dirbti su dar tokiu pat žulikų skaičiumi gretimam barake. Bet būrio viršininkas N. buvo ne iš kelmo spirtas, išdirbęs čia jau apie 10 metų. Sėkmingai susitvarkė su visais darbais ir nusprendęs, kad šis penktadienis bet kuriuo atveju jau sušiktas, sėdo prieš darbo galą pildyti nuteistųjų asmens knygelių, kadangi bent kartą per mėnesį jis, kaip socialinis darbuotojas, privalėjo jose padaryti įrašą apie kiekvieno nuteistojo laisvės bausmės atėmimo eigą.

Durys atsidaro į kabinetą įeina kito būrio viršininkas G.

–       Štai, – ištraukia iš papkės prirašytą popieriaus lapą ir deda ant stalo, – surašiau Kunigui tarnybinį.

–       Kas čia dabar tau? – nuoširdžiai nustebęs paklausia N.

–       Sunervino žiauriai. Stovėjo prie Olos ir kalbėjo su kažkuo pro tvorą, pasakiau, kad nueitų šalin, tai po to išgirdau kaip pusbalsiu sakė kažkam anapus „palauk, kol mentas praeis“.

–       Nu blet, gal nereikėjo…

–       Nu tai tu paimk tą tarnybinį. Aš jį surašiau ir iškarto nuvariau į vachtą ir, tipo, palikau jį budinčiam užregistruot.

N. pasima tarnybinį ir deda jį į stalčių:

– Dėkui.

–       Ką „dėkui“, už „dėkui“ pats žinai, – juokiasi G.

–       Nu gerai, gerai, pasiderinsim, gi žinai mane… O be to gal neužeis – šypsosi N.

–       Ai, nereikia. Žėk, tuoj P. prisistatys. Kunigas – žmogus rimtas, – vėl šypsosi G. ir išeina iš kabineto.

 

Kunigas iš tiesų buvo „rimtas žmogus“, nuteistasis tokią pravardę gavęs dėl to, kad kamerose vesdavo kokius tai maldos užsiėmimus. Vidutinio ūgio, plačių pečių, virš 40 metų, niauraus randuoto veido. Sėdėjo jau antrą kartą, abu kartus už tai, kad kažką subadė peiliu, antrą kartą berods savo žmoną. Apie jo autoritetą galima buvo spręsti vien pagal tai, kad valgykloje šnyriams (tai tokie nuteistieji, kurie prieš pietus nueidavo į valgyklą, išdėliodavo ant stalų indus su maistu ir tik po to buvo leidžiamas visas kontingentas) iš anksto dėliojant dubenėlius ir dedant į juos maistą, toje užstalės vietoje kur sėdėdavo Kunigas, dubenėlyje būdavo bent trigubai daugiau košės negu pas aplinkinius.

N. prisidega dar vieną cigaretę, ima naują knygelę ir vėl palinksta prie jos. Rašo. Pabaigęs įrašą vėl ima naują knygelę ir rašo vėl.

Kažkas iš anos pusės lėtai nuspaudžia durų rankeną, durys tyliai prasidaro ir tarpdury nedrąsiai pasirodo kažkoks džiumbras. Ką reiškia sąvoka „džiumbras“ per tuos vienerius pataisos namuose išdirbtus metus man niekas taip ir nepaaiškino. Kiek galiu paaiškinti iš savo patirties, džiumbras tai yra toks žulikas į kurį pažiūrėjęs iš pirmo žvilgsnio negali nustatyti ar jis yra nuskriaustas ar dar ne.

 

–     Ko nori? – nesustodamas rašyti ir nepakeldamas galvos klausia N.

–    Viršininke, gal galit sąvaržėlę paskolint?

–     O nachui tau ta sąvaržėlė?

–     Nu kaip…lapam susegt…

–     Neturiu.

–     O tai gal galit lapą paskolint, va matau lentynoj daug turit…

–     O kam tau tas lapas, ko tu nori?

N. pakelia galvą ir pažvelgia į jį. Šiaip ar taip reikia nukratyti cigaretės pelenus į peleninę.

–       Skundą rašysiu, – sako džiumbras.

–        O tai kas tau blogai?

–       Šiaip, rašysiu skundą… kiek galima…

–       Neduosiu. Pats nedaug lapų turiu.

–       Bet tai aš turiu teisę parašyt skundą…

–       Nu blet, sėsk rašyk prašymą, kad iš tavo pašalpos tau išskaičiuotų 5 centus už vieną lapą A4 formato. Tu iš vis džiaukis, kad tavęs ant slidžiu dar nieks nestato.

–       O tai gal tada galit lapą prašymui paskolint?

–       Blet, išjunk tą durnių, neturiu aš to lapo. Aš tau ne popieriaus fabrikas.

Žulikėlis atsidūsta ir lėtai slenka durų link.

–       Bet viršininke, kodėl jūs taip? – klausia lėtai spausdamas rankeną.

–       Nu tai kaip tu man, taip ir aš tau.

Dar kiek sustojęs tarpduryje atsidūsta:

–       Bet tai tik vieną lapą pasiskolint norėjau …

–       Pyzdink nachui…, – vėl reikia nukratyti cigaretės pelenus. Ta proga N. vėl pakelia akis ir kratydamas cigaretę į peleninę pažvelgia džiumbrui į akis. „Va matai, reikėjo greičiau per slenkstį lipt ir duris daryt iš anos pusės – nebūtų tekę išgirsti to, ką dabar išgirdai“, – nebyliai sakė jo griežtos, pilkos akys.

Durys užsidaro ir N. vėl įninka rašyti. Neužpildytų knygelių krūva jau mažėja.

Durys vėl atsidaro ir įslenka senas žulikas V. Atrodo kaip seneliukas. Sėdo už tai, kad girtas kažką vienkiemy apiplėšė ir nužudė. Irgi ne paskutinis žmogus zonoje, bet visgi amžius jau ne tas kaip geriausiais karjeros laikais. Atneša apystorį tvarkingai užklijuotą voką su pašto ženklu.

–             Va, noriu, kad išsiųstumėt, – sako ir deda ant stalo.

–             Kas čia?

–             Skundas Seimo pirmininkui!

–             Dėl ko?

–             O tai kiek galima?, – iš karto užsiveda tas, – duoda tik po vieną antklodę ir ta pati plona ir su skylėm, maistas koks prastas, aš senas žmogus tokio valgyt jau negaliu, visur bardakas – kodėl plunksnuotiems leidžiama dirbti zavchozo darbą?, kodėl…

–             Gerai, gerai, nesiparink, išsiųsiu, – paima laišką, duoda pasirašyti į žurnalą, – tiesa, o kodėl tu būtent Seimo pirmininkui skundą rašai?

–             Nu taigi aš jau visiems rašiau ir prezidentui, ir teisingumo ministrui, ir premjerui. Į Strasbūrą rašiau. Rašiau ir seimo pirmininkui anksčiau, bet tai jūs va politika gal nesidomit, tai nežinot, kad tą seimo pirmininką nugi jau seniai  nušalino, o vakar kaip tik naują paskyrė. Tai ir parašiau jam, gal bent dabar normalus žmogus pasitaikys…

–             Aaaa… Nu tai gerai, išsiųsim.

