VDU naikinami filosofai! Kas kaltas – universiteto vadovybė ar Kubilius?


Visai neseniai nuskambėjo naujiena, kad mano mylimosios Alma Mater t.y. Vytauto Didžiojo Universiteto, kurio HMF Filosofijos katedros absolventas esu ir tuo didžiuojuosi, vadovybė siekdama sutaupyti lėšas nusprendė tai padaryti filosofijos magistrantūros studijų sąskaita. Nuspręsta į filosofijos magistro studijas studentus priiminėti tik, kas antrus metus. Ką tai reiškia mažytei VDU filosofijos katedrai, regis, aišku visiems, išskyrus tokį sprendimą priėmusiuosius. Pasakau iš karto – tai kas įvyko neturi jokios reikšmės ne tik respublikiniu, bet ir Kauno mastu. Alternatyvų kur studijuoti filosofiją tikrai yra, bet pats VDU vadovybės požiūris į šį reikalą pasako išties nemažai.

Kaip įprasta, niekas neaišku, besipiktinantys studentai laksto nuo dekanato prie katedros, nuo katedros prie VDU Senato, nuo Senato prie Rektorato. Ten jiems sakoma, kad sprendimas padarytas jau prieš metus, tačiau apie jį visi sužinojo tik dabar. Filosofijos katedros vedėjas tuo tarpu, tarsi vis dar sėdėtų paskaitoje, dalinasi su spauda savo pamąstymais apie tai, kad net ir šiuolaikiniame technologijos mokslų pasaulyje filosofija išlieka aktuali.

579797_436558536421626_1664953141_n

Taigi klausimas ar kaltas Kubilius dėl susidariusios situacijos? Žvelgiant į problemą VDU vadovybės akimis, be abejo, Kubilius yra kaltas. Pirma, Kubilius dar buvo premjeru kai VDU buvo priverstas mažinti filosofijos studentų priėmimą, antra Kubilius nedavė babkių, nu ir trečia yra tai, kad Kubilius šiuo metu yra gražiai nuo viso to reikalo nusimuilinęs ir vaidina, kad nieko neatsitiko ir, kad jis čia nė prie ko. Bet aš pabandysiu pažvelgti į problemą kitomis akimis.

Dar Karlas Jaspersas yra pastebėjęs, kad filosofija tarsi nepalieka abejingu – iš filosofo arba reikalaujama išskirtinės išminties visais gyvenimo klausimais, arba jį linkstama nuvertinti iki dvaro juokdario. Kaip ten bebūtų Vakarų civilizacija žodį „filosofas“ žino jau labai seniai ir filosofo profesija, būdama kur kas senesnė nei teisininko ar ekonomisto, savo ilgametėmis tradicijomis nusileidžia nebent mokytojo ar prostitutės profesijoms.

Nors ir būdama prieštaringai vertinama kaip mokslas, filosofija yra klasikinė universitetinė disciplina, turinti aiškų savo tyrinėjimų objektą. Vėlgi galima daug ginčytis ar tai yra mokslas (beje, analogiškas klausimas yra aktualus pvz. teisininkams dėl teisės), tačiau tai nepaneigia filosofijos kaip klasikinės universitetinės disciplinos paremtos universaliu išsilavinimu statuso. Kad tai neaišku akademikų taip keikiamiems politikams ir valdininkams, tai neturėtų stebinti, tačiau kai šitai atsisako pripažinti save humanitarinės pakraipos universitetu laikančio VDU vadovybė kėlia jau nebe nuostabą, o gailestį.

Šiuo metu daug yra kalbama apie universitetus kaip diplomuotų bedarbių kalves. Pasakysiu paprastai – filosofija bene vienintelė iš visų universitetinių disciplinų visą laiką buvusi sąžininga. Mes klausiame kodėl negauna darbo teisininkai, vadybininkai, ekonomistai, politologai, žurnalistai, tačiau mes niekada neklausiame kodėl darbo negauna filosofai ir taip yra todėl, kad kiekvienas jaunuolis nusprendęs studijuoti filosofiją žino, kad jis pasirinko kelia, kur bus daug skaitymo, daug pamokomų istorijų, diskusijų ir mažai socialinio statuso ir pinigų. Žinia, jie įgyjami, tačiau kiekvienas studijuojantis filosofiją žino, kad įgyti statusą ir pinigus vien tik filosofo diplomu darbdaviui panosėje pamojuoti neužteks. Tai buvo žinoma tiek prieš porą dešimtmečių, tai žinoma ir dabar, kai universitetinį išsilavinimą turi visi, kurie netingi ateiti į egzaminus. O ką apie savo ateities perspektyvas prieš šešis metus girdėjo stodami į savo prestižines specialybes dabarties bedarbiai ekonomistai, teisininkai, sociologai, vadybininkai?

Dar viena problema – universitetai kaltinami, kad jie ruošia abstrakčiomis žiniomis išlavintus žmones, tačiau neparuošia konkretų darbą dirbančių žmonių. Tai iš esmės yra kalbos problema ir tai linkstama ignoruoti. Universitetai ir neturi rengti žmonių konkrečiai specialybei, nes jie yra universitetai. O tai, kad Lietuvoje apart universitetų nebeliko jokių kitų aukštųjų mokyklų niekaip kitaip negaliu paaiškinti kaip sukurdamas sąmokslo teoriją – kažkie lopai iš Švietimo ministerijos, padedamas kelių lopų iš Valstybės tarnybos departamento sugalvojo, kad darant valdišką karjerą universitetinis išsilavinimas yra aukštesnė pakopa, nei aukštasis išsilavinimas, atitinkamai visos aukštosios mokyklos persivadino universitetais, nors vargu ar kas būtų drįsęs teigti, kad kokioj Kauno Medicinos Akademijoje studijų kokybė ir reikalavimai studentams buvo žemesni nei tame pačiame Vytauto Didžiojo Universitete.

Tokios socialinės ir humanitarinės disciplinos kaip istorija, filosofija, teisė nors ir būdamos skirtingai paklausios darbo rinkoje, suteikia universalų išsilavinimą, leidžiantį lengviau persikvalifikuoti iš vienos konkrečios specialybės į kitą. Ir universitetas negali neigti tokio išsilavinimo svarbos, kadangi būtent tokio išsilavinimo puoselėjimas ir yra universiteto misija. Aišku, nebent universiteto vadovybė mano kitaip. Tačiau jeigu ji mąsto kitaip, tuomet iškyla dar vienas pavojus – tai tapimas nepaklausių konkrečių specialybių bedarbių kalve. Nežinau kaip jums, bet man bedarbis geodezininkas ar agronomas yra baisiau už bedarbį istoriką.

O kad tokia galimybė egzistuoja, matyti apžvelgus VDU magistro studijų programas:

Gavau VDU diplomą!

Gavau VDU diplomą!

Humanitarinių fakultetas, be praktinės filosofijos, siūlo dar 7 studijų programas. Beje istorikai, pasirodo, jau turi nebe vieną, o dvi programas – šalia ilgametės Lietuvos istorijos programos, atsirado nauja „Migracijos politikos ir lietuvių diasporos istorijos“ programa, kurios absolventams suteikiamas „Pasaulio istorijos magistro laipsnis“. Mokslinio laipsnio pavadinimas kiek disponuoja su studijų programos pavadinimu, tiesa? Na bet, kaip sakoma, nuo mažo prie didelio.

Katalikų fakultetas apart buvimo kitų fakultetų studentų pravardžiuojamiems „katafalkais“, savo studentams siūlo net tris magistrantūros studijų programas – Pastoracinė teologija, Religinis švietimas ir Šeimotyra. Jau patys universitetinių magistro studijų programų pavadinimai yra užmušantys, tačiau iš kitos pusės jau nuo viduramžių žinoma, kad filosofija yra teologijos tarnaitė ir žvelgiant iš scholastinės perspektyvos pono praradimas VDU vadovams yra kur kas didesnis nuostolis nei tarno.

Menų fakultetas turi keturias magistrantūros programas, kurių viena vadinasi „Kūrybinės industrijos“.

Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas siūlo 9 magistantūros studijų programas, tarp kurių, „integruota komunikacija“, „Rytų Azijos regiono studijos“, „Baltijos regiono studijos“, Šiuolaikinė Europos politika“, „Žurnalistika ir medijų analizė“. Čia situacija sakyčiau tipinė – norint galima kabinėtis prie visko, tačiau norint galima viską pagrįsti dideliu poreikiu. Papildomai gal reiktų įvertinti ar svarbūs žmonės ten dirba.

Na ir, mano asmenine nuomone, absoliutus čempionas yra Socialinių mokslų fakultetas, siūlantis net 10 afigienų magistrantūros studijų programų, tarp kurių: Karjeros projektavimas, mokyklinė psichologija, sveikatos psichologija (čia kaip supratau ruošiami specialistai darbui su sveikais žmonėm, kad palaikyti juos sveikais ir ateityje). Ypatingai sužavėjo keturių programų pavadinimai: Socialinis darbas, Socialinio darbo organizavimas (tai ne vienos, o dviejų programų pavadinimai). Ir dar dvi programos – Švietimo vadyba ir Švietimo kokybės vadyba (vėlgi, svarbu neapsirikti – čia dvi programos t.y. vieni renkasi studijuoti Švietimo vadybą, kiti Švietimo kokybės vadybą).

Trumpai apžvelgiau VDU siūlomas humanitarinių ir socialinių mokslų magistrantūros studijų programas. VDU vadovybei pasirodė, kad kokios tai švietimo vadybos studijos yra reikalingesnės, nei filosofija ir kažkokiu tai paradoksaliu būdu toks sprendimas pats save pagrindžia ir pateisina. Kas žino, gal pagaliau ateis tas metas, kai universitetams nebereiks raudoti, kad valdžia (dar kitaip žinoma kaip Kubilius) nesupranta aukštojo mokslo problemų ir neduoda babkių įvairiems akademiniams projektams, nes vien tik pažvelgus į kai kurių programų pavadinimus dingojasi, kad čia tiesiog ruošiami biurokratai konkrečioms valdiškoms institucijoms. Tik ar tai yra problemos sprendimas?

LiveJournalGoogle+Share


Univieras, bulvių laukai, traukinių stotis ir tt.


Nuo akademinių tribūnų vis girdime apie kažkokią tai „universitetinę bendruomenę“. Štai universiteto bendruomenė priėmė, pasakykim gražiau įsileido, į savo gretas, naują pirmakursių srautą arba girdime kaip universitetinė bendruomenė išleido į pasaulį naują absolventų laidą. O kas tai yra tą universitetinė bendruomenė ar akademinė bendruomenė? Kaip pavadinsi, taip nepavadinsi. Klausiu nes nelabai suprantu kodėl tokiu atveju žiūrima į studentus taip tarsi tas ar anas akademikas nėra su studentu kartu kiaulių ganęs.

 

Man kažkaip kiaulių ganymas kartu arba tas pats bulviakasis kaip tik ir asocijuojasi su tam tikru bendruomeniškumu. Po tą patį mėšliuką braidom, paskui kiaulių riestus stimburius kartu lakstom, tą pačią žemelę nagais kapstom bulvių ieškodami. Na o čia gi Universitetas! Bet gi tie patys mokslo purvynai ir tos pačios kiaulių uodegytės – krust, krust, pagal vėjo kryptį, tik spėk kartu su jomis sekti arba kepšt, kepšt nagais į žemę, o iš ten vietoj maistingų bulvių – protingai pliktelėjusios akiniuotos galvos.

 

„Sutvarkykite literatūros sąrašą abėcėline tvarka“ – „labiau norėčiau alaus“, „tvarkingai sudėkite išnašas“ – „bet su jumis negerčiau, negražu gi“, „struktūra neatitinka reikalavimų“ – o gal geriau vyno… o gal negeriam šiandien, gal neinam geriau bulvių kast, arba kiaulių paganyt, o gal geriau einam šieno abu paravėt? Supratau, tyliu. Jūs su manimi šieno neravėsite, ir indų neplausite, ir alaus negersite. Aš su jumis irgi. Aš geriau su savais. Aš dirbu, neturiu laiko ir šiaip visaip kaip užsiėmęs, bet man diplomo reik. Žinių irgi reik, bet jei jau žinai kad nieko nežinai, tai kokių dar žinių gali bereikėt? Kiek? Per dvi dienas pabaigt, kitaip neprileisit? Negali šioj vietoj būt blogai parašyta, juk nuo jūsų disertacijos vadovo straipsnio žodis į žodį nurašiau. Tik pamiršau nurodyti, kad cituoju. Turi matytis mano nuomonė ?– bet gi tuomet nebesutaps su akademinio teksto reikalavimais. O ką apie tai pagalvos akademinė bendruomenė? Ne, ne ta, o ana iš gretimo bulvių lauko. Nu jo, Jūs čia kasate, o mes tenai, o kaip ir kada kiaulės prabėga aš ir pats nežinau. Negano jų čia niekas. Žinau, kad ir nekasate, mes irgi nekasame, tiesa pasakius. Nėra laiko – reikalai, mes gi jau suaugę žmones. Taigi ateini į Univiera, bet jau nebe kaip į kaboką, greičiau kaip į peroną. Mums į vieną pusę, jums į kitą.

 

 

LiveJournalGoogle+Share


Pamąstymai apie numirimus…


Štai skaitau šiandien, kad vakar netekome Claude‘o Levi-Strausso. Skaudi netektis visiems tikriems humanitarams. Autorius, kurio tyrimai aktualūs ne tik antropologams, bet ir istorikams, etnologams, filosofams… Dėja, regis, pirmas šio tūkstantmečio dešimtmetis gausiai pažymėtas ir kitomis mirtimis:

 

                      Paul Ricoeur – 2005 m. gegužės 20 d.

                      Hans-Georg Gadamer – 2002 m. balandžio 13 d.

Richard Rorty – 2007 m. birželio 8 d.

Lescek Kolakowski – 2009 m. liepos 17 d.

Jacques Derrida – 2004 m. spalio 8 d.

Jean Baudrillard – 2007 m. kovo 6 d.

 

Na ką gi, mums trūks Jūsų. Ir net nežinau ar tokia netekčių gausa yra sutapimas ar tiesiog modernių mąstytojų atsirado tiek daug, kad … bet vis tiek, toks jausmas, kad gyvųjų tarpe jau nieko nebeliko, išskyrus gal Slavoj Žižek….

LiveJournalGoogle+Share


Mokamos doktorantūros studijos ir biudžeto papildymo projektas


 Neseniai teko perskaityti neblogą sąvokos „aukštasis mokslas“ eksplikaciją – tai toks mokslas, kuris eina po viduriniojo. Tęsiant mintį galime pasakyti, kad doktorantūros studijos – tai studijos einančios po magistrantūros studijų. Formaliai žiūrint riba tarp bakalauro, magistro ir daktaro laipsnio yra labai nežymi. Vienintelis šią perskyrą šiek tiek akcentuojantis kriterijus yra kai kurių valdiškų įstaigų reikalavimas, kad kandidatas į pareigas joje turėtų magistro diplomą. Bet čia, kaip jau minėta, žvelgiant formaliai, o kadangi kitaip į išsilavinimą pas mus nežiūrima, tai ir bet kokios kalbos apie realią paties diplomanto kompetenciją, intelektą ir erudiciją nelaikomos reikšmingomis.

Kadangi, išskyrus kai kurias mokymo įstaigas, daktaro diplomo įsidarbinant nereikalaujama, šis dokumentas, net ir formaliai žiūrint, atsidūrė itin keistoje situacijoje. Pabaigus doktorantūros studijas (ypač socialinių ir humanitarinių mokslų krypties) žmogus tarsi užkerta sau bet kokią galimybę savarankiškai pasirinkti gyvenimo kelią, kadangi jame jis jau išgyventi nebegali. Orumas neleidžia eiti dirbti kroviku ar kasininku, vadovaujantį darbą dirbti trūksta kompetencijos. Belieka vienintelis kelias – jau seniai, anot Cicerono, dramblio kaulo bokštu virtusi Alma Mater.

Tokiame švietimo sistemos realijų kontekste iškyla klausimas – kokia prasmė studijuoti mokamose doktorantūros studijose. Juk pagal oficialią aukštojo mokslo studijų doktriną bakalauro studijų metu studentas įgyja tam tikros mokslo srities žinių pagrindus, kuriuos vėliau galėtų taikyti ir gilinti dirbdamas konkretų darbą. Į magistro studijas įstoja (sąmoningai sakau „įstoja“, nors čia daug geriau tiktų „priimami“) tie bakalaurai, kurie išsiskyrė žingeidumu ir protu. Tuo tarpu doktorantūros studijos turėtų ruošti aukščiausio lygio specialistus, kurie jau ne tik studijuoja, bet ir dirba mokslinį darbą t.y. rašo disertaciją, kuri nėra tiesiog savo žinių demonstravimas, o tikras mokslinis darbas, plėtojantis ir praturtinantis tą mokslo sritį, kurioje studijuoja ir dirba doktorantas. Šiandien mes jau nebesistebime tokiu reiškiniu kaip mokamos doktorantūros studijos. Taigi – kodėl tokia susiklosčiusi situacija, kai žmogus, dirbantis didelių intelektualinių resursų reikalaujanti darbą pats už tai moka savo darbdaviui (šiuo atveju nesvarbu kaip jį įvardysime – universitetu ar valstybe), nėra laikoma absurdu?

Atsakymo į šį klausimą paliksiu ieškoti patiems skaitytojams, o pats, atsižvelgdamas į susidariusią situaciją, norėčiau pristatyti visuomenei projektą, kuris krizės laikotarpiu būtų itin naudingas surenkant valstybės biudžetą.

 

Projektas. Esmė – įvesti kai kuriose valdiškose įstaigose papildomus mokamus etatus.

Šio projekto esmės nereikia suprasti kaip esamo biurokratinio aparato didinimo. Priešingai, tinkamai įgyvendintas, jis padėtų sumažinti neišvengiamai sunkėjančią administracijos finansinę naštą mūsų šalies piliečiams. „Mokami etatai“ – tai tokie etatai, kur ne valstybė moka etatą užimančiam darbuotojui už darbą, bet darbuotojas moka valstybei už galimybę dirbti tam tikrose pareigose. Pavyzdžiui – galime papildomai įteisinti kokius 1410 Seimo nario padėjėjų etatų (t.y. po 10 patarėjų kiekvienam Seimo nariui). Norintys dirbti tokį darbą kiekvieną mėnesį mokėtų valstybei tam tikrą mokestį už tai, kad gali savo dirbti tokiose pareigose ir po kelių metų išdidžiai įsirašyti į savo CV – nuo tada iki tada dirbau tokio ir tokio Seimo nario padėjėju teisės, nacionalinio saugumo, autoriaus teisių apsaugos, kultūros, lyčių lygybės ar sporto klausimais. Savaime suprantama, už savo darbą algos jie negautų. Akcentuojame – projekto esmė yra, kad šiuo atveju būtent dirbantieji darbą moka mokestį savo darbdaviui už tai, kad jis sudarė jiems galimybė dirbti. Taip pat būtina pabrėžti, kad Seimo narys nėra įpareigojamas klausyti savo padėjėjų patarimų, kontroliuoti, kad jie nedarytų pravaikštų, pateikinėti ataskaitas apie jų nuveiktą veiklą – tai atitrauktų Seimo narį nuo įstatymų leidybos ir kitokio pobūdžio kūrybinės veiklos.

Lygiagrečiai galima būtų įvesti ir mokamus ministrų patarėjų ar net pačių ministrų etatus. Vėlgi tai daryti galima tiek nekeičiant esamos sistemos, tiek ir ją reformuojant – tie politikai kurie gauna algą iš valstybės, tie ją gaus ir toliau. Nesikeistų ir jų skyrimo tvarka. Tuo tarpu jų pareigybės dubliuojantys „mokami“ pareigūnai oficialiai turėtų tokias pačias pareigas tačiau už tai jau jie privalėtų mokėti valstybei ir negalėtų naudotis jokiomis lengvatomis – t.y. negautų paramos iš valstybės reprezentacinėms išlaidoms, negalėtų naudotis tarnybiniu transportu, jei norėtų dalyvauti į viršūnių pasitarimuose užsienyje, privalėtų vykti savo lėšomis ir tt. Jų teisės – išsakyti savo nuomonę įvairiuose pasitarimuose, ateiti į jo užimamoms pareigoms priklausantį kabinetą ir ten sėdėti (tačiau būtina atsinešti savo kėdę), bendrauti su darbuotojais. Taip pat jie turėtų teisę pasirašinėti įvairius dokumentus (be abejo, būtina pažymėti, kad pvz. be ministro parašo dokumentas negaliotų, tuo tarpu be „mokamo“ ministro parašo dokumentas galiotų).

Tokie „mokami etatai“ visiškai neapsunkintų pas mus vykdomų reguliarių administracinių reformų. Jeigu pvz. Tėvynės Sąjungai pavyktų pakeisti ministerijų sekretorius politikais, „mokamos“ sekretorių pareigybės būtų performuotos į „mokamų“ viceministrų pareigybes. Taip pat jei vėliau, Tėvynės Sąjungos reitingams galutinai nukritus, prieš sekančius rinkimus jie sugalvotų jau esamus viceministrus padaryti sekretoriais, kurie būtų nerenkami, lygiai taip pat pasikeistų ir „mokamos“ pareigybės.

Taigi akivaizdu, kad įvedami nauji „mokami etatai“ niekaip neapsunkintų administracinės naštos šalies gyventojams, netrukdytų vykdomoms reformoms, o įplaukos į biudžetą gerokai padidėtų. Projekto autorius nepritaria nuomonei, kad pasiūlymas darbuotojui už savo darbą mokėti darbdaviui yra absurdas. Projekto tikslas nėra vaikytis kažkokių tobulo gyvenimo iliuzijų ar analizuoti kokia turėtų būti racionaliai mąstanti visuomenė. Užuot vaikęsis paskui šiuos nesugaunamus fantomus aš siūlau konkretų, šiandienines sociopolitines realijas atitinkantį projektą, kuris, manau, galėtų tapti antikrizinio plano dalimi. Todėl teigti, kad norinčių dirbti tokį mokamą darbą neatsiras, gali tik Lietuvos realijose visiškai nesigaudantis asmuo. Priešingai, esu tikras, kad šio projekto sėkmei tegali pakenkti vienas dalykas – nuosekli ir sąmoninga jo diskreditacija iš viršaus. Tačiau jį priėmus be išankstinio neigiamo nusistatymo kandidatų ne tik atsiras – bus surenkami jų konkursai. Susiklostė tokia situacija, kad Lietuvoje randasi vis daugiau teisės, politikos, sociologijos, ekonomikos ir vadybos magistrų, kurie jau studijuodami leisdavo nemažus pinigus (vadinasi jų turėjo) ir kuriems po kokių 10 metų jau visiškai nebeliks respektabilių darbo vietų. Taip pat nereikia pamiršti ir užsienyje mokslus baigusius (kurie irgi kainuoja nepigiai) ir čia su solidžiais diplomais grįžtančius jaunus žmones, kupinus ryžto ir ambicijų užimti atsakingas ir vadovaujančias pareigas Vyriausybėje, ministerijose ir dirbti Lietuvos labui. Mokamos doktorantūros studijos (jose galima mokėti ne tik už mokslą, bet ir už publikacijas akademiniuose leidiniuose, jau nekalbant apie kitus mokesčius) šią turtingų ir diplomuotų bedarbių krizę šiek tiek nukelią į ateitį, tačiau po to ji smogs su dviguba jėga. Taip pat būtina pažymėti, kad jau dabar daug turtingų verslo žmonių ketina ateity pasirinkti politiko kelią, tačiau kaip praktika rodo (geriausias pavyzdys – A. Valinskas), pradėdami politiko kelią nuo tokių pareigų kaip Premjeras, Prezidentas, Seimo Pirmininkas ar Ministras, turtingi žmonės neretai patiria tam tikrą diskomfortą. Todėl prieš užimant tokias pareigas būtų itin tikslinga bent pusmetį padirbėti „mokame“ ministro ar kokio kito pareigūno etate (pareigybių įvairovė turėtų būti kiek įmanoma didesnė). Tokiu būdu žmogus ne tik turėtų galimybę iš anksto susipažinti su konkrečiu darbu, bet ir valstybė gautų neblogas pajamas, kurias galėtų skirti mokyklų, darželių remontams, švietimo reformai, policijos plėtrai, „Saulėlydžio“ komisijai ar kitai naudingai veiklai. Tinkamai įdiegti „mokami etatai“ taps tokia pat neatsiejama mūsų gyvenimo dalis kaip mokamos doktorantūros studijos ir daug kitų reiškinių. 

LiveJournalGoogle+Share


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex