2012 m. Seimo rinkimai ir tautinių jėgų beveik pergalė


Prasidėjo viskas gana gražiai ir, rodos, daug žadančiai – mitingai, deklaracijos, rezoliucijos, pareiškimai, diskusijos, svarstymai… Turiu omenyje prieš 2012 m. Seimo rinkimus į koaliciją „Už Lietuvą Lietuvoje“ susivienijusias keturias „politines jėgas“ t.y. Tautininkų Sąjungą, Lietuvos centro partiją, Lietuvos socialdemokratų sąjungą ir Tautos vienybės sąjungą. Kai kam tai tuomet skambėjo labai rimtai.

Iš tiesų, ar buvo dar kada Nepriklausomos Lietuvos istorijoje tokio mąsto siekdamos bendrų politinių tikslų susivienytų net trys sąjungos ir viena partija, kuri vienybės siekia taktiškai orientuodamasi į politinį centrą. Beje jau paminėtų trijų sąjungų viena ne šiaip sau sąjunga, o tautos vienybės sąjunga (taip ir norisi nutaisius paslaptingą veido miną, nelyg agentui 007, ištarti – sąjunga…vienybės sąjunga…tautos vienybės sąjunga). Romualdas Ozolas,  koalicijos ideologas, turintis 18 metų TSKP nario stažą, kurio politinė karjera po patirtų triuškinamų pralaimėjimų rodėsi pasibaigusi jau prieš dešimtmetį, šį kartą buvo pakilios nuotaikos (nepatingėkit paklausyt iki galo – padeda susidaryt įspūdį apie kai kurių aktyvistų-visuomenininkų politinį toliaregiškumą):

 

O baigėsi viskas gana tragikomiškai. Visa ši sąjungų koalicija nesurinko nė vieno procento balsų, o jos kandidatai vienmandatėse rinkimų apygardose su retomis išimtimis įsitvirtindavo maždaug 5-6 vietose. Ta proga siūlau keletą tautinę ideologiją išgryninančių tezių, pagal kurias vieni tautininkai galėtų sėkmingai atpažinti kitus tautininkus ir toliau sėkmingai vienytis vieni su kitais, o taip pat ir su jiems ideologiškai giminingomis politinėmis jėgomis:

  • Tautiškumas ir tautos interesų atstovavimas yra būdingas tik tautininkams. Taip yra dėl to, kad iš visų partijų tik tautininkai vadinasi “tautininkais”. Šis pavadinimas yra kilęs nuo žodžio “Tauta”, kas parodo tautininkų siekį rūpintis ne keletu, o absoliučiai visais;
  • Iš visų partijų tik tautininkai nustatys tokį PVM, kuris atitiks ne tam tikro išrinktųjų luomo, o gyvybinius visos Tautos interesus;
  • Tik tautininkai žino kaip ir kokie tautiniai būdai gali atgaivinti Tautos tautinę moralę;
  • Tik tautininkai žino ko reikia Tautai, net ir tuomet kai tauta pati gerai nežino ko jinai nori;
  • Tik tautininkai vos tik Tautai kyla pavojus visi iškarto ima ir susivienija į kokį nors vieningą tautinį judėjimą, sąjungą ar koaliciją, kurios vienybė yra grįsta ne siaurai partiniais, o fundamentaliai egzistenciniais visos tautos interesais;
  • Tik tautininkai savo ideologiją grindžia ne kažkokiomis išgalvotomis konstitucijos dvasiomis, o tikrąja, tūkstantmečių gelmes siekiančia, Tautos dvasia;
  • Tik tautininkai žino, kad Europos Sąjunga ir Sovietų Sąjunga yra tas pats. Jie taip pat žino, kad ir kiti tautiečiai tai žino, net ir tada kai pastarieji tai neigia.
  • Tik tautininkai matydami tautiečius snaudžiančius arba miegančius, ima juos purtyti, žadinti ir ragina keltis;
  • Tik tautininkai naudoja tautinę simboliką, laikosi tautinių papročių, kalba tautine kalba ir valgo cepelinus su šaltibarčiais;
  • Tik tautininkai nebijo tautologijų;
  • Būtent tautininkai yra moderniausia partija, nes dabar yra XXI amžius (ir atvirkščiai);
  • Tik tautininkai žino kaip reikia taisyklingai mylėti Tėvynę. Kitos partijos užsiima antraeiliais ir mažareikšmiais dalykais, nes jos nutolusios nuo Tautos ir Tauta nutolusi nuo jų. Jei netikit, paskaitykit tikrų lietuvių laikraštį “Respublika”;
  • Jeigu 2012 m. Seimo rinkimai būtų vykę sąžiningai, tuomet yra tikėtina, kad tautines jėgas suvienijusi koalicija “Už Lietuvą Lietuvoje” būtų ne tik aplenkusi 1,21 proc. rinkėjų balsų surinkusį Paleckiuko Socialistinį Liaudies frontą, bet  perkopusi 7 proc. rinkėjų balsų barjerą būtų patekę į Seimą daugiamandatėje rinkimų apygardoje, o tai būtų buvusi beprecedentinė tautinių jėgų pergalė. Todėl iš principo tautinės jėgos turėtų nepasiduoti provokacijoms ir švęsti alternatyvią pergalę 2012 m. Seimo rinkimuose;
  • Atitinkamai, kaip akivaizdžiai parodė 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai, būtent tautininkai yra vienintelė politinė jėga galinti sudaryti realią alternatyvą Darbo partijai;
  • Ir bene svarbiausias laimėjimas yra tai, kad būtent susitelkusių tautinių jėgų, sąjungų, judėjimų vadovai ir eiliniai nariai sugebėjo pažaboti savo egoizmą ir iškelti į sąrašo pirmąją poziciją nusipelniusį, visuomenėje labai žinomą bei gerbiamą, intelektualų ir, kas svarbiausia, beprotiškai charizmatišką lyderį ir visos koalicijos veidą. Omeny turiu Nepriklausomybės akto signatarę Birutę Valionytę.

 

 

 

 

LiveJournalGoogle+Share


Patriošio nuosava galva ir savas kelias


Keistai nuteikia patriočių siūlymai “vadovautis savo galva”, einantys lygiagrečiai su pavirkavimais apie tai, kad Vakarų patirtį mes perėmėme visiškai nekritiškai. Viena vertus, viskas lyg ir aišku – kas gali paneigti teiginį, kad reikia vadovautis savo galva. Lygiai taip pat mums daromą Vakarų įtaką nėra prasmės neigti. Bet kas tai yra toji “Vakarų patirtis”? Ir ką reiškia “perėmėme”? Toks jausmas, kad po 1991 kovo 11 d. mes perėmėme kažkokį paketą, kuriame buvo viskas surašyta ir jau ne vieną plokščiakaktį esu sutikęs, kuris iš esmės taip ir suvokia mūsų valstybės kūrimasį ir vystymasį.

Klausantis jų, Lietuva Europos Sąjungoje ima panešėti į skruzdėlę, įmestą į lėkštę su patiekalu. Jinai vaikšto tarp maisto kalnų, pakramto pipiro kruopelęs, atsikanda pjaustyto svogūno – keistas skonis. Kažkur toliau mato kepsnį, dar kitur salotos lapą ir galvoja ar verta ragauti, ar skonio receptoriai vėl patirs kažką tokio pernelyg saldaus-rūgštaus-sūraus-kartaus. Vieni sako skruzdėlei ragauti vieną, kiti kitą. Perdaug visko, kad pilnavertiškai įvertinti, vaikščioti ir ieškoti toliau tingisi, o tam, kad pakilti ir pažvelgti kas yra už lėkštės ribų, skruzdėlė yra per maža.

Va būtent šie skruzdėlės simptomai ir matosi paklausius siūlančio “vadovautis savo galva” patriošio – o ką siūlai daryti? Paprastai atsakymai būna keli. Vienas pasiūlymas „eiti savo keliu“. Gavus tokį atsakymą, kaip ir nebelieka ko klausti. Na taip, jei savo galva vadovaujiesi, tai ir savo keliu eini. Toks veikėjas niekada nepagalvos apie tai, kad jei padarai sprendimą savo galva, tai tavo pasirinktas kelias nebūtinai ves ten, kur niekas niekada nevaikščiojo ir atvirkščiai, jei eini su kitais, tai dar nebūtinai reiškia, kad nesivadovauji savo galva.

Antras galimas pasiūlymas yra pagalvoti ką daryti, dažnai išreiškiamas skambiu pasiūlymu ieškoti savo šaknų. Iš esmės sunku paaiškinti kuo antrasis atsakymas skiriasi nuo pirmojo. Aš juos skiriu kažkaip geometriškai – pirmuoju atveju kalbama apie kažkokią erdvės plokštumą, o antruoju apie kažkokią laiko vertikalę.  Nesu prieš šaknų paieškas, tačiau ką daryti lietuviui, kuris galvoja, kad atgavus Nepriklausomybę ar įstojus į ES tos šaknys nebuvo nukirstos? Patriošis, regis, atima iš lietuvio galimybę turėti tokią nuomonę, jeigu tik jis yra sveikai mąstantis. Pastarojo klausimo neplėtosiu, bet pats pasiūlymas ieškoti šaknų
tiesiog nurodo ne tai ką reikia daryti, o tai ką reikia daryti, kad apskritai pradėtum daryti. Pasakysiu tik tiek, kad jei Čingischanas būtų mąstęs šitaip tai mongolų-totorių ordos niekada taip ir nebūtų turėję galimybės pažvanginti ginklais Europos prieangyje, nes būtų užsiėmę savo šaknų paieškomis “mokslinėse” diskusijose apie tai, kad mongolų istorija ne mažiau garbinga ir sena nei kiniečių.

Trečias pasiūlymas paprastai būna apgailėtinos, po pirmų dviejų pasiūlymų filtrą jau prakoštos iniciatyvos, raginančios atgaivinti kažkokius tai Vakarų senų seniausiai atmestus viduramžių teisės institutus, ypač akcentuojant bausmių griežtumo reikšmę, kažkokius tai dar Antikoje gyvavusius atstovaujamosios demokratijos modelius, įdiegti kažkokią tai archainę visuomenės sampratą. Kitaip sakant, tos „šaknys“ ar „savo kelias“ beveik visais atvejais būna tai, ką taip keikiamos Europos Sąjungos šalys seniai perėjo, išaugo ir atsisakė. Bet patriošinės skruzdėlės “nuosavai” galvai tai nė motais.

LiveJournalGoogle+Share


Skaitymai. Žižekas apie filmą “300″


Zack’o Snyder’io “300″, saga apie tris šimtus Spartos karių pasiaukojusių prie Termopilų tam, kad sustabdytų Kserkso persų arimijos invaziją, buvo kritikuojama kaip blogiausias pavyzdys militaristinio patriotizmo su aiškiomis užuominomis į įtampas Irane ir įvykius Irake. Visgi ar viskas iš tiesų taip akivaizdu? Priešingai, filmas turėtų būti visiškai išteisintas nuo tokių kaltinimų.

Reikia išskirti du akcentus. Pirmas siejasi su pačiu pasakojimu – tai pasakojimas apie mažą ir neturtingą šalį (Graikiją) užpultą daug didesnės valstybės (Persijos) armijos, tuo metu labiau išsivysčiusios ir su pranašesne karine technika – argi persų drambliai, gigantai ir didelės ugninės srėlės nėra antikinė aukštos karo technologijos versija? Kai paskutinė likusi gyvų spartiečių grupelė ir jų karalius Leonidas yra nužudomi tūkstančiais strėlių, nėra jie tokiu būdu mirtinai užbombarduojami techno-karių, kurie naudoja savo „išmaniuosius“ ginklus iš saugaus atstumo, nelyginant šiandienos JAV kariai, kurie paspausdami mygtuką paleidžia raketas iš karo laivų, esančių už daugel mylių, Persijos Įlankoje?

Dar daugiau, Kserkso žodžiai, kuriais jis stengiasi įtikinti Leonidą pripažinti Persijos viršenybę, anaiptol nepanašūs į musulmonų fundamentalisto: jis stengiasi palenkti Leonidą paklusti pažadėdamas jam taiką ir kūniškus malonumus, jeigu jis sutiks tapti globalios Persijos imperijos dalimi. Viskas ko prašoma iš jo, tėra formalus atsiklaupimas tuo pripažįstant Persijos viršenybę <…> O ar nevaizduojamas Kserkso dvaras kaip savotiškas mulitikultūriškumo ir skirtingų gyvenimo būdų rojus? Čia orgijose dalyvauja
visi – skirtingos rasės, gėjai ir lesbietės, neįgalieji ir pan. O ar nėra tuomet spartiečiai, su jų disciplina ir pasiaukojimo dvasia kur kas panašiau į kažką tokio kaip Talibanas, ginantis nuo JAV okupacijos Afganistaną?
<…>

Vakarietiško rasizmo indėlis į Termopilų mūšio istoriją yra akivaizdus – plačiai skelbiama, kad tai buvo pirmoji ir lemtinga laisvų Vakarų pergalė prieš despotiškuosius Rytus. Nenuostabu, kad Hitleris ir Geringas vokiečių pralaimėjimą prie Stalingrado 1943 metais lygino su herojiška Leonido mirtimi prie Termopilų. Būtent dėl šios priežasties galime apversti perspektyvą. Kultūriniai vakarų rasistai mėgsta teigti, kad jeigu Persijai būtų pavykę pavergti Graikiją, tuomet šiandien visoje Europoje stovėtų minaretai. Šis
kvailas požiūris yra dvigubai klaidingas: ne tik, kad nebūtų Islamo Graikijos pralaimėjimo atveju (kadangi tuomet nebūtų graikų minties ir krikščionybės, dviejų istorinių Islamo prielaidų); kur kas reikšmingesnis yra faktas, kad šiandien minaretai yra daugelyje
Europos miestų ir galimybes jiems atsirasti sudariusi multikultūralizmo tolerancija kaip tik ir buvo graikų pergalės prieš persus rezultatas.

 

Atsiprašau už neprofesionalų vertimą. Versta iš:

Slavoj Žižek „In defence of lost sauses“, Verso 2009, psl. 68-69

LiveJournalGoogle+Share


Dar vienas akmuo į Petro Stankero daržą


Dar visai neseniai nuskambėjusi istorija susįjusi su Petro Stankero straipsniu žurnale „Veidas“, regis, jau nugrimzdo į užmarštį. Savo laiku per blogosferą pasklidus žiniai apie šį straipsnį, vos per kelias dienas pilkokas ministerijos klerkas tapo simboliu – vieniems vienokiu, kitiems kitokiu. Pasipylė straipsniai spaudoje, iš kurių įžvalgiausiu man pasirodė Justino Žilinsko tekstas „Neigimo banalybė“. Jame išsakoma tokia nuomonė:

„Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta. Bet ką tikrai derėjo padaryti – tai kreiptis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją ir prašyti išaiškinti, ar tokie P. Stankero „užklasiniai“ rašiniai suderinami su jo tarnyba. O dabar išėjo, kad R. Palaitis P. Stankerą apsaugojo nuo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos ir kartu paliko P. Stankerą be galimybės bylinėtis, jeigu, tarkim, jo veikla nebūtų buvusi pripažinta kaip pažeidžianti tarnybinę etiką, o jis būtų atleistas iš darbo kažkuriuo kitu pagrindu.“

Problema gana aiški – lyg ir kelias savaites spaudoje skaitėme, kad atsitiko kažkas „baisaus“ ir „tarptautiniu mąstu“, tačiau paties įvykusio fakto oficialaus vertinimo pasistengta išvengti, pasitenkinant demonstratyviu pasmerkimu ir pasiūlymu „parašyti savo noru“. Vėlgi, manau, J. Žilinskas teisingai aprašo ir galimą tolimesnį tokio nagrinėjimo siužetą:

„Manau, kad neigimą būtent pagal mūsų BK 170 (2) str. įrodyti bus nelengva. Tačiau visai nematyti neigimo šiame straipsnyje ir toje garsiojoje pastraipoje, kaip bando įtikinti Audrius Bačiulis, Ričardas Čekutis ir kiti, – tai man iš viso sunkiai suvokiama. Tą įspūdį dar labiau sustiprina slaptai.lt iš P. Stankero paimtasinterviu, kuriame jis aiškina taip: „Paskaitykite atidžiai. Kiekvienas protingas, išsilavinęs žmogus pasakys, kad toje publikacijoje autorius ginčijasi tik dėl Holokausto dydžio. Gal buvo nužudyti šeši milijonai žydų. O gal buvo nužudyta dešimt milijonų žydų. Ar aš negaliu abejoti dėl skaičių? Nejaugi nėra įvairių versijų?“ Taip, abejoti skaičiais galima. Bet skaičiais abejojant paprastai elgiamasi kitaip. Manau, niekas neturėtų P. Stankerui didesnių priekaištų, jeigu būtų parašyta: „Niurnbergo tribunolo proceso metu pirmą kartą buvo apskaičiuota, kad nacistinė Vokietija išžudė maždaug 6 mln. žydų. Vėlesni tyrimai pateikė (tokių ir tokių) skaičių.“ Tačiau vadinti visuotinai pripažintus skaičius „legenda“ – tai ne abejonė. Turbūt sutiksite, žodis „legenda“ turi tam tikrą prasmę, paprastai – siekiant pabrėžti reiškinio neįtikinamumą, hiperbolizavimą.“

Ši P. Stankero citata, kurią pateikė J. Žilinskas, neblogai atskleidžia situacijos sudėtingumą. Galima prisiminti, ar pavyko kažką išaiškinti V. Tomkui pasikvietus šį „labai užimtą žmogų“ į „kažkokį bereikalingą pokalbį“ dėl jo rašinėlių „Respublikoje“? Patriošizmo teisinis nagrinėjimas labai dažnai tiesiog yra pasmerktas beviltiškai atsimušti į klausimą „apie ką mes kalbame?“ P. Stankero atveju kritikams lyg ir teškiama – „palaukit, o jei aš savo tekste abejodamas 6 milijonais turėjau omeny visus 10 milijonų, juk pagal jus gi kuo daugiau tuo geriau?“ Patriošizmas lyg ir akivaizdus, tačiau sučiuopiamas labai sunkiai, nes sučiuopti reikia už kažko. Kai pradedama kalbėti apie kontekstą, tuomet patriošizmas išryškėja dar labiau, tačiau būtent konteksto negalima sučiuopti t.y. įrėminti jo teisiškai ir tarnybinis nagrinėjimas rimtai rizikuoja virsti tiesiog paplepėjimu su makabriškais elementais apie tai, kas galėtų paneigti, kad neturėta omeny 10 milijonų? Viskas lyg ir aišku iš konteksto, bet nurodžius konkrečią vietą, patys patriošiai ją ima interpretuoti pabrėžtinai nekontekstualiai, kol galiausiai išplėšta iš konteksto frazė tampa bereikšmė ar netgi įgyja priešingą reikšmę. Tada tokiems istorikams-stankeriečiams kaip Tomas Baranauskas ar Audrius Bačiulis ateina metas įjugti antrą pavarą, gąsdinant „Minčių policija“, „1984“-aisiais ir kitokiais panašiais dalykais.

Turbūt beskaitant šią paklodę jau iškilo klausimas – kokia proga aš čia nubudau po tiek laiko? Progos yra dvi ir jos tarpusavyje susįjusios. Visų pirma, tai patriošizmo turinys ir jo kontekstas, tema prie kurios savo bloge nuolatos grįžtu. Tačiau pagrindinė priežastis, dėl ko prisiminiau šią seną istoriją, yra štai šis pusvalandžio trukmės sunkiai įvardijamo žanro filmas, kuris, kaip rodo, yra sukurtas šiemet. Čia įmečiau tik paskutines 10 min., kurios aktualios šiuo atveju, o pradžią galima susirasti jutūbėj. Nežinau ar kiekvienam užteks kantrybės žiūrėti net ir tas 10 min., nors čia jau skonio reikalas, bet visgi verta, kad suvokti dėl ko visa tai. Tačiau esminis dalykas čia ne tiek pačiame filme – jam pasibaigus rodys „nad filmom rabotali“… Perskaitykit paskutinę pavardę.

“Гервальдия”

J. Žilinskas įvardino P. Stankero straipsnį „Veide“ įvardino kaip „gryną buitinio lietuviško antisemitizmo pasireiškimą“. Pats straipsnis galbūt. Patriošizmas irgi gali būti buitinis, tik ar jis yra toks „Gervaldijos“ atveju?

 

LiveJournalGoogle+Share


Dugino patriošinis (= patriošistinis) diskursas


Čia pabandysiu painterpretuoti  9 min. Aleksandro Dugino monologą apie bebrus ir filosofiją, todėl prieš skaitant praverstų jį perklausyti. Terminą “patriošizmas”, beje, pakoregavau pagal skaitytojų pageidavimus.

LiveJournalGoogle+Share


Murza iškylauja po istorines Lietuvos vietas


Atšilę orai vėl ir vėl traukia į gamtą. Kai kurie šiame bloge kartkartėmis aprašomi personažai nėra išimtis. Radau jutūbėj naujų M. Murzos ir Ž. Razmino išminties perlų darkyta rusų kalba. Aišku, galima tyčiotis, galima gailėti, bet man kažkaip klausantis jų kalbų vis labiau darosi įdomus ne tiek pats jų turinys, kiek juos sakantys žmonės. Nuo mažens mėgau istoriją ir kažkiek dar įstengiu prisiminti tai ko buvau mokomas, kaip tuomet daug ką supratau ir man atrodo, kad Murza kažkur užstrigęs vaikystėje. Esu aš, yra priešai ir blogis. Tuomet viskas buvo tobula, dabar viskas supuvę ir reikia sugrįžti į tai kas buvo. „Pergalė arba mirtis“ – drąsiai ir aiškiai, visai kaip tais nerūpestingais laikais kai daugelis iš mūsų žaisdavome karą su kareiviukais smėlio dėžėse arba su žaisliniais ginklais gainiodavome vienas kitą po daugiabučių kiemus.

 

Tik va toje vietoje kur Murza kalba apie „aukštesniąsias“ planetas, norisi paklausti – o kokioje planetoje gyveni tu pats, Mindaugai? Prisimenu kaip prieš gerą dešimtmetį, Šustauskui būnant Kauno meru prie alaus bokalų aptarinėjome Murzos fenomeną – pradėjęs kaip fašistuojantis jaunuolis, jisai lyg ir buvo įgavęs realius šansus patekti ir į didžiąją politiką. Tai, kad ten nieko nėra neįmanoma, ypač jei kandidatuoji Kaune, tuomet jau buvo įrodę ne tik V. Šustauskas, bet ir S. Buškevičius ir daug kitų. Dar vakar ant bačkos į garsiakalbį, o jau šiandien nuo Seimo tribūnos į mikrofoną.

Tokia jau ta Vakarų kultūra – individas jai buvo viena iš pagrindinių problemų. Heideggeris mokė, kad žmogus yra baigtinė būtybė. To nesinori priimti, tačiau ilgus metus gyvenant va tokioje va harmonijoje su gamta ir protėvių dvasiomis, menant „mūsų protėvius, kurie gyveno pagal mūsų protėvių įstatymus“, vis tiek turėtų kilti klausimas – o kur gi esu aš visame tame? Negi šis klausimas Murzai nekyla? Jeigu jis vis dar žaidžia karą, kuriame jis yra „geriečių“ vadas, reiškia nekyla.

Nežinau ar verta kalbėti apie tai, kad dabar pats taikingiausias Europos gyvavimo periodas. Trisdešimtmetis karas arba Napoleono epocha atrodo tarsi kažkur kitame kieme ir praeitą vasarą įvykusios berniukų muštynės. Kur jau čia, palyginus su tokiomis “žudančiomis” nūdienos problemomis kaip „Maxima“, bedarbystė ar Vilniaus lenkai.

Šiaip ar taip, gero poilsio visiems, kurie šį savaitgalį praleisite gamtoje. Būdami ten nepamirškite pasižiūrėti koks aplinkui grožis. Kažkada čia gyveno pagonys…

LiveJournalGoogle+Share


Ž. Razmino klausimas “eurofilams”


Nelabai suprantu kodėl dauguma radikalų kaltina mūsų valdžią pamynus demokratines ir pilietines žmonių teisės, kai patys tuo tarpu neslėpdami demonstruoja panieką jų pačių taip išgarbintai „Tautos Valios“ idėjai. Aš pats nelabai gražiai galvoju apie referendumo dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje metu žmonėms dalintus skalbimo miltelius ir kitokias „dovanėles“, bet visgi nereikia pamiršti, kad jie buvo dalinami ne už balsavimą „taip“, o už balsavimą apskritai.

Pasikartosiu, nelabai etiškai ta „akcija“ atrodė savo požiūriu į lietuvį kaip į pilietinės valios reiškėją, tačiau gana šlykščiai žiūrisi ir pareiškimai, kad tuomet visi, tie kurie balsavo, nieko nematė išskyrus euroalų. Ypač kai tai daro iš prišlapintų Adolfo Hitlerio kalconų taip ir nesugebėjęs išaugti patriošistas, kurį kartu su jo draugeliais Lietuvos narystė ES galutinai grasina paversti visuomeniniais nevykėliais. Tuo tarpu “nepriklausomoje lietuvoje”, izoliuotoje šalyje, nuo kurios niekas nepriklauso, neužilgo politiniame elite pamatytumėmė tokių snukių, palyginti su kuriais dauguma šiandieninių politikų atrodytų kaip kažkas nepasiekiamai tobulo.

Susipažinkite – Žilvinas Razminas. Internete nelabai daug informacijos. Kiek pavyko rasti, sužinojau, kad jis bent du kartus kandidatavo Seimo (1996 m. ir 2004 m.) rinkimuose. 1996 m. nuo Lietuvos Laisvės Lygos, o 2004 m. nuo Respublikonų partijos. Beje tai tik vienas iškalbesnių pavyzdžių, kad smerkiant tuos personažus, kurie į Seimą pateko, jokiu būdu nereikia pamiršti tų, kurie į jį nepateko ir tuomet gal nebeatrodys gyvenimas tokiomis niūriomis spalvomis nutepliotas. Nors asmeniškai man, šis „vaizdelis“ tikrai „nekoks“ ir įdomus daugiau iš egzistencinės pusės. Koks pas šį žmogų ryšys su kitais žmonėmis ir jį supančiu pasauliu? Net ir iš oficialios jo biografijos sprendžiant, susidaro įspūdis, kad tas žmogus kovoja prieš Lietuvos valstybę nuo pat jos nepriklausomybės atkūrimo dienos.

Štai jo, kaip kandidato į Seimą 2004 m. rinkimuose, biografija.

ŽILVINAS RAZMINAS
RESPUBLIKONŲ PARTIJOS KANDIDATAS Į LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIUS DAINŲ VIENMANDATĖJE RINKIMŲ
APYGARDOJE, Nr. 25
Žilvinas Razminas gimė 1958 m. Šiauliuose. Lietuvis.
Mokėsi 10-ojoje ir 11-ojoje vidurinėse mokyklose.
1978 m. baigė Šiaulių politechnikumą, įgijo techniko statybininko specialybę. Besimokydamas už antisovietinę veiklą ne kartą buvo tardomas KGB.
1978-1980 m. tarnaudamas sovietinėje armijoje įkūrė Pabaltijo karių tarpusavio pagalbos organizaciją. Už tai jam buvo iškelta baudžiamoji byla.
Grįžęs iš sovietinės armijos dirbo dailininku Šiaulių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate.
1988 m. įsitraukė į Sąjūdžio veiklą.
Vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės ir Šaulių sąjungos atkūrėjų bei savanorių organizatorių.
1990-1991 m. – Lietuvos krašto apsaugos departamento (KAD) Šiaulių rajono instruktorius.
1988 m. sausio 10 d. įstojo į Lietuvos laisvės lygą. Su bendraminčiais organizavo masines sovietinių karinių bilietų grąžinimo akcijas ir tarnybos okupacinėje armijoje boikotą. Už tai okupacinė valdžia jam iškėlė septynias baudžiamąsias bylas.
1992 m. buvo areštuotas ir teisiamas.
1993-1996 m. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje RĖKYVA apsaugos viršininku. Aktyviai prisidėjo prie Č. Gedgaudo istorinės knygos „Mūsų praeities beieškant” perleidimo. Priklauso Č. Gedgaudo fondui.
1996 m. areštuotas ir penkis mėnesius kalintas Lukiškėse.
1999 m., Seimo rinkimų išvakarėse, vengdamas Valstybės saugumo departamento represijų ir areštų, Ž. Razminas buvo priverstas palikti Lietuvą. Pusantrų metų jis gyveno ir dirbo Prancūzijoje ir Šveicarijoje.
2001 m. grįžo į tėvynę ir aktyviai įsitraukė į Lietuvos nacionaldemokratų partijos veiklą, tapo Šiaulių miesto skyriaus vadovu bei partijos valdybos nariu.
2004 m. gegužės mėnesį Lietuvos valdžia, vykdydama sionistų valią ir siekdama sutrukdyti dalyvauti rinkimuose bei įbauginti, už piketą prieš žydų viešpatavimą Lietuvoje jam ir jo bendražygiams iškėlė baudžiamąją bylą.
Apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu ir Šaulių žvaigždės medaliu.
Informacija paimta iš 2004m. Seimo rinkimų kadidato biografijos.

Dar galiu nuo savęs pridurti – reguliariai jisai trainiojasi po visus mitingus, įskaitant ir neseną renginuką Garliavoje, kartu su kitu savo draugeliu Visvaldu Mažonu, lydėdamas savo fiurerį Mindaugą Murzą. Jei „gervaldija“, pagal Murzą, yra