 

V. išeina. Būrio viršininkas N. vėl palinksta prie nuteistųjų knygelių. Rašo, rašo, rašo. Atsivertus paskutinę knygelę durys atsidaro ir užeina P., kurį vienas žulikas apibūdino kaip „vienintelį bachūrą zonoje“. Aukštas, arti keturiasdešimties metų, tvirto sudėjimo, atviro veido vyriškis su nuoširdžia šypsena ir šiltu žvilgsniu.

Apie jo įtaką kitiems nuteistiesiems galima buvo spręsti jau vien iš jo gerų darbų. Čia tiesiogine prasme. Tarkim gauna nuteistasis kokią nuobaudą už tai, kad pramiegojo rikiuotę ar rūkė ne vietoje, nuobauda galioja metus ir per tą laiką jis negali būti pirma laiko paleidžiamas į laisvę. Vienintelis būdas tą nuobaudą panaikinti yra padaryti kažką gero, pvz. nudažyti suoliuką ir gauti už tai paskatinimą. Problema ta, kad iš esmės zonoje padaryti kažką gero „nesusitepant rankų“ negarbingu darbu arba neįdedant savo lėšų ar pastangų yra gana sudėtinga. Vienas paprastesnių būdų ir yra, tarkim, nudažyti suoliuką, bet nedažysi juk jo kas pusę metų.

Tai kuomet paskatinimo reikėjo P., vyko štai kas – buvo priešais jo baraką kokių 400 km2 ištryptos žemės plotas. Dienomis ten nuteistieji iš neturėjimo ką veikti vaikščiodavo pirmyn atgal ir taip per metų metus žemė tame plote pasidarė bjauriai dulkanti ir kieta kaip asfaltas. P. užsakė juodžemio, trašų ir sėklų, iš darbo zonoje esančio šiukšlyno, padedamas kitų, su tačka atsibogino bordiūro nuolaužų ir tvarkingai jais visą tą plotą įrėmino. Tada užpylė juodžemiu, užsėjo, greta bordiūro lygiais intervalais prisodino gėlių, viduryje pasodino kelis medelius, o po jais pastatė stalą. Matydami žolės sėklomis užsėtą juodžemio plotą, gamtai jautrūs zekai, visi kaip vienas, savo pasivaikščiojimams pasirinko kitas vietas. Po kelių savaičių žolytė, basakojų tvarkinių šlangomis laistoma, sužaliavo, o zonoje gerbiami asmenys susėdo prie stalo lošti domino. Tik po kiek laiko dar socialinės reabilitacijos viršininkas užsirūstino, kad prie to stalo susėdusieji mėto per tvorą nuorūkas. Neužilgo ant tvoros atsirado užrašas „Prašom nemėtyti nuorūkų“, o greta pastatyta skardinė spjaudyklė ir šis nekultūringas elgesys iš karto liovėsi. Medeliai auga, žolytė žaliuoja, paukščiukai čiulba, tatuiruoti vyrai sėdi už stalo, geria stiprią arbatą, šnekučiuojasi. Gražu. Nu kaip tokio žmogaus nepaskatinsi?

 

–       Aš dėl S (t.y. Kunigo) atėjau, – sako kaltai šypsodamasis, – va kažkaip žmogui čia taip atsitiko, nepagalvojo kažkaip, dabar jaudinasi.

–       Nu bet tai ko jis taip? Taigi jis protingas žmogus, juk ne pirmus metus sėdi.

–       Ai, nu būna. Bet tai gal galima kaip nors sutvarkyt viską. Pažįstam gį mes abu tą G. Jis geras būrio viršininkas, gi supranta, kad čia S. ne iš blogos valios… Gal jau kalbėjot su juo, gi buvo jis čia neseniai pas jus užėjęs…

–       Nu nežinau, užsiminė jis man kažką, bet nesakė, kad S. Aš pats net nepagalvojau, kad S. taip lievai dėl bazaro užbrist gali. Tai net nežinau, nes jei jis tarnybinį vachtoj užregistravo, tai pats supranti. Negerai tada biški.

–       Tai gal pakalbėkit, viršininke. Nu tai vis tiek kažkaip. Suprantu, kad negerai išėjo, bet žmogaus gaila.

–       Gerai, sutvarkysiu kaip nors.

–       Nu tai dėkui. Tikrai jis daugiau taip nedarys. Pergyvena vis tiek. Gi suprantat.

–       Jo, jo, nu tai aišku, durnai čia biški gaunas…, – supratingai santūriai linksi N.

P. išejus, N. išsitraukia iš stalčiaus tarnybinį, kuriame aprašyta, kaip S. išvadino G. „mentu“, suplėšo jį į smulkius skutelius ir meta į šiukšlių dėžę. P. tapo skolingas N., arba kitaip sakant, N. įgavo nerašytą teisę vieną kartą kreiptis į P. pagalbos, tuo atveju kai bus visai pyzdiec pvz. jei kada į zoną atvažiuotų kokia delegacija iš Teisingumo ministerijos, kad visas barakas būtų iššveistas ir bent jau išoriškai atrodytų be priekaištų tvarkingai. Žinia N. tapo skolingas G., o S. tapo skolingas P. Todėl tos kalbos, kad zonoje reikia atsakyti už kiekvieną žodį tikrai ne be pagrindo.

Darbo diena baigėsi. N., atsilošė kėdėje, vėl prisidegė cigaretę ir užvertė paskutinę nuteistojo knygelę. Joje, kaip ir kokiose septyniose dešimtyse kitų, tą dieną atsirado identiškas įrašas – „tokių tai metų, tokio tai mėnesio tokią tai dieną su nuteistuoju pravestas auklėjamasis pokalbis. Domėtasi nuteistojo savijauta, buities sąlygomis. Aptarta jo socialinės reabilitacijos eiga. Nuteistajam primintos pataisos namų vidaus tvarkos taisyklės. Nuteistasis skundų ir pageidavimų neturi.“

 

Ankstesnės istorijos iš pataisos namų:

Metai pataisos namuose 1.

Metai pataisos namuose 2.

Metai pataisos namuose 3.

Metai pataisos namuose 4.

Metai pataisos namuose 5.

Metai pataisos namuose 6.

Metai pataisos namuose 7.

Metai pataisos namuose 8.

LiveJournalGoogle+Share


Metai pataisos namuose 8. Lokalinis sektorius.


Lokaliniame sektoriuje arba „lokalkėje“ bausmę atlikinėjo penki „normalūs“, jeigu taip galima pasakyti, būriai (t.y. ketvirtas, penktas, šeštas, septintas ir aštuntas) ir vienas narkomanų būrys (devintas). Kitaip sakant, pirmuosius penkis būrius sudarė žulikai ir tiek, bendra masė. Tai yra tie, kurie į zoną atvažiavo „ne darbo dirbti, o atlikti bausmę“. To paties principo, aišku, laikėsi ir vierchai ir tie kurie iš paskutiniųjų stengdavosi nuo jų bent jau neatsilikti. Jų visų katino dienos slinkdavo vienodu ritmu – rikiuotė 8 ryte, pusryčiai, po to pietūs, vakarienė, 20 val. vėl rikiuotė, o 22 val. visi į lovytes. Laiko tarpai tarp valgymai būdavo užpildomi stalo žaidimais, vaikščiojimu nuo vieno tvoros galo iki kito, televizoriaus žiūrėjimu ir pan. Žiūrėdamas į jų gyvenimo ritmą dažnai prisimindavau senos pataisos namų medikės žodžius pasakytus vienam į depresiją puolusiam žulikui – „vaikeli tu neimk visko į galvą, va kol čia sėdi tai atsipalaiduok, ilsėkis, apgalvok viską – juk ir stogas virš galvos ir pavalgyt duoda ir draugų va kiek čia susiradai, o tikrasis tavo kalėjimas tai žinok prasidės tuomet kai iš čia išeisi į laisvę“.

Lokaliniame sektoriuje dar buvo nedidelė biblioteka, kurioje dirbo bibliotekininkas iš pirmo būrio, sporto salė, kuria būriai naudodavosi
paeiliui pagal grafiką, ir atskiros patalpos, kuriose vykdavo pareigūnų pasitarimai-penkiaminutės. Taigi tiek žulikų, tiek pareigūnų judėjimas čia buvo bene didžiausias.

Iš visos „lokalikės“ žulikų masės kiek labiau išsiskirdavo narkomanai. Gyveno jie kartu su „normaliais“. Pradžioje jiems buvo apribotas bendravimas su „normalių“ būrių nuteistaisiais t.y. neleidžiama įeiti į jų barakus, kaip ir aniems buvo draudžiama lankytis pas šituos, bet dar man tebedirbant tą tvarką atšaukė, o nuo jų birkių (t.y. ant dešinės krūtinės pusės nešiojamų asmens kortelių) buvo panaikintos jų polinkį nurodančios mėlynos juostelės. Būk tai dėl to, kad pažeidžiamos žmogaus teisės, ar tiesiog jų orumas žeminamas, o taip pat integracija į „normalią“ visuomenę apsunkinama. Šiaip tai, pasakyčiau, labai neramus kontingentas sudarė šį būrį. Visą laiką ten būdavo justi kažkoks bičių avilio dūzgimas – lyg ir tas jų visų elgesys pagal taisykles, lyg ir tas dūzgimas jo ne pats stipriausias iš visų įmanomų garsų, o va tik
nepasaugok ir iškart subadys ar susibadys. Dabar net negaliu prisiminti kas konkrečiai sukeldavo tokį visuotinai neramaus judesio įspūdį… tiesiog gal tie žmonės, palyginti su „normaliaisiais“ pasižymėjo ryškesniais asmenybės bruožais ir fantazija. Tikrai negalėčiau pasakyti ar čia taip dėl jų polinkio „apsišaudyti“ ar dėl ko kito.

Dar vienas dalykas – „narkomanų“ būryje kartu sėdėjo tiek vartojantys, tiek nevartojantys, bet sėdę už nusikalstamą veiką, susijusią su narkotikais, pavyzdžiui prekyba jais. Tarkim prekeivis nebūtinai pats yra narkomanas, nors dabar negalėčiau prisiminti nė vieno, kuris tikrai laisvėje buvo „švarus“. Beje tie, kurie laisvėje vartodavo ir pateko į zoną, anaiptol ne visi atrodė taip baisiai kaip iš narkomanijos prevenciją skatinančių klipų. Nemaža dalis 9-o būrio buvo reguliariai sportuojantys ir, atitinkamai, atletiškai atrodantys. Kai buvo surengtas zonos prisitraukimų konkursas, tai jį laimėjo žulikas iš narkomanų būrio, o per zonos tinklinio varžybas krovė narkomanai visiem malkų kaip
reikiant. Galiausiai 9 būrys išėjo į finalą su Olos komanda ir kažkaip jau labai netikėtai aniems pralošė. Kiek girdėjau, už stabiliausią zonos valiutą – Saint George cigaretes. Neprestižas oliniams buvo likti antriems, iš kitos gi pusės cigarečių trūkumą 9 būrys išgyvendavo skaudžiau nei kiti būriai. Krepšinio varžybose narkomanai irgi buvo į finalą papuolę, bet jų komanda „Aguona“ pralošė 4-5 būrių komandai, kuri kažkodėl vadinosi „LSD“. Šias rungtynes mačiau savo akimis ir galėčiau lažintis, kad šį kart viskas vyko sąžiningai. Krepšinis ir zonoj krepšinis.

LiveJournalGoogle+Share


Metai pataisos namuose 7. Ola.


„Ola“ buvo vadinama kokių 3 metrų aukščio tvora nuo likusios zonos atitverta teritorija, kurioje bausmę atlikinėjo antras ir trečias būriai.  Į ten būdavo paskiriami šiek tiek rimtesni personažai, paprastai turintys tiek didesnį autoritetą tarp kitų nuteistųjų, tiek ir rimtesnę paramą iš laisvės. Kiek man susidarė įspūdis, valdė tenai kauniečiai, taigi kitų miestų atstovams tam, kad sėkmingai adaptuotis greičiausiai reikėdavo papildomų rekomendacijų ar asmeninių įgūdžių ir patirties. Tarkim, vienas žymiausių Kauno nusikalstamo pasaulio atstovų H.D., bausmę atlikinėjo būtent Oloje.

Kiek teko girdėti, šių dviejų būrių gyvenamajame barake keturi dujinės viryklės degikliai buvo padalinti pagal didžiausius Lietuvos miestus. Kitaip sakant, jeigu vilnietis virdavosi sriubą ant klaipėdiečių degiklio jam grėsė nemalonumai. Kad tokia tvarka galiotų kituose būriuose girdėti neteko – ten paprastai būdavo dvi dujinės viryklės, kurias dalindavosi pagal kastų principą.

Kita vertus, jei jau pavadinau juos „vierchais“ to nereikėtų suprasti besąlygiškai, nes tarkim kai kuriuos kauniečius iš šio būrio pervedus į kitus, jų statusas ir, jei taip galima pasakyti, visuomeninis svoris galėjo keistis. Tiesiog faktas tas, kad tame būryje išgyventi galėjo ne bet kas, o žemesniųjų kąstų nuteistųjų ten nebuvo. Tačiau man dingojasi, kad jie privalėjo susidurti su ta pačia problema kaip ir pirmasis būrys, dar kitaip vadinamas „ožynu“ – sunku būti geru ožiu, kai tu pats esi uždarytas
ožyne ir jau kur kas sunkiau būti vierchu, kai tave uždarė ten, kur visi tokie. Kiek teko domėtis, praktika ne kartą parodė, kad atskyrus vieną kastą nuo kitų šioji po kiek laiko persitvarko pagal anksčiau egzistavusį modelį, iškeldama
savus lyderius ir sumindama žemėn tuos, kurie buvo palaikyti nevykėliais.

