Filosofijos istorijos etiudai. Šliogeris peršoka upelį (3)


Šliogeris atsigrežė atgal ir pamatė save besikeliantį, iki pusės šlapią ir varvantį. „O, kas tuomet esu aš“, – pagalvojo sau Šliogeris, su nerimu žvelgdamas kaip anapus upelio jis pats nusisuka atgal ir varlyte nušuoliuoja tolyn, ten iš kur atšuoliavęs.

–        O tai kur aš dabar nušuoliavau? – jau visai sumišęs paklausė Šliogeris.

–        Namo. Jau vakarėja anapus, o tau dar prieš miegą reikia porą valandų pastovėt medį apsikabinus.

–        Bet kodėl?

–        Todėl, kad tau medis ir yra tarsi dievas, esantis čia ir dabar, šaknimis įaugęs į žemę, o šakomis į dangų ir apsikabinęs jį tu per savo odos poras įkvėpi tikrosios Būties syvus, taip įgaudamas gyvastį. O jos tau prireiks, nes rytoj tu juk vadovausi filosofijos daktaro disertacijos gynimo komisijai. Negi pamiršai? – paaiškino krūmas.

Šliogeris išties prisiminė, kad rytoj kažkokia durna doktorantė, berods feministė, ginsis disertaciją ir kad jis turės vadovauti gynimo komisijai. Vos pagalvojo apie tą kvaišą ir iškart prisiminė Vasiliauskaitę. Vaizdinys buvo toks nemalonus, kad jis net nusipurtė…

–        Jinai šiapus. Jau seniai, – pasakė krūmas, sekdamas jo mintis,– bet ji su manim beveik nebendrauja, nes kiekvieną kartą kai jai pasakau „aš“, jinai tame „aš“ įžvelgia kur kas daugiau „jis“, negu „ji“ ir dėl to visada labai įsižeidžia.

–        O tai jei ji yra šiapus, tai kas yra ta Vasiliauskaitė, kur anapus? Aš gi dar vakar ją bolševike į akis pavadinau.

–        Pamėklė, kaip ir tu dabar ten. Nuo šiol jūsų santykiai anapus bus lygiaverčiai transcendentine prasme, o šiąpus galėsi sau mėgautis pieva, medžiais, drugeliais… Pažvelk į tolumoje mėlynuojantį mišką. Kažkur ten Heideggeris takeliais tebeklajoja. Ten toliau dar vienas upelis. Nenustebk, jei iš kitos jo pusės išgirsi šaukiant žodį „Lietuva“. Tai Martynas Mažvydas. Vis šaukia, šaukia, o po to klauso ir laukia ar kas nors atsilieps. Jei nori gali atsiliepti, bet jis negirdės. Taip jau padariau, kad žmonės tau netrukdytų, nes juk taip pavargai nuo jų, – pasakė krūmas įsiliepsnodamas vis labiau.

–        Kaip toj dramoj, – po truputį atgaudamas nuovoką pasakė Šliogeris ir staiga prisiminęs tos dramos autorių paklausė, – o tai kaip Justinui Marcinkevičiui čia?

–        Na, jis dabar kartu su Sigitu Geda. Sėdi, šnekasi. Gerai jiems dabar.

–        Bet kodėl jų pamėklių nėra anapus? – nusistebėjo Šliogeris.

–        Anapus užtenka jų eilėraščių, o va jei tavo pamėklės neliks anapus, tuomet iškart ten nebeliks ir tavo filosofijos.

Susigėdo Šliogeris, pasimuistė ir tik įstengė pralementi:

–        Ačiū tau.

–        Nėra už ką, – pasakė krūmas ir sudegė.

(Pabaiga)

 

Įkvėpimo semtasi iš a. a. Beresnevičiaus paskaitų apie anapusinio pasaulio sampratą lietuvių tautosakoje, o taip pat iš šio interviu.

A. Šliogeris “Mes visi esame anapusiniame pasaulyje”

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Šliogeris peršoka upelį (2)


Kiton pusėn Šliogeris nusileido neįtikėtinai lengvai, gal už penkiasdešimt metrų nuo kito upelio krašto… O gal ir už visų šimto. Kitoje upelio pusėje gamta akimirksniu apgaubė kažkokia nesuprantama amžinybės aura. Šliogeris su nuostaba suvokė, kad jam visiškai nekyla pagunda atsisukti atgal ir pasižiūrėti kaip toli jam pavyko peršokti tą nelemtą upelį į kurį jau buvo beikrentąs. Vietoje to jis tiesiog pakėlė akis ir išvydo prieš save liepsnojantį krūmą:

–        Kas tu? – paklausė Šliogeris.

–        Aš esu tas, kas esu, – atsakė krūmas.

–        O kas tu esi? – paklausė Šliogeris mėgindamas vaizduoti paprastuolį, bet taip nevykusiai, kad net pats pajuto kaip iš gėdos jam kaista skruostai.

–        Na matai, gi pats žinai kas aš esu, – pasakė krūmas, – tai, kad aš esu, kas esu, reiškia, kad aš esu kas yra.

