September 13th, 2009
Eurobasket 2009. Lietuva – Slovėnija. Nelinksmas etiudas.
Nemėgstu R. Valatkos, kad jį kur velnias, bet vieną kartą jis neblogai buvo pastebėjęs, kad vienintelis tikro džiaugsmo ir šviesos spindulėlis mūsų niūrioje lietuviškoje padangėje yra mūsų nacionalinė vyrų krepšinio rinktinė. Dėja vakar mūsų rinktinė tebuvo mums lyg šaukštas acto deguto statinėje. Norėjau parašyti dar kelis etiudus, apie tai kaip Butautas aiškina, kad rinktinė jau pasiekė dugną ir tuoj prasidės pakilimas, apie tai kaip sunku varžovams dengti taikliarankį Jasaitį, kadangi dėl jo gaurų sunku suprasti nugara ar priekiu jis stovi į krepšį, apie tai kaip Butautas gauna SMS žinutę iš Mažučio mamos – „išleisk Delininkaitį“ ir tt. Bet jau nebesinori. Situacija tokia, kad tai jau būtų panašu į pasityčiojimą. Kažkaip suvokiau, jog pasąmoningai aš tikėjau mūsų rinktine. Kažkaip atrodė – keverzosiu savo etiudus apie pirmą etapą, po to apie antrą, po to apie pusfinalį, apie finalą… Tačiau po vakar rungtynių toks rašymas būtų panašus į trumparegio pravardžiavimą žabalium. Nenoriu iš mūsų vyrų nei šaipytis, nei jų teisti. Įskaitant ir Butautą, ir Mažutį. Tiesiog bus kas tai padaro už mane. Turbūt šiuo metu Lietuvoje jau ruošiami vežimai mėšlo, šūdo bačkos ir purvo vonios. Ir kas aš toks, kad turėčiau teisę kažką teisti? Jau daugelį metų nebuvau paėmęs į rankas krepšinio kamuolio, o rungtynių metu kaip visada sėdėjau prieš televizorių su savo gyvenimiškomis problemomis ant pečių ir amžinu alaus buteliu rankoje. Ir turbūt ne vienas aš toks.
Per Lietuvos krepšinio istoriją mes tapome pernelyg pripratinti prie įspūdingų pergalių. Ilgainiui taip prie to taip pripratome, kad visa tai mums pasidarė tarsi savaime suprantamas dalykas. Diletantai pavadino krepšinį antrąja Lietuvos religiją ir ši mintis tapo neatskiriama alaus gamintojų reklamos dalimi. Tačiau šiandien jau reikėtų sakyti ne „krepšinio šalies alus“, o „alaus šalies krepšinis“. Liūdna, bet tiesa.
Tik į vieną dalyką norėčiau atkreipti dėmesį. Regis vakar, rungtynėse su slovėnais, priešingai nei dainuoja Mikutavičius per „3 000 000“, mes visgi buvome „iš tų, kurie pralaimi dar nenugalėti“. Kažkaip dar niekada to nemačiau mūsų rinktinėje. Ne paslaptis, kad būdavo konfliktų, intrigų, kvailų pralaimėjimų ir nesėkmių, bet niekada neprisimenu, kad lietuviai būtų žaidę tarsi nenorėdami. Ir ne tai, kad žaidimas vakar atrodė beviltiškai prastas. Prie to prisidėjo ir slovėnai, kurie buvo tiesiog puikūs – greiti, techniški, užsivedę ir taiklūs. Kaip tik tokie, kokius ilgą laiką buvome įpratę matyti mūsiškius.
Nuoširdžiai gaila buvo pasimetusio Kšyštofo, po rungtynių davusio interviu Petrauskui. Gaila buvo ir paties Petrausko, kuriam reikėjo komentuoti šias rungtynes ir išlaikyti santūrumą. Bet dar labiau gaila buvo mūsų sirgalių, iš visų jėgų palaikiusių mūsų krepšininkus. Man ir dabar vienas šviesiausių prisiminimų mūsų krepšinio istorijoje liko po 2004 metų Atėnų olimpinių žaidynių, kai mūsų rinktinė po apmaudaus pralaimėjimo olimpiadoje neblizgėjusiems italams, Lietuvoje buvo pasitikta gerbėjų minioje iškeltu užrašu „mūsų širdyse jūs vis tiek čempionai“. Aišku, nėra tai galas. Bus dar tų pergalių, o kol kas tenka grįžti į kasdienybę. O ji tokia – kažkur namie yra pusiau nugertas raudono vyno butelis, o ryt į darbą…na, kas dar? Ach, tiesa, rytoj dar laukia rungtynės su ispanais. Nieko nepadarysi – reiks žiūrėti. Juk mes kartu iki galo. Su savo emocijomis ir alaus buteliais.