Galų gale, kituose būriuose sėdintys “gaidžiai” irgi turėdavo savo “vierchą”, per kurį būdavo sprendžiami įvairūs klausimai. Taip kad zonoje viskas ne mažiau reliatyvu, nei laisvėje. Pavyzdžiui, kaip vierchams pasiskirstyti kuris turi miegoti kurioje lovoje, kai visuotinai žinoma, kad tose lovose, kurios pastatytos arčiausiai durų, miega gaidžiai, o kažkaip kitaip jas
perstatyti administracija griežtai draudžia? Kitoje zonoje, pavyzdžiui, geresnėje vietoje stovinčią lovą reikėdavo nusipirkti – ekonominio pakilimo laikotarpiu lova geroje vietoje kainavo berods 1000 litų.

Kaip tokio pobūdžio problemas spręsdavo „oliniai“ girdėti neteko. Greičiausia taip pat kaip ir kiti… Dėl
to jų visų įvardijimas vierchais yra šiek tiek sąlyginis.

Dar šis būrys neidavo į valgyklą valgyti kartu su kitais ir maistą jam atveždavo atskirai, nors daugelis iš jų valdiško maisto apskritai nevalgydavo – daugelio finansinė padėtis ir parama iš laisvės būdavo kur kas geresnė nei kituose būriuose
sėdinčių. Jų tualetą išvalyti irgi būdavo atvedamas vienas toks visada labai pozityviai nusiteikęs nuteistasis iš pirmojo būrio.

Aukštas ir posausio, bet tvirto kūno sudėjimo būrio viršininkas, kuriam buvo priskirti „oliniai“, vaikščiodavo skubiais žingsniais, kalbėdavo greitai, trumpai ir iš esmės. Šypsodavosi ne itin dažnai, o pati jo šypsena, palydima keisto mažų akučių spindesio sukeldavo kažkokį tai nesaugumo jausmą. Skrupulų jis per daug neturėjo. Prisimenu kaip kartą po darbo stovėjau
eilutėje su bendradarbiais  vietinėj parduotuvėlėj norėdamas nusipirkti degtinės butelį, tai jisai, man užtrukus krapštant
iš piniginės centus ir juos bandant saujoje suskaičiuoti, be jokių skrupulų užlindo ir apsiprekino. Pataisos namų vadovybė jį labai vertino kaip darbuotoją ir laikė jį kone būrio viršininko etalonu, tuo tarpu kiti pareigūnai kartais jį nurodydavo kaip pavyzdį kuo tampama pradirbus tokį darbą ne vienus metus taip kaip to reikalauja vadovybė.

LiveJournalGoogle+Share


Metai pataisos namuose 6. Pirmas būrys.


Tai buvo savotiškas zonos aptarnavimo būrys. Tiksliai nebeprisimenu ar jis turėjo kažkokį oficialų, jo specifiką nurodantį pavadinimą. Šiaip „oficialiame diskurse“ jis buvo vadinamas tiesiog „pirmu būriu“, tačiau žulikų kalba jis buvo vadinamas „ožynu“. Taigi tai tarsi nurodo, kad šis būrys buvo sudarytas remiantis kastų principais, tačiau aš taip nemanau. Visų pirma ožys (arba „kaziolas“, kitaip sakant „skundikas“, iš čia žodis „kaziolinti“ t.y. skųsti) tam, kad kažką įskųstų, turi kažką žinoti, o tam kad kažką žinotum, negali būti izoliuotas. Tuo tarpu šio būrio barakas buvo izoliuotas nuo kitų ir buvo šiek tiek kitoks – pats barakas savo viduje turėjo aptvertą kiemą, kur stovėjo keli savadarbiai treniruokliai, berods kažkoks palaikis stalas žaidimams ir dar kažkokie rakandai. Šio būrio nuteistieji laisvalaikiu iš to kiemo nelabai ir teišeidavo. Kita vertus laisvalaikio, palyginti su kitais, jie turėdavo nelabai daug, kadangi būrys, kaip minėjau, buvo aptarnaujantis t.y. priėmus naujoką, paskirstymo į būrius komisija į šį būrį skirdavo tuos, kurie išmanydavo elektriko, šaltkalvio, staliaus, santechniko ir pan. amatą. Vėliau jisai, kartu su šio būrio žulikais, taisydavo kitų būrių barakuose užsikimšusias kriaukles, keisdavo šviestuvus ir t.t.

Daugelis iš jų panašų darbą jau buvo dirbę laisvėje, o pataisos namus papuldavo, anot vieno, už tai, kad „iš antro darbo biški dasidurdavo“. O toliau jau, kaip sakoma, „biški po biški ir į Pravieniškes“. „Na bet ką čia bepadarysi, žmogus, kad tokia tvarka pas mus“, – kartą nugirdau vienam koridoriui šnekant, – „kai „Mažeikių Naftą“ kai kas už dyką atiduoda, tai kas daugiau paprastam žmogui lieka?“ Apskritai šio būrio nuteistieji aršumu pareigūnų atžvilgiu nepasižymėjo, greičiausiai ne vien tik dėl to, kad daugelis jų nebuvo šimtaprocentiniai nusikaltėliai ir laisvėje kartkartėmis kažką naudingo veikdavo, bet ir dėl to, kad kitų būrių nuteistieji dažniausiai žiūrėdavo į juos iš aukšto, todėl dar papildomai blogi santykiai su administracija jiems buvo visiškai nenaudingi.

Esant reikalui šie „auksarankiai“ būdavo su priežiūra (arba be jos) įleidžiami į kitus būrius, tačiau kažkaip nesitiki, kad to pakaktu prisigaudyti „kaziolinimui“ būtinos informacijos. Šiaip ar taip, kituose būriuose pat gyvenantys jos turėjo žinoti kur kas daugiau. Todėl vieno tokio žuliko pasakyme, kad „pas mus zonoj visi bachūrai yra ožiai“, manau, tikrai buvo grūdas tiesos. Tiesą pasakius, gal net daugiau nei grūdas…

Kartkartėmis pasitaikydavo, kad į pirmą būrį pervesdavo ir tuos, kurie iš pat pradžių buvo paskirti į kitus būrius, taip atskirdami jį nuo kitų ir tuo pačiu apsaugodami. Kažkaip įstrigo frazė, kurią praeinantis žulikas mestelėjo besidarbuojančiam 1-o būrio nuteistąjam – „Lygini griovį? Ką padarysi – pridavei bachuriukus, tai dabar lygink, lygink“.

Taigi, greičiausia, tiesos grūdo buvo ir toje versijoje, kurią čia ką tik lyg ir bandžiau paneigti. Bet ką padarysi, tokia jau ta aplinka ten – vaivorykštės spalvomis žaižaruojančios versijos ir tik retkarčiais nubyrantys apipeliję tiesos grūdeliai.

LiveJournalGoogle+Share


Metai pataisos namuose 5. Adaptacija.


Vėliau sužinojau, kad kambaryje su nuogų moterų atvaizdais (kitos taip intensyviai erotizuotos patalpos zonoje matyti neteko) gyveno sandėlininkas iš 1-o būrio, toks pagyvenęs, savimi pasitikinčios laikysenos žulikas, neskubantis atsistoti pareigūnams įėjus. Išdavinėdavo jis visokius šepečius ir valymo priemones. Prisimenu kai šiek tiek vėliau teko su juo bendrauti gulinčiu lovoje ant nugaros. Man reikėjo kažkokių ten rakandų, aš stovėdamas klausinėjau, o jis lovoje drybsodamas ramiausiai atsakinėjo, kad jų neturi, nors šiaip jau nuteistieji privalo atsistoti pareigūnui užėjus. Ši situacija iš tiesų nebuvo tokia dramatiška kaip gali pasirodyti, tiesiog pradedant dirbti labai sunku priimti kai kuriuos dalykus kaip savaime suprantamus.

Visi mes esame žmonės ir turime ar bent jau stengiamės turėti kažkokią privačią erdvę. Tuo tarpu pareigūnai į nuteistųjų kambarius įeina visiškai nesivaržydami ir man ilgą laiką tai buvo visiškai nepriimtina – tiesiog jūs negalite kaltinti žmogaus, kad jis savo kambaryje drybso ant paklotos lovos ir skaito laikraštį, arba sėdi prie stalo ir valgo sriubą kaip tik tuo momentu, kai jūs netikėtai užeinate. Labai sunku buvo prisiversti nepasibelsti prieš užeinant. Prisimenu kai pirmomis dienomis sustingau tarpduryje nesirįždamas užeiti, nes nuteistieji buvo susėdę ratu ir sukišę nosis į centrą kažką veikė. Kažkaip buvo labai nepatogu, nes rodėsi, kad šie nepažįstami žmonės užsiėmę ir gal aš jiems sutrukdysiu… Staiga vienas iš jų pakėlė skustą galvą ir nusišypsojo kreivais dantimis „O, viršininke, nu tai užeikit, užeikit! Drasiau, prašom!” Užėjau, nors ko man ten tuomet reikėjo ir ką jie ten tada veikė dabar jau neprisimenu, spėju, tada irgi nelabai žinojau ko man reikia…

Visi šie pižoniškumai praėjo po kelių mėnesių. Adaptacija vyko daugmaž sėkmingai ir aš jau nesivaržydamas įgriūdavau į nuteistųjų kambarius, priklausomai nuo sezono, snieguotais ar dumblinais batais, iškart sakydavau ko man reikia arba dar geriau – nė iš šio, nė iš to dar sriubai garuojant ant stalo, stovinčio nuteistojo imdavau klausinėti kaip jam sekasi.

Tačiau seniau išdirbę pareigūnai pasakojo, kad visa tai yra niekai, palyginti su tuo kaip viskas buvę anksčiau. Tiesiog man buvo paskirtas šešių mėnesių bandomasis laikotarpis, o taip pat ir patyręs būrio viršininkas, kuris turėjo mane prižiūrėti ir supažindinti su profesinėmis paslaptimis. Tuo tarpu vienas bendradarbis, išdirbęs zonoje tuo metu jau trylika metų, pasakojo, kad kai jis pirmą kartą įžengė į zoną, jam paprasčiausiai parodė baraką, kuriame gyveno nuteistieji ir pasakė, kad kažkur ten yra jo darbo kabinetas, tame kabinete jis rasiąs zavchozą, kuris ir paaiškins kaip ir ką reikia daryt.

Šiuo atveju smagioji jo adaptacijos dalis buvo tame, kad tas „zavchozas“ buvo … nuteistasis. Aš taip iki galo ir nesužinojau kaip išsišifruoja šis žodis, bet beveik esu tikras, kad tai rusiškų žodžių „zvieduiščij po choziaistvu“ trumpinys. Zavchozas iš esmės ir padėdavo sureguliuoti tokius dalykus kaip švarios patalynės, čiužinių perdavimas, valymo priemonių paėmimas, tvarkymosi darbai. Pats realiai jis jokio fizinio darbo nedirbdavo, bet visada žinodavo kas kur vyksta ir kaip reikia įvykius pakreipti viena ar kita linkme. Vienas patyręs būrio viršininkas, pravarde Kepalas, taip ir pasakojo: „Užeinu pirmą kartą į savo darbo kabinetą, o ten žulikai sėdi ir patys sau charakteristikas teismui rašo dėl pirmalaikio paleidimo, o zavchozas jiems aiškina – „va tu rašyk sau taip ar taip, o va tu, tai tik nesugalvok sau geros charakteristikos parašyt, rašyk, kad esi toks ir toks“. Ir geras (t.y. kokybiškas profesinio stiliaus prasme – pastaba mano. K) charakteristikas parašydavo! Po to ir pats išmokau žulikams charakteristikas rašyti.“

Dar pasakojo, kad netgi būrio viršininko kabinete būdavo kušetė ant kurios zavchozas ir permiegodavo (kartais būdamas girtas). Man dirbant tokie dalykai jau buvo sunkiai netgi įsivaizduojami ir žulikų savo darbo kabinete niekas vienų nepalikinėdavo.

Praėjus dar keliems mėnesiems aš jau pasijutau kažkuria tai prasme vietinis. Tuo jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad užsitarnavau kažkokį didesnį pripažinimą tiek pareigūnų, tiek nuteistųjų tarpe, tačiau netikėtai ėmiau jausti stiprų pranašumą prieš naujai atvykstančius nuteistuosius. Tiesiog per tą laiką aš ne tik daugmaž perpratau darbo specifiką, bet ir asmeniškai susipažinau su nuteistaisiais ir apytikriai žinojau kiekvieno iš jų „bendruomeninį svorį“. Tuo tarpu vos tik į zoną atvykusiam nuteistąjam-naujokui visas šis pažinimo periodas buvo dar tik prieš akis. Nežinoma jam buvo net ir tai, kad va štai šis jį pasitinkantis pareigūnas dirba ne dešimtmetį, o vos kelis mėnesius. Gal papildomai naujokus glumindavo mano išvaizda, kadangi aš būdavau apsirengęs civiliškai. Taip jau atsitiko, kad visus darbo zonoje metus pravaikščiojau po ją su džinsais ir megztiniu, nes, kaip buvo aiškinama, pinigų naujoms uniformoms nebuvo. Tiesa, man išdavė tokius visai pusę velnio juodus tarnybinius batus, kuriuos neretai ir laisvėje būdamas apsimaudavau.

Dar vienas įdomus dalykas – Kalėjimų departamento pareigūno uniformą sudaro švarkas arba megztinis, iš kurių vieną velkamasi ant žydrų marškinių, ir vienerios kelnės. Valdiškų pinigų taupymo sumetimais, be abejo. Paprastai darbo metu visi dėvi uniforminius megztinius su antpečiais, o per direktoriaus gimtadienio arba iškilmingų valstybinių švenčių minėjimus užsivelka uniforminius švarkus. Taigi gaudavosi taip, kad megztinis (arba vasarą tik marškiniai) apsivelkamas darbe, o švarkas – per iškilmingas progas, tačiau kadangi kelnės buvo to paties „fasono“ jas ir išduodavo tik vienerias abiem atvejais, atitinkamai pareigūnai jas visada ir nešiodavo tas pačias. Dar ir dabar prisimenu kaip juokingai atrodė visas kolektyvas, kai visi su gėlėmis rankose išsirikiavo sveikinti direktoriaus gimtadienio proga – visi su tvarkingais, nenudėvėtais švarkais ir beviltiškai išblukusiomis kelis metus iš eilės, po penkias dienas per savaitę ir dažniau, mūvimomis uniforminėmis kelnėmis. O aš pats pareigūno uniformą per tuos metus buvau tik kartą užsivilkęs kelioms minutėms ir tik iki pusės – užsimečiau ant džinsų iš bendradarbio pasiskolintus uniforminius marškinius ir megztinį, nes reikėjo su uniforma pasidaryt nuotrauką pareigūno pažymėjimui.

Taigi, lyg ir adaptavausi, bet grynai savu, turbūt, niekada čia taip ir netapau. Zona reikalauja laiko ir pasišventimo tiek iš pareigūnų, tiek ir iš pačių žulikų. Tam, kad pritapti, pajusti romantiką ir nenorėti gyventi kitaip, turbūt,reikia anksčiau pradėt. Jei norite pajusti zoninę romantiką, tai prisiminke, kad jai, kaip ir bet kuriai kitai romantikai, reikia jūsų jaunystės. Todėl norėdami patirti tai, pasistenkite pirmą kartą sėsti sulaukęs kokių 18 ar 20 metų už chuliganizmą, plėšimą, automobilio vagystę ar kitus „bachuriškus“ nusikaltimus. O jei pirmą kartą į zoną papulsite būdamas jau virš 40 metų už tai, kad neblaivus sukėlėte tragišką autoįvykį ar už tai, kad vieną dieną nebeapsikentęs virtuviniu peiliu nudūrėte savo kekšę žmoną, tai vargu ar iš kažkur pro grotas iki jūsų atskilndanti ši muzika pasirodys jums nuostabi ir artima.

 

 

 

LiveJournalGoogle+Share


Metai pataisos namuose 4. Pirmas įspūdis.


Į šią zoną patenkama tokiu pat būdų kaip ir beveik į kiekvieną tokio ar kitokio pobūdžio zoną – pro įėjimą. Prie įėjimo pirmas patikrinimo punktas, kur paliekami mobilūs telefonai, pinigai (juos turėti viduje draudžiama), dokumentai. Po to tiesiu koridorium, kur dar prižiūrėtojai patikrina papildomai. Vėliau, jau man dirbant, buvo sumontuota modernesnė įranga, reaguojanti į metalinius daiktus, tai reikėdavo prieš pereinant dar ir diržą išsiverti, plunksnakotį išsiimti ir pan. Ir taip kiekvieną dieną po kelis kartus. O jau prižiūrėtojams džiaugsmo būdavo – vis daugiau atrakcijų.

Tada koridorium išeinama į vachtą. Pats statinys iš tiesų kažkuo primena seno medinio katerio kapitono bokštelį. Ties juo susikerta visi keliai – atgal išėjimas, į viršų (t.y. į antrą aukštą) – direktoriaus, operų ir apsaugos darbuotojų kabinetai, tiesiai, palei baltą plytinė sieną, – karceris (arba „triumas“), į dešinę – darbo zona (arba „rabočkė“), o į kairę – taip vadinamas lokalinis sektorius arba ta „tikroji zona“.

Taigi pasukus kairėn, praėjus pro vartų grotas, pasitinka dviaukščiai barakai, vienas nuo kito atitverti tvoromis. Iš tiesų visos tos patekimo procedūros iš pat pradžių užmigdo ir aš ne iš karto supratau, kad mes jau atėjome. Kartkartėmis prasilenkdami su kažkokiais žmonėm vaikščiojom po kažkokias patalpas, kuriose buvo sustatytos lovos, viskas lyg ir paprasta, tvarkinga – nepalyginsi su mano stundentiškų laikų bendrabučio kambariu.

Kas smogė į akis iš pirmo žvilgsnio, tai spalvos. Vienas koridorius buvo nudažytas štai tokia “shocking pink” spalva.

Koridoriaus grindys nuklotos akcentuotai kontrastuojančiomis juodomis-baltomis plytelėmis pagal šachmatų lentos principą. Vėliau sužinojau, kad čia gyvena priklausomybę narkotikams turintys arba jais prekiavę nuteistieji. Jame ir teks man praleisti artimiausius penkis mėnesius. Dar kelių kitų būrių sienos irgi buvo ištepliotos tiesiog rėkiančiomis žydra ir geltona spalvomis.

Pirmą kartą, kad kažkas ne taip supratau įėjęs į vieną kambarį, berods su dviem paklotom lovom. Ant jų drybsoję apsirengę vyriškiai lėtai atsistojo. Pirmas žiaurus dalykas, kuris tiesiog pjovė akį, tai visur išstatytos nuotraukos su nuogų moterų vaizdais. Plakatai ant sienų ir netgi ant naktinio staliuko keturkampiame rėmelyje (panašiame žmonės pvz. laiko ant savo darbastalio savo šeimos nuotraukas) buvo įrėmintas iš kažkokio spalvoto žurnalo iškirptas nuogos moters a la Playboy stiliaus atvaizdas.

Taigi, nors pornografinio turinio literatūra ir draudžiama, erotikos estetizmas net ir pro aukštas pataisos namų sienas turi galimybę skleisti katarsinę šilumą meilės ištroskusioms čiabuvių sieloms. Būtent iš to kaip vertinamas grožis, aš kažkaip pavėluotai supratau, kad jau esu čia, va būtent štai toje vietoje, kur ir sėdi štai „šitie“. Toks grožis čia vertinamas. Prisimenu, kai vėliau turėjau malonumo stebėtį vieną žuliką bandant iškaulyti iš mano viršininko „Olialia pupyčių“ kalendorių, kabojusį mūsų darbo kabinete, siūlant visaip kaip vėliau „prie progos“ atsidėkoti – “Ui, nu viršininkas, nu leiskit man jas su savim pasiimti, gi žinot mano silpnybę…”. Laisvėje sėdėdami prie interneto ne visada įvertiname kokį lobį prieš savo akis turime…

Tokia ta pirmoji mano atminty išlikusi diena. Ta proga dar prisiminiau serbų rašytojo Bronislavo Nusičiaus mintis apie kaip yra svarbu neapsirikti renkantis profesiją. Juk jeigu jūs esate, pavyzdžiui, advokatas ir pateikiate savo pasiūlymą klientui, tai pastarąjam atsisakius jūs juk negalite atsiimti atgal savo pasiūlymo suvynioto ir nepaliesto. Jeigu jūs verslininkas, tai jūsų verslas gali bankrutuoti ir tt. O va jeigu jūs tapsite valstybės tarnautoju, tai valstybė, kaip ta pieninga karvė, kiekvieno mėnesio 10 ir 21 dieną įkiš jums spenį į burną ir jūs galėsite jį čiulpti kiek tik panorėjęs. Taigi valio valdiškai tarnybai! Dabar galvoju, kad naivus buvo tas Nusičius. Ir ne dėl to, kad tikrovėje tas spenio čiulpimas daugeliu atveju yra griežtai normuojamas, o daugiau dėl to, kad tai, ką valstybė atkiša pačiulpti, dažnai būna ne karvės spenys.

LiveJournalGoogle+Share


Metai pataisos namuose 3. Psichologinio pasirengimo testas.


Tai, kad grįžęs Lietuvon jaučiausi visai nekaip jau kartojau kelis kartus. Ir dabar visai neblogai suprantu tuos, kurie pasakoja, kad sugrįžę Lietuvon jie krisdavo į depresiją. Man kažkaip atrodo, kad pagrindinė to priežastis ne tiek pats žemas pragyvenimo lygis, bet jo įtakota aplinkybė, kad jei esi kiek durnesnis tai norint būti nepriklausomu čia, neužtenka vien tik kaip Anglijoje tiesiog įsidarbinti bet kur ir daug dirbti. Bet neketinu apie tai čia išsiplėsti, nes ši tema jau ir be manęs yra taip sudramatizuota, kad man papildomai lieti virtualias ašaras nebėra reikalo. Apie tai kalbu vien tik dėl to, kad manęs tuo metu laukė gana nemaloni procedūra – kaip būsimam pareigūnui reikėjo pereiti Vilniuje atliekamą  Centrinės medicinos ekspertizės komisijos sveikatos patikrinimą. Tame tarpe ir psichologinį, o tai neramino, nes psichologinė būsena pas mane buvo tikrai nekokia.

Psichologinės parengties atestavimas susidėjo iš pokalbio ir patikrinimo raštu, o pastarasis dar iš dviejų – loginio testo ir klausimyno. Pirmąjam buvo kažkokie paveiksliukai – taškeliai, kryžiukai ir reikėdavo pvz. iš penkių paveiksliukų atrinkti vieną, kuris netiko prie kitų keturių ir tt. Aš esu šiek tiek flegmatiškas ir nespėjau per man suteiktą laiką jo atlikti viso iki galo, bet teisingai išprendžiau pakankamai užduočių, kad išlaikyčiau.

O po to davė klausimyną, kuris turėjo patikrinti mano psichologinį tinkamumą tapti Kalėjimų departamento sistemos pareigūnu. Šis klausimynas mane tiesiog pribloškė. Dabar rašau ir pats negaliu tuo patikėti, bet tikrai buvo taip – net ir Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą pareigūnai buvo tikrinami pagal praėjusio šimtmečio penkiasdešimtkažkelintais metais sudarytą klausimyną! Buvo ten įvairių klausimų pvz. „ar jaučiate potraukį tos pačios lyties asmenims?“, „Ar mylite savo mamą?“, o dar po kokių dešimties klausimų „ar jūsų mama yra geras žmogus“, „ar esate patenkintas savo lytiniu gyvenimu?“

Aišku, klausimai lyg ir žiauroki, bet man kažkaip dingojasi, kad jie buvo pritaikyti grynai sovietiniam mentalitetui t.y. visa tai yra tiesiog nedidelė provokacija, kad žmogus pradėtų skųstis gyvenimu. Buvo kažkokia pagunda parašyti, kad jaučiu potraukį tos pačios lyties žmonėms, nors ir nejaučiu, bet vistiek koks skirtumas – mes juk formaliai esame tolerantiški vakariečiai. Bet nerizikavau, nes spėjau, kad atsakymų į klausimus vertinimo metodika yra vienmetė su klausimynu. Kaip jau sakiau, buvau neseniai grįžęs iš Anglijos fabrikų, ir ten daugmaž išmokau ką reikia atsakinėti į visus panašaus pobūdžio klausimus. O būtent, visus aš myliu, viskas man gerai, jokių problemų aš neturiu, o ten kur klausimai apie seksualinę orientaciją, tai jau iš anksčiau žinojau, kad nors pas mus Europos Sąjungos direktyvos ir gina apsisprendimo laisvę, tačiau SSRS baužiamajame kodekse už homoseksualizmą buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Taigi, potraukio tos pačios lyties asmenims nejaučiu. Mamą myliu labai. Sapnu, kuriuose lytiškai santykiaučiau su tos pačios lyties asmenimis nesapnuoju. Ar mano mama geras žmogus? Be abejo, kaip tik dėl to ją ir myliu taip labai. Savo lytiniu gyvenimu esu patenkintas. Labai patenkintas. Čia dar prisiminiau vieną istoriją, papasakotą mano draugo iš tų laikų kai jis dirbo statybose JAV. Paklausė jis kartą su juo dirbusio brazilo kodėl anas vis moliūgo sėklas gliaudąs. Brazilas jam atsakė, kad jos potenciją stiprina. Tuomet mano draugas paklausė, o tai negi anam trūkstą. O brazilas jį perklausė – „o tai tau negi netrūksta“. Reliatyvus tai dalykas, tačiau tokius filosofavimus aš palikau statybose dirbančių emigrantų poilsio pertraukėlėms. Savo lytiniu gyvenimu esu patenkintas. Labai! Ar būna jums akimirkų kai be priežasties apima nerimas – niekada! Košmarų nesapnuoju. Nežinau kas yra nemiga. Štai taip!

Praėjus kelioms dienoms po testo raštu aš, kaip ir kiti būsimi pareigūnai, turėjau sudalyvauti pokalbyje su psichologe:

–        Kokia buvo paskutinė Jūsų skaityta knyga?

–        Česlovo Milošo „Pavergtas protas“.

–        O prieš kiek laiko Jūs ją skaitėte?

–        Prieš penkias minutes.

Sugavau nustebusį žvilgsnį ir suskubau iš papkės išsitraukti knygą ir ją parodyti. Skaityti mėgstu, bet tikrai nesu knygų žiurkė, nesistengiu kiekvienos laisvos akimirkos išnaudoti knyginės informacijos siurbimui, neskaičiuoju perskaitytų lapų tonomis ir perdaug nesivarginu besiplėšydamas perskaityti jų kuo daugiau. Tiesiog eidamas į polikliniką ar šiaip į betkokią valdišką įstaigą, visada įsimetu kokią nors patogaus formato knygelę ir pusvalandis laukimo prie vieno ar kelių kabinetų durų pralekia akimirksniu.

–        Aišku, – pasakė psichologė, – peržiūrėjau aš jūsų atliktą testą. Matote, kaip čia jums pasakius, jūs kažkoks lyg ir netikras, netgi per daug normalus. Pas jus kažkaip viskas labai pasverta, jokių nukrypimų…

Nebeprisimenu ką jai atsakiau. Lyg ir numykiau kažką, kad ketinu būti pareigūnu ir kad tam reikalinga savikontrolė, santūrumas…

–        O kodėl jūsų paakiai pajuodę?

–        Aš panevėžietis, vėlai guliausi, o kad iki Vilniaus atvažiuoti reikėjo anksti keltis, nespėjau išsimiegoti….

Žodžiu, dar po kelių bendravimo minučių, buvau pripažintas psichologiškai tinkamu. Išėjęs iš kabineto dar pamačiau porą laukiančių kresnų vyrukų. Vienas iš jų buvo apsivilkęs juodą megztinį su kažkokios tai saugos tarnybos antsiuvais (berods „Falck Seurity) ir susirūpinęs guodėsi pašnekovui, kad jau du kartus jam nepavyko praeiti ir gal dabar pavyks. Tikiuosi, kad trečias kartas jam nemelavo…

LiveJournalGoogle+Share


Metai pataisos namuose 2. Tiurmos neišsižadėk…


Prisimenu tuo metu kai grįžau iš Anglijos pradirbęs ten daugiau nei metus, Lietuva jau buvo pradėjusi kopti taip vadinamo ekonominio pakilimo laiptais. Butų nuoma, ypač Vilniuje, buvo beprotiška, o ir visas gyvenimas šuoliavo šimtamyliais žingsniais. Rodėsi tik užsižiopsok akimirksniui ir progresyvi visuomenės raida tučtuojau paliks tave kažkur toli, toli savo užribyje, kartu su artistais iš sudegusių teatrų, kolchoznikais iš Landsbergio išdraskytų kolchozų, šustauskininkais, murzininkais ir kitais marginalais. Vos tik grįžus man itin kraupiai skambėdavo apie 1200 litų „į delną“ gaunančio klapčiuko pasvarstymai apie taip kaip galima išgyventi iš jo algos pasiėmus kelių šimtų tūkstančių litų paskolą. Paskola, be abejo, reikalinga pirkti būstui, o šis, be abejo, dar nė nepradėtas statyti ir todėl būtent tokį jį pirkti yra geriausia, nes jei perki tuo momentu kai dar tik pradedamas rausti katlavanas, šiek tiek pigiau gaunas.

Žodžiu, grįžęs į Lietuvą jaučiausi itin šlykščiai. Pykindavo vos tik pagalvojus apie darbo biržą. Pinigų buvau užsidirbęs, turėjau laiko, vaikščiodavau gatvėmis, kartais tyčia praeidavau pro namus, kuriuose man buvo tekę gyventi prieš išvykstant į Angliją. Ten degdavo šviesos, atrodė kad aš niekur ir nebuvau išvykęs, tiesiog reikia užlipti laiptais, nuspausti durų rankeną ir užeiti vidun. To labai norėjosi, bet žinojau, kad čia esu svetimas. Reikėjo viską kurti iš naujo. Galbūt tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl įsidarbinau pataisos namuose. Tiesiog norėjosi pamatyti kažką kitko, nesinorėjo priimti pasaulio tokio koks jis yra. O galbūt tiesiog jo baimė? Galbūt.

Dar kas suveikė – vos paskambinus į pataisos namus, mane ėmė labai įkalbinėti ten darbintis. Tai buvo kažkas tokio ypatingo, dar niekada nepatirto. Aš niekada nemaniau, kad žmogus valstybės sąskaita apsigynęs magistro diplomą privalo būti įdarbintas kokiu nors direktorium ar į kitas, „jo kvalifikaciją ir erudiciją“ atitinkančias pareigas. Bet lygiai taip pat yra absurdiška biudžeto sąskaita šešis ar net dešimt metų „mokyti“ žmogų vien tik tam, kad paversti jį darbo rinkos lūzeriu. Aš ir dabar manau, kad dauguma ką tik mokslus baigusių absolventų rinktusį ne emigraciją, o tarkim ne itin gerai apmokamą darbą provincijoje pagal specialybę, tiesiog jie turi žinoti, kad yra reikalingi.

Dar kažkaip prisiminiau, kad vos tik po magistro diplomo įteikimo vienas mano geriausių draugų, ką tik iškeptas lietuvių kalbos ir literatūros magistras, turintis publikaciją mokslo žurnale “Darbai ir dienos” bandė darbintis į apsaugą pataisos namuose. Kitaip sakant, jo darbas būtų buvęs stovėti apsaugos bokštelyje su šaunamuoju ginklu. Bet nesėkmingai, nes tam darbui reikėjo būti tarnavusiam armijoje, tai jis vėliau nuėjo kažkur į muitinę.

Prie motyvų paskatinusių mane žengti šį žingsnį galima priskirti ir tai, kad žmogaus laisvės problema yra vienas reikšmingiausių filosofinių klausimų. Ir jau vien tai, kad tokius kliedesius darbinantis aš suvokiau kaip motyvaciją, geriau nei bet kas parodo kaip iš tiesų šlykščiai jaučiausi grįžęs į Lietuvą. Bet kaip sakoma, kur tu dėsies žiemą basas? Ir dar sakoma “tiurmos ir ubago lazdos neišsižadėk”.

LiveJournalGoogle+Share


Metai pataisos namuose 1. Pradžia.


Taip jau atsitiko, kad paskutinius metus itin daug laiko praleidau „ant biuletenio“, gulėdavau lovoje, sėdėdavau balkone, rūkydavau ir iš aštunto aukšto žūrėdamas į lietų ir žmones kartais įsivaizduodavau esąs Albertas Kamiu. Savo „Užrašų knygelėse“ jis irgi kažkaip panašiai aprašinėjo savo kasdienybę. Šiaip ar taip tokiais momentais gal kiek ir nevalingai užplūsta prisiminimai ir kažkurią naktį sėdau rašyti ir rašiau iki ryto. Tiesiog bandžiau užrašyti tai ką dar prisimenu iš tų laikų, kai daugiau nei prieš penkerius metus įsidarbinau socialiniu darbuotoju pataisos namuose.

Paprastai aš rašau lėtai ir sunkiai, todėl nors klaviatūrą tąnakt barbenau iki pat ryto, pribarbenau palyginti nedaug. Tikėjausi dar pratęsti, kažkiek padirbėti su teksto struktūra, sudėlioti viską taip, kad viskas būtų nuoseklu ir nesunkiai virškinama, bet tiesiog užmečiau viską keliems mėnesiams ir… prisiminimai dingo, o rūkyti kaip ir mečiau (beje, pradėjau kaip tik pataisos namuose dirbdamas). Umberto Eko yra pasakęs, kad romanų nereikia kurti, tiesiog pakanka įsižiūrėti į tikrovę ir pabandyti aprašyti ją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, kadangi tikrovė yra kur kas vaizdingesnė ir beprotiškesnė už pačia lakiausią žmogaus fantaziją. Pradinis sumanymas toks ir buvo – kiek įmanoma vengti visokio moralizavimo, filosofavimo ar šiaip maivymosi, o viską pateikti stiliumi „pamačiau-užrašiau“. Mano nuomone tai kartu yra ir savotiška pagarba skaitytojui, pateikiant jam tiesiog patikimą ir objektyvią informaciją, jį patį laikant pakankamai protingu interpretacijas ir vertinimus kurti savarankiškai.

Deja dabar turiu spontaniškai prirašytą puslapį teksto ir puslapį trumpų padrikų pastabų ir nežinau kaip pavyks visą tai sujungti į visumą. Bet kuriuo atveju, jaučiu, kad gausis kažkas panašaus į neilgą esė su visokiais papaistymais, pamokymais ir pagraudenimais.

Dar vienas dalykas. Kadangi viskas kaip ir tikra, tai stengsiuosi vengti tokių dalykų kaip tikri vardai ar pavadinimai. Kiek nors labiau apie įkalinimo įstaigas nusimanančiam nebus didelių problemų atspėti kuri čia konkrečiai įstaiga. Bet garsiai spėlioti nebūtina ;)

 

LiveJournalGoogle+Share


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex