Dar visai neseniai nuskambėjusi istorija susįjusi su Petro Stankero straipsniu žurnale „Veidas“, regis, jau nugrimzdo į užmarštį. Savo laiku per blogosferą pasklidus žiniai apie šį straipsnį, vos per kelias dienas pilkokas ministerijos klerkas tapo simboliu – vieniems vienokiu, kitiems kitokiu. Pasipylė straipsniai spaudoje, iš kurių įžvalgiausiu man pasirodė Justino Žilinsko tekstas „Neigimo banalybė“. Jame išsakoma tokia nuomonė:

„Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta. Bet ką tikrai derėjo padaryti – tai kreiptis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją ir prašyti išaiškinti, ar tokie P. Stankero „užklasiniai“ rašiniai suderinami su jo tarnyba. O dabar išėjo, kad R. Palaitis P. Stankerą apsaugojo nuo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos ir kartu paliko P. Stankerą be galimybės bylinėtis, jeigu, tarkim, jo veikla nebūtų buvusi pripažinta kaip pažeidžianti tarnybinę etiką, o jis būtų atleistas iš darbo kažkuriuo kitu pagrindu.“

Problema gana aiški – lyg ir kelias savaites spaudoje skaitėme, kad atsitiko kažkas „baisaus“ ir „tarptautiniu mąstu“, tačiau paties įvykusio fakto oficialaus vertinimo pasistengta išvengti, pasitenkinant demonstratyviu pasmerkimu ir pasiūlymu „parašyti savo noru“. Vėlgi, manau, J. Žilinskas teisingai aprašo ir galimą tolimesnį tokio nagrinėjimo siužetą:

„Manau, kad neigimą būtent pagal mūsų BK 170 (2) str. įrodyti bus nelengva. Tačiau visai nematyti neigimo šiame straipsnyje ir toje garsiojoje pastraipoje, kaip bando įtikinti Audrius Bačiulis, Ričardas Čekutis ir kiti, – tai man iš viso sunkiai suvokiama. Tą įspūdį dar labiau sustiprina slaptai.lt iš P. Stankero paimtasinterviu, kuriame jis aiškina taip: „Paskaitykite atidžiai. Kiekvienas protingas, išsilavinęs žmogus pasakys, kad toje publikacijoje autorius ginčijasi tik dėl Holokausto dydžio. Gal buvo nužudyti šeši milijonai žydų. O gal buvo nužudyta dešimt milijonų žydų. Ar aš negaliu abejoti dėl skaičių? Nejaugi nėra įvairių versijų?“ Taip, abejoti skaičiais galima. Bet skaičiais abejojant paprastai elgiamasi kitaip. Manau, niekas neturėtų P. Stankerui didesnių priekaištų, jeigu būtų parašyta: „Niurnbergo tribunolo proceso metu pirmą kartą buvo apskaičiuota, kad nacistinė Vokietija išžudė maždaug 6 mln. žydų. Vėlesni tyrimai pateikė (tokių ir tokių) skaičių.“ Tačiau vadinti visuotinai pripažintus skaičius „legenda“ – tai ne abejonė. Turbūt sutiksite, žodis „legenda“ turi tam tikrą prasmę, paprastai – siekiant pabrėžti reiškinio neįtikinamumą, hiperbolizavimą.“

Ši P. Stankero citata, kurią pateikė J. Žilinskas, neblogai atskleidžia situacijos sudėtingumą. Galima prisiminti, ar pavyko kažką išaiškinti V. Tomkui pasikvietus šį „labai užimtą žmogų“ į „kažkokį bereikalingą pokalbį“ dėl jo rašinėlių „Respublikoje“? Patriošizmo teisinis nagrinėjimas labai dažnai tiesiog yra pasmerktas beviltiškai atsimušti į klausimą „apie ką mes kalbame?“ P. Stankero atveju kritikams lyg ir teškiama – „palaukit, o jei aš savo tekste abejodamas 6 milijonais turėjau omeny visus 10 milijonų, juk pagal jus gi kuo daugiau tuo geriau?“ Patriošizmas lyg ir akivaizdus, tačiau sučiuopiamas labai sunkiai, nes sučiuopti reikia už kažko. Kai pradedama kalbėti apie kontekstą, tuomet patriošizmas išryškėja dar labiau, tačiau būtent konteksto negalima sučiuopti t.y. įrėminti jo teisiškai ir tarnybinis nagrinėjimas rimtai rizikuoja virsti tiesiog paplepėjimu su makabriškais elementais apie tai, kas galėtų paneigti, kad neturėta omeny 10 milijonų? Viskas lyg ir aišku iš konteksto, bet nurodžius konkrečią vietą, patys patriošiai ją ima interpretuoti pabrėžtinai nekontekstualiai, kol galiausiai išplėšta iš konteksto frazė tampa bereikšmė ar netgi įgyja priešingą reikšmę. Tada tokiems istorikams-stankeriečiams kaip Tomas Baranauskas ar Audrius Bačiulis ateina metas įjugti antrą pavarą, gąsdinant „Minčių policija“, „1984“-aisiais ir kitokiais panašiais dalykais.

Turbūt beskaitant šią paklodę jau iškilo klausimas – kokia proga aš čia nubudau po tiek laiko? Progos yra dvi ir jos tarpusavyje susįjusios. Visų pirma, tai patriošizmo turinys ir jo kontekstas, tema prie kurios savo bloge nuolatos grįžtu. Tačiau pagrindinė priežastis, dėl ko prisiminiau šią seną istoriją, yra štai šis pusvalandžio trukmės sunkiai įvardijamo žanro filmas, kuris, kaip rodo, yra sukurtas šiemet. Čia įmečiau tik paskutines 10 min., kurios aktualios šiuo atveju, o pradžią galima susirasti jutūbėj. Nežinau ar kiekvienam užteks kantrybės žiūrėti net ir tas 10 min., nors čia jau skonio reikalas, bet visgi verta, kad suvokti dėl ko visa tai. Tačiau esminis dalykas čia ne tiek pačiame filme – jam pasibaigus rodys „nad filmom rabotali“… Perskaitykit paskutinę pavardę.

“Гервальдия”

J. Žilinskas įvardino P. Stankero straipsnį „Veide“ įvardino kaip „gryną buitinio lietuviško antisemitizmo pasireiškimą“. Pats straipsnis galbūt. Patriošizmas irgi gali būti buitinis, tik ar jis yra toks „Gervaldijos“ atveju?

26 Comments | In: Visuomenė | tags: gervaldija, homofobai, ksenofobija, murza, nacionalizmas, patriošizmas, Petras Stankeras, radikalai, visuomenė. | #

Tiesiog dalinuosi nuoroda su tais, kuriems įdomu. Žvelgiant į ateitį prie Martino Heideggerio ketinu grįžti dar ne kartą. Pačioje artimiausioje perspektyvoje tikiuosi, kad pavyks apžvelgti jo filosofiją kaip tą šaltinį iš kurio semiasi idėjų A. Duginas savo paneurazijiniams regėjimams ir vizijoms. Apie Heideggerio filosofiją ir jo ryšius su naciais jau esu kartą užsiminęs, bet panašu, kad jo metafiziniai mintijimai randa atgarsį tiek rusų nacionalbolševikų, tiek “konservatyviųjų revoliucionierių” galvose.

7 Comments | In: Filosofija | tags: filmai, Filosofija, Heideggeris, nacionalizmas. | #

Nelabai suprantu kodėl dauguma radikalų kaltina mūsų valdžią pamynus demokratines ir pilietines žmonių teisės, kai patys tuo tarpu neslėpdami demonstruoja panieką jų pačių taip išgarbintai „Tautos Valios“ idėjai. Aš pats nelabai gražiai galvoju apie referendumo dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje metu žmonėms dalintus skalbimo miltelius ir kitokias „dovanėles“, bet visgi nereikia pamiršti, kad jie buvo dalinami ne už balsavimą „taip“, o už balsavimą apskritai.

Pasikartosiu, nelabai etiškai ta „akcija“ atrodė savo požiūriu į lietuvį kaip į pilietinės valios reiškėją, tačiau gana šlykščiai žiūrisi ir pareiškimai, kad tuomet visi, tie kurie balsavo, nieko nematė išskyrus euroalų. Ypač kai tai daro iš prišlapintų Adolfo Hitlerio kalconų taip ir nesugebėjęs išaugti patriošistas, kurį kartu su jo draugeliais Lietuvos narystė ES galutinai grasina paversti visuomeniniais nevykėliais. Tuo tarpu jų “nepriklausomoje lietuvoje”, izoliuotoje šalyje, nuo kurios niekas nepriklauso, neužilgo politiniame elite pamatytumėmė tokių snukių, palyginti su kuriais dauguma šiandieninių politikų atrodytų kaip kažkas nepasiekiamai tobulo.

Susipažinkite – Žilvinas Razminas. Internete nelabai daug informacijos. Kiek pavyko rasti, sužinojau, kad jis bent du kartus kandidatavo Seimo (1996 m. ir 2004 m.) rinkimuose. 1996 m. nuo Lietuvos Laisvės Lygos, o 2004 m. nuo Respublikonų partijos. Beje tai tik vienas iškalbesnių pavyzdžių, kad smerkiant tuos personažus, kurie į Seimą pateko, jokiu būdu nereikia pamiršti tų, kurie į jį nepateko ir tuomet gal nebeatrodys gyvenimas tokiomis niūriomis spalvomis nutepliotas. Nors asmeniškai man, šis „vaizdelis“ tikrai „nekoks“ ir įdomus daugiau iš egzistencinės pusės. Koks pas šį žmogų ryšys su kitais žmonėmis ir jį supančiu pasauliu? Net ir iš oficialios jo biografijos sprendžiant, susidaro įspūdis, kad tas žmogus kovoja prieš Lietuvos valstybę nuo pat jos nepriklausomybės atkūrimo dienos.

Štai jo, kaip kandidato į Seimą 2004 m. rinkimuose, biografija.

ŽILVINAS RAZMINAS
RESPUBLIKONŲ PARTIJOS KANDIDATAS Į LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIUS DAINŲ VIENMANDATĖJE RINKIMŲ
APYGARDOJE, Nr. 25
Žilvinas Razminas gimė 1958 m. Šiauliuose. Lietuvis.
Mokėsi 10-ojoje ir 11-ojoje vidurinėse mokyklose.
1978 m. baigė Šiaulių politechnikumą, įgijo techniko statybininko specialybę. Besimokydamas už antisovietinę veiklą ne kartą buvo tardomas KGB.
1978-1980 m. tarnaudamas sovietinėje armijoje įkūrė Pabaltijo karių tarpusavio pagalbos organizaciją. Už tai jam buvo iškelta baudžiamoji byla.
Grįžęs iš sovietinės armijos dirbo dailininku Šiaulių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate.
1988 m. įsitraukė į Sąjūdžio veiklą.
Vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės ir Šaulių sąjungos atkūrėjų bei savanorių organizatorių.
1990-1991 m. – Lietuvos krašto apsaugos departamento (KAD) Šiaulių rajono instruktorius.
1988 m. sausio 10 d. įstojo į Lietuvos laisvės lygą. Su bendraminčiais organizavo masines sovietinių karinių bilietų grąžinimo akcijas ir tarnybos okupacinėje armijoje boikotą. Už tai okupacinė valdžia jam iškėlė septynias baudžiamąsias bylas.
1992 m. buvo areštuotas ir teisiamas.
1993-1996 m. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje RĖKYVA apsaugos viršininku. Aktyviai prisidėjo prie Č. Gedgaudo istorinės knygos „Mūsų praeities beieškant” perleidimo. Priklauso Č. Gedgaudo fondui.
1996 m. areštuotas ir penkis mėnesius kalintas Lukiškėse.
1999 m., Seimo rinkimų išvakarėse, vengdamas Valstybės saugumo departamento represijų ir areštų, Ž. Razminas buvo priverstas palikti Lietuvą. Pusantrų metų jis gyveno ir dirbo Prancūzijoje ir Šveicarijoje.
2001 m. grįžo į tėvynę ir aktyviai įsitraukė į Lietuvos nacionaldemokratų partijos veiklą, tapo Šiaulių miesto skyriaus vadovu bei partijos valdybos nariu.
2004 m. gegužės mėnesį Lietuvos valdžia, vykdydama sionistų valią ir siekdama sutrukdyti dalyvauti rinkimuose bei įbauginti, už piketą prieš žydų viešpatavimą Lietuvoje jam ir jo bendražygiams iškėlė baudžiamąją bylą.
Apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu ir Šaulių žvaigždės medaliu.
Informacija paimta iš 2004m. Seimo rinkimų kadidato biografijos.

Dar galiu nuo savęs pridurti – reguliariai jisai trainiojasi po visus mitingus, įskaitant ir neseną renginuką Garliavoje, kartu su kitu savo draugeliu Visvaldu Mažonu, lydėdamas savo fiurerį Mindaugą Murzą. Jei „gervaldija“, pagal Murzą, yra „geriausiųjų valdžia“, tai šitas Ž. Razminas,yra vienas iš tų „geriausiųjų“, tautinės Lietuvos elitas.

Man šiuo atveju yra įdomesnis techninis klausimas – kaip formaliai gali būti identifikuojamas fašizmas? Dėl jo apraiškų šiuo konkrečiu atveju abejonių kilti neturėtų, simbolika irgi nedviprasmiška, tačiau kaip turėtų būti nustatomi formalizuoti kriterijai?

Comments Off on Ž. Razmino klausimas “eurofilams” | In: Visuomenė | tags: asmenybės sutrikimai, homofobai, murza, nacionalizmas, patriošizmas, radikalai. | #

Manau vienas iš akivaizdžių įrodymų, kad tokie klasikai kaip Platonas, Aristotelis, Kantas ir kiti, kiekvieną kartą turi būti skaitomi ir perskaitomi iš naujo. Tam, kad prieš juos būtų galima sukilti vėl ir vėl. Reportaže aptariamos “konservatyviosios modernizacijos” kontekste galima geriau suprasti ir elegantišką lietuvišką terminą “Gervaldija”. Pirmą kartą išgirdęs šį žodį, nurodantį į murzininkų atstovaujamos politinės santvarkos modelį, supratau jį kaip “gervių valdžią”. Man gervės visada buvo paslaptingi paukščiai, ne tokie išsiskiriantys savo išvaizda ir elgesiu kaip gandrai. Šis žodžio aiškinimas mane pagavo ir jau nebesugebėjau jo interpretuoti kitaip. Tik po to, žiūrėdamas kažkurį murzininkų mitingo įrašą, supratau tikrają šio termino etimologinę konstrukciją, kuri eilinį kartą sugražino prie Platono “Valstybės”.

“Konservatyvioji modernizacija – tai krikščioniška siela ir stalinistinė tauta”. Tai tinka ir išplečiant sąvokos “Gervaldija” turinį. Panašus ir kelias, kuriuo einama Gervaldijos link. Atitinkamai aiškintina ir geniali nacionaldarbininkų sąjūdžio fiurerio mintis “Mintis-Žodis-Veiksmas”, puošianti jų atnaujinamą tinklalapį. Lygiame smegenų žievės paviršiuje subujojusi mintis iš pradžių “žodžiais” išklykiama per garsiakalbį ir po to seka veiksmas, smūgio kirviu pagalba įtvirtinantis tuos žodžius smegenyse. Jei sąjūdį sudaro individai, turintys savo smegenyse tik po vieną-kitą raukšlę ir tą pačią nuo kirvio, tai natūralu, kad kirvis tampa valdžios ženklu. Senovės Romoje kirvis, kartu su plakimo rykščių ryšulėliu, reiškė valdžios ženklą – fasces. Iš čia ir žodis “fašizmas”. Sąsajos su Romos imperija čia daugiau simbolinės, tačiau su kirviu kone tiesioginės.
Taigi, pirma paprotiname Kantą, padarydami jam smegenyse daugiau raukšlių, po to paprotiname kitus ir kitokius, tada dar paskaitinėjame Platono “Valstybę ir Adolfo Hitlerio “Mein Kampf”. Galiausiai, kai nebelieka ko protinti, imamės vieni kitų. Situacija kai Marksas su savo nesutaikomų klasių kova atrodo kaip nekaltas kūdikis.

Comments Off on Топором по Канту | In: Filosofija | tags: fašizmas, gervaldija, Kantas, kirvis, murza, nacionalizmas, razborkės. | #

Jaučiu, kad mane vėl iš naujo ima įtraukti visokie marginalų judėjimai. Kuo toliau tuo labiau norisi rimčiau pasigilinti į jų istoriją. Vistik įdomu kaip žmonės kala tą patį per tą patį jau antrą dešimtmetį ir nė nesiruošia sustoti. Nelabai beprisimenu kelintais metas nufilmuotas šis “reportažas”, bet tuomet dar buvo įkurta tokia “Gyvenimo logikos partija”. Tai Greitai su Šapausku sukūrė savo partijas – “Gravitacijos dėsnio sąjungą” ir “Žemės sukimosi partiją”. Tai irgi buvo “nacionalistinė” partija. Murza taip ir liko nesupratęs, kad yra durninamas. Nors, reikia pripažinti, skaniai pažvengiau kai Murza dalyvaudamas vienoje iš Greitai vedamų laidų, gerai buvo suvartęs ir padėjęs jos vedėją į vietą. Tik, turbūt, internete to nera.
O apskritai paėmus – šis “diskursas” metams bėgant pernelyg nesikeičia.

Štai ir susitiko dvi tikrovės, arba būkim intelektualūs ir pasakykim, kad įvyko diskursų sankirta. O klausimas man iškilo štai koks – KURI IŠ ŠIŲ DVIEJŲ TIKROVIŲ YRA ALTERNATYVI?

2 Comments | In: Visuomenė | tags: murza, nacionalizmas. | #

Štai matome nuotraukoje kaip Lietuvių Tautinio centro pirmininkas Marius Kundrotas atiduodą pagarbą savo nužudytam draugui, tuo pat metu ranka užsidengia nuo lietaus ir ginasi nuo agresyvių tolerastų išpuolių per 2010 m. gegužės 8 d eitynes. Kova buvo sunki. Policijos ir Viešojo saugumo tarnybos saugomi tolerastai vieną po kitos vykdė savo įžūlias provokacijas.  Renginys vyko ne vieną valandą, spigino saulė lynojo lietus…Nuotraukoje užfiksuotas momentas kai lietuvių tautiškumo puoselėtojas ir gynėjas M. Kundrotas užsidengia delnu veidą nuo kepinančios saulės spindulių nuo smulkaus lietaus, kad neperšlaptų. Tai suteikė pagrindo kai kuriems provokatoriams demagogiškai brukti savo kvailas interpretacijas. Nesileiskite suklaidinami mūsų Tėvynės Lietuvos priešų.

Papildomai siūlau atkreipti dėmesį į plakatą. Niekada nepamirškime savo žuvusių ir nužudytų draugų. Gerbkime jų atminimą. Negi po tokių akivaizdžių faktų kaip šis plakatas, dar liko abejojančių dėl gėjų keliamos grėsmės lietuvių tautai?

Nuotrauka paimta iš Vaido Ilgiaus blogo.

Comments Off on Nesileiskite suklaidinami | In: Visuomenė | tags: homofobai, nacionalizmas, Žmogaus teisės. | #

Mauglio sindromo užvaldytas patriošistas yra įsitikinęs, kad jo tautybė yra „įgimta“. Kartu su krauju jinai teka jo gyslomis, o tuo tarpu su kiekvienu įkvėpimu jo plaučiai prisipildo Tėvynės oru. Individualumą patriošistas siekia ištirpdyti vientisame Tautos kūne ir taip jame įgauti (arba atgauti) savo tikrąją tapatybę. Tokių būdu, tarkim, žydas, nors ir 30 metų gyvenęs ir dirbęs Lietuvoje, patriošisto akyse taip ir liks svetimu, tuo tarpu lietuvis, kuris vos sulaukęs 18 metų išvyko gyventi ir dirbti į Jungtinę Karalystę, visuomet liks iš Tautos kūno žaizdos skausmingai ištiškusiu kraujo lašeliu. Ir kas galėtų paneigti, kad šiame nukraujavime nėra prieš tai jau minėto ilgalaikio Lietuvos gyventojo kaltės?

Tokiame kontekste manifestas „Lietuva – lietuviams“ gali būti interpretuojamas kaip reikalavimas atlikti simbolinį kraujo perpylimą visiems tiems, kurie tokio kraujo neturi. Tik su tokia sąlyga, anot patriošistų, aniems galima suteikti teisę kvėptelti deguonies iš to „oro stulpo“, kurį apibrėžia Lietuvos Respublikos sienos. Kraujo perpylimas aiškinamas kaip atvykusiųjų „pagarba lietuvių kalbai, papročiams, istorijai, kultūrai ir tt“. Įdomu, kad labai retai reikalaujama iš atvykėlių gerbti Lietuvos įstatymus. Viena vertus patriošistams tai lyg ir savaime suprantamas dalykas, tačiau kita vertus niekam ne paslaptis, kad nemažai patriošistų patys turi gana rimtų dabartinės mūsų įstatyminės santvarkos pripažinimo ir suvokimo problemų. Taigi patriošistas nelabai linkęs pripažinti pakankamais Lietuvos vyriausybės nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujantis į šalį įleidžiami imigrantai. Tiesa pasakius, daugelis patriošistų apskritai nelabai linkę pasitikėti Lietuvos valdžia –kaip žinia, kai kurie valdžios vyrai turi ne lietuviškus vardus ir pavardes, o iš tų kurie jas turi, kai kurie yra kosmopolitai.

Patriošistinis kraujo perpylimas yra šiaip jau sunkiai įsivaizduojama procedūra. Jo svarba yra suponuota įsitikinimo, kad net pvz. trečios kartos JAV gyvenantis ir lietuvių kalbą beveik pamiršęs lietuvis iš prigimties yra lojalesnis savo Lietuvai nei koks nors Vilniaus priemiestyje gimęs, užaugęs ir tik trečdaliu lietuviškai kalbantis „Volodia“. Kraujo perpylimas yra tarsi „atėjūnų“ dorovinis švietimas, kurio metu jiems papildomai turi būti išaiškinama ką mūsų šalyje galima daryti, o ko jokiu būdu ne, kadangi tai įžeistų vietinių gyventojų moralines nuostatas. Taigi gyvų šunų mėtymas nuo tiltų arba bet koks pasipriešinimas teisėsaugos pareigūnams, kad ir vien plikomis rankomis ir plikų peniu, bus suprastas ne vien tik kaip įstatymo pažeidimas, bet ir kaip visos Tautos įžeidimas. Tuo pačiu metu visi čia įsidarbinę ar šiaip verslo reikalus tvarkantys emigrantai pateikiami ne kaip teikiantys realią naudą, o kaip išrinktieji, kuriems Lietuva maloningai suteikė galimybę gauti naudos sau ir už tai jie privalo jausti moralinį įsipareigojimą. Tas moralinis įsipareigojimas “atėjūnams”  turi būti primenamas kiekvieną kartą jiems sugalvojus ginti čia pažeistas jų teises.

(tai dar irgi ne pabaiga 🙁 …)

Comments Off on Kai kurie patriošizmo niuansai (2) | In: Visuomenė | tags: ksenofobija, nacionalizmas, patriošizmas, visuomenė. | #

MAUGLIO SINDROMAS

Geriausias žodis apibūdinti mūsuose vis stiprėjantiems įvairaus plauko „tautiniams“, „patriotiniams“, „nacionaliniams“ ir visokiems kitiems judėjimams, mano galva, yra „patriošizmas“. Šis naujadaras, kaip ir daugelis kitų ideologizuotų apibrėžimų, bando aprėpti daugelį judančių ir besislapstančių taikinių. Tiesa pasakius, epitetą „patriošistas“ galima taikyti plečiamai ir tada jis apimtų daugumą Lietuvos gyventojų. Kaip ir plečiamai taikant epitetą „tolerastas“, jisai apimtų visus Lietuvos gyventojus, pritariančius Lietuvos narystei Europos Sąjungoje, o tai yra pakankamai daug, kad tos grupės viduje susidarytų atskiros nuomonių grupės visiškai nesutariančiais pamatiniais „tolerastijos“ klausimais.

Kalbėdamas apie patriošizmo stiprėjimą, suprantu tai kaip dvilypį reiškinį. Z. Baumanas, rašydamas apie globalizaciją, nurodė ją ne tik kaip vienijantį, bet ir kaip skaidantį faktorių. Anot jo, stiprėjant globalizacijai, proporcingai stiprėja ir lokalizacija t.y. socialinių ryšių, įtakotų tam tikros lokalinės specifikos, akcentavimas. Šiuo atveju patriošizmo aktyvėjimas gali būti suprantamas ne vien tik kaip „tautinio atgimimo“, bet ir kaip stiprėjančios Lietuvos eurointegracijos simptomas.

Patriošizmo judėjimas nėra vienalytis ir jo viduje nuolatos vyksta „vertybiniai“ ginčai, grindžiami neretai tik patiems judėjimo aktyvistams suprantama logika, tik jiems žinomais faktais ir tik jiems suprantamomis jų interpretacijomis. Čia iškyla nauji lyderiai ir nuvainikuojami senieji, pamažu formuojasi ortodoksija ir ekskomunikuojami eretikai.

Išskleidžiant patriošizmo sąvokos turinį bene svarbiausiu jo požymiu nurodytinas Mauglio sindromas. Šis sindromas išreiškiamas ir sutvirtinamas nuolat kartojama mantra – „mes abu esame vieno kraujo, aš ir tu“. Mauglio sindromas patriošistus vienija tiek horizontaliai t.y. erdvėje, tiek vertikaliai t.y. laike. Erdvėje lietuvių kraujo ryšių bendrumas gali ribotis tarptautinėmis sutartimis nustatytomis šiuolaikinės Lietuvos Respublikos sienomis arba gali būti suprantama ir plačiau. Pastaruoju atveju reikėtų panagrinėti archeologiniais tyrinėjimais nustatytą baltų gyvenviečių paplitimą ir tuomet mes atrastume bendrą kraujo ryšį su kai kuriais pamaskvės gyventojais.

Kaip jau minėta, Mauglio sindromo formulę galima taikyti ir laike. Oficiali teisinė doktrina teigia, kad Lietuva susikūrė 1918 m. vasario 16 d., o savo valstybingumą atkūrė 1990 m. kovo 11 d. Toks mūsų valstybingumo supratimas yra sunkiai priimtinas „normaliam“ patriošistui, labiau linkusiam į istorinį valstybingumo supratimą, kas iš principo nėra joks blogis. Tradiciškai kraujo ryšį su protėviais laike patriošistas užmezga nuo XIII a., kai Mindaugas „suvienijo visus lietuvius“. Ši samprata irgi gali būti suprantama plačiau, prisikapstant tai iki ledynmečio periodo, tai iki kokių nors garsesnių senovės civilizacijų. Mauglio sindromo taikymo erdvėje ir laike pobūdis nemaža dalimi apsprendžia vienos ar kitos patriošistinės sektos ideologinį radikalumą. 

(dar ketinu pratęsti :)… )

Comments Off on Kai kurie patriošizmo niuansai (1) | In: Visuomenė | tags: ksenofobija, nacionalizmas, patriošizmas, visuomenė. | #

Užteks miegoti, lietuvi. Atmerk akis ir pamatysi kaip priešai niokoja Tavo kraštą, kuriame gyveno Tavo senoliai ir kuriame Tu pats užaugai. Liepsnoja sodybos, teršiamos upės ir šaudomi į Raudonąją knygą įrašyti ereliai žuvininkai. Mesk rūkyti, čiupk į rankas štangą, pasikabink savo svetainėje kriaušę, įsigyk kastetą ar peilį, žodžiu, pradėk sportuoti. Apsiženyk ir gausink lietuvių Tautą. Atmink – prezervatyvai tai žydų išmislas, pagaminti iš likusių nuo apipjaustymo odelių, jas susintetinant. Nepamiršk, kad euras, o ypač doleris yra blogis ir šiukšlės, o žydomasonai Tavęs tyko už kiekvieno Tavo kiemo kampo. Tai jie pakabino tą paveikslą Prezidentūroje. Nustok gerti alkoholinius gėrimus ir alų. Įstok į dešiniųjų patriotų partiją. Geriausia, prisijunk prie murzininkų, iš bėdos – prie  „Jaunosios Lietuvos“ buškevičininkų. Ir svarbiausia – pradėk šviestis, skaityk knygas. Pradėti gali nuo „Mein Kampf“ ir V. Šustausko monografijų. Tavo rasės broliai iš kaimyninės šalies jau nubudo, o Tu?
 
 

Ir dar – nekęsk emigrantų, nes iš Tavęs Lietuvai tikrai daug daugiau naudos, nei iš statybose dirbančio kiniečio. Paklausyk, ką imigrantai padarė su mūsų baltosios rasės broliais rusais…

 
O taip pat nežiūrėk holivudinių filmų ir MTV…  

 Visų šalių nacionalistai, vienykitės. Ar kaip ten? Šiaip ar taip – Sieg Heil, mielieji.

Comments Off on Lietuvi, pabusk ir Tu – mesk rūkyti ir gerti!!! | In: Uncategorized | tags: ksenofobija, nacionalizmas, razborkės. | #

Šis pastarųjų savaičių įvykis liko nepastebėtas plačiosios žiniasklaidos ir niekur nekomentuotas, tačiau mano galva tam tikrų interesų publikai jis turėtų būti reikšmingas arba bent jau vertas dėmesio. Aš kalbu apie Mindaugo Murzos įsteigto target=”_blank”>Vieningojo nacionaldarbininkų sąjūdžio oficialios svetainės dingimą iš interneto. Pavyko rasti tik vieną sausoką pranešimą. 

…

1 Comment | In: Uncategorized | tags: murza, nacionalizmas. | #