–        O kas esu aš? – vėl toliau vaizduodamas naivų paklausė Šliogeris.

–        O tu atsisuk atgal…

Šliogeris atsisuko ir tolumoje išvydo tą patį upelį. „Na ir toli nušokau“, – tik spėjo sau pagalvoti Šliogeris, kai jo žvilgsnis užkliuvo už upelyje tysančio pagyvenusio vyro kūno. Gulėjo jis kniūbščias, kojomis ant upelio kranto, o veidu ir viršutine dalimi iki pusės paniręs seklioje srovėje.

–        Tai juk aš pats! – susivokė Šliogeris, – negi aš miriau, nuskedau upelyje?!

–        Nereikia visko taip dramatizuoti, – pasakė krūmas, – tu negalėjai numirti, nes negyvenai. Aš esu, kas yra, o tavęs nėra ir nebuvo. Tiesiog tu atlikai tai, kas pas jus per paskaitas vadinama „transcendenciniu judesiu“ ir dabar viskas bus kitaip. Panašiai kaip Cezaris perėjo Rubikoną…

–        Bet Cerzaris juk nemirė…

–        Tu irgi nemirei. Jei netiki apsisuk atgal dar kartą…

(Pabaiga – artimiausiomis dienomis)

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Šliogeris peršoka upelį (1)


Niekam ne paslaptis, kad Šliogeris nemėgdavo klegančių studentų, lojančių feminisčių ir apskritai miesto šurmulio. Laisvalaikį jis mieliausiai leisdavo miškuose, pievose, dirvonuose. Štai ir šį kartą žingsniavo jis laukais smilgą dantyse įsikandęs, lauko gėles skindamas, vabalėlių dūzgimo klausydamas ir giliai žemės aromatualsuodamas. Staiga, išgirdęs čirpimą, atkreipė dėmesį į žolėje pasislėpusį žiogelį. Šliogeris pritūpė ir įsižiūrėjo į jį. Tupėjo žiogelis žolėje, visas toks žalias, įsitempęs ir pasiruošęs šuoliui. Pritūpė ir Šliogeris žiūrėdamas į žiogelį, štai čia ir dabar prieš jį esantį, tokį gyvą, gražų, tokį tikrą, visiškai nepanašų į tas pamėkliškas gyvybės parodijas, kurias Šliogeris kasdien regėdavo slankiojančias mieste ir universitete. Staiga žiogelis, atsispyręs žmogaus akimi nepagaunamu savo kojų judesiu, nuskriejo tolyn ir vėl nusileido kažkur žolėje. Šliogeris kiek nepasitikėdamas savimi pasitursino ir atsispyręs kojomis taip pat šoktelėjo link tos vietos, kur žolėsna nusileido žiogelis. „Kaip keista, štai aš šuoliuoju tarsi žiogelis, o mokykloje per fizinio lavinimo pamokas toks šuolis vadinosi „varlytė“, vos spėjo pagalvoti Šliogeris ir vėl išvydo kaip žiogelis, pakilęs virš žolės, švystelėjo tolyn nuo jo. Šliogeris susikaupė ir vėl liuoktelėjo tolyn. Žiogelis gi vėl stryktelėjo tolyn, o Šliogeris, kažkokio egzistencinio įkarščio apimtas, vėl liuoktelėjo jam iš paskos. Žiogelis vėl tolyn, o Šliogeris, nepaisydamas raumenų maudesio šlaunyse ir blauzdose, stryktelėjo jam iš paskos. Taip ir šuoliavo abu, kol pasiekė nuostabaus grožio plonytį upelį. Žiogelis tik švystelėjo kojomis nuo vieno jo šlaito atsispirdamas ir nusileidęs kažkur toli, toli kitoje jo pusėje, dingo vešlioje žolėje. Šliogeris sutriko, beprotiškai maudė jo senatviškus kojų raumenis ir kelių sąnarius, kilo beveik neįveikiama pagunda atsigulti ir ištiesus atpalaiduoti kojas, bet jis tiesiog privalėjo padaryti tai. Jis privalėjo patekti anapus. Sukaupęs paskutines jėgas atsispyrė nuo žemės ir jau būdamas ore virš to upeliūkščio, jis pajuto, kad jo neperšoks…

 

(Ryt-poryt užbaigsiu istoriją. Šiuo metu nebegaliu – alus baigėsi)

 

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Antika. Sokratas ir Platonas baigia puotauti (2)


Taip ir ėjo jie dviese, Sokratas į priekį, o Platonas pasiremdamas į Sokratą, kol priėjo seno bičiulio Kefalo namus. Šis plačiai šypsodamasis pasitiko juos nuo pat savo namų slenksčio:

        Vėl filosofiniai pokalbiai iki pat ryto? – paklausė žvelgdamas į tinstelėjusius abiejų veidus ir paraudusias akis. Sokratas tik sunkiai atsiduso ir atsainiai mostelėjo ranka.

 

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Antika. Sokratas ir Platonas baigia puotauti (I)


Sokratas vėl gurkštelėjo gerą gurkšnį vyno ir atitraukęs didelę taurę nuo lūpų ketino ją perduoti kartu gėrusiam Agatonui, tačiau išvydo kaip šis, vos akimirksnį kurio, Sokratui reikėjo atsigerti iš taurės, paliktas be dėmesio, ėmė ir užsnūdo, įveiktas per naktį išgerto vyno kiekio.

 

 

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Įvykis, nutikęs Freudui vienoje užeigoje (3)


Freudas skubiu žingsniu pasuko namo ir staiga prisiminė savo rytinį pacientą ir jo psichozę. Viskas ėmė aiškėti. Grįžęs namo jis iškarto pasuko į tualeto kambarį.  Užsirakino jame, nusimovė kelnes ir ilgam prisėdo ant unitazo. Tuštinosi ilgai ir nuoširdžiai, įtemptomis lūpomis ir virpančiais akių vokų krašteliais.

 

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Įvykis, nutikęs Freudui vienoje užeigoje (2)


Betraukdamas cigaro dūmą, Freudas atkreipė dėmesį į apyjaunę ponią, sėdinčią prie vieno iš atokesnių staliukų. Savo dailiose rankose ji laikė lygiai tokį pat saldainį, rožiniame popierėlyje. Matyt tai buvo irgi pirmasis jos apsilankymas šioje užeigoje. Neskubėdama, delikačiais pirštų judesiais, jinai atsuko odelę viename saldainio gale, atsmaukė ją ir savo mažais, baltais dantukais atsikando gabaliuką nuo apnuoginto saldainio galiuko.

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Įvykis, nutikęs Freudui vienoje užeigoje (1).


V. Peleviną prisiminus

Į tą užeigą Freudas netyčia užsuko norėdamas atsipalaiduoti po visą rytmetį trukusio varginančio pokalbio su įsisenėjusios ir paslaptingos psichozės kankinamu pacientu. Vos įžengęs į vidų, jis iš karto pajuto, kad kažkas joje yra ne taip. Atsargiai nuėjo prie atokiai kampe stovinčio staliuko ir užsisakė kavos. Neužilgo padavėja atnešė jo kavą. Statydama puodelį ant stalo ji ištiesė ranką ir Freudas pro trumpą jos marškinių rankovę akimirksnį apsinuoginusioje pažastyje išvydo tankiai susiraizgiusių rudų plaukų gniužulą.

 

Žvilgtelėjęs į priešais save ant staliuko pastatytą puodelį, Freudas pamatė, kad padavėja greta jo padėjo ir pailgą saldainį, suvyniotą į rožinį popierėlį.

– Čia mažytė dovanėlė Jums nuo mūsų užeigos kaip pirmą kartą čionai apsilankiusiam, – maloniai nusišypsojusi pasakė padavėja, – tikimės, kad užsuksite pas mus dar kartą.

 

Freudas nieko neatsakė, o jai nuėjus atidžiai įsižiūrėjo į rožiniame popierėlyje susuktą saldainį. Jis buvo nedidelis, pailgas. „Tarsi kūdikio pimpaliukas“, – pagalvojo sau Freudas. Šviesiai rožinės spalvos popierėlis, užsuktas abiejuose saldainio galuose, priminė pimpaliuko galą, kuris būna toks iki kūdikiui tampant žydu.  Tačiau ką galėtų reikšti antrasis užsuktas saldainio odelės galas?

 

Freudas giliai susimąstė ir prisidegė cigarą. 

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Wittgensteinas ir jo Traktatas (3)


 

Katytei nusižudžius, Wittgensteinas vėl liko vienui vienutėlis. Jis kartais dar išeidavo į gatves, vaikštinėdavo jomis žiūrėdamas į debesis virš namų stogų, į žmones zujančius šen ir ten. Paslaptingai pavojingi tie žmonės rodėsi jam. Judėjo jie skirtingomis kryptimis, vieni lėčiau, kiti greičiau, o kai kurie netgi tekini bėgdavo.

 

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Wittgensteinas ir jo katytė(2).


 

Taip ir gyveno Wittgensteinas nuo kitų žmonių užsisklendęs. Nuo vienatvės jį gelbėdavo tik maža, raina katytė, kurią jis kažkada rado šąlančią patvoryje ir pagailėjęs parsinešė namo savo užantyje. Ilgainiui katytė visiškai priprato prie Wittgensteino ir kas vakarą murkdama susirangydavo jam ant kelių, juos šildydama. Wittgensteinas glostydavo katytės nugarą ir delnu jausdavo kaip po švelniu jos kailiu virpa jam nesuprantama, tačiau tuo pačiu metu tokia artima gyvybė. Katytės šiluma kildavo nuo Wittgensteino delno per visą jo ranką aukštyn ir galiausiai glostančiais šilumos siūlais pasklisdavo po visą kūną. Tai buvo ypatingas, dar nepatirtas išsilaisvinimo jausmas – vienatvė dingdavo, o kartu su ja ir depresija. Šios dvi dvasinės Wittgensteino sesės, iki tol jį kankinusios tai paeiliui, tai abi vienu metu, pasirodė esančios bejėgės prieš ši mažą ir nesąmoningą gyvybės gurvuolėlį.

 

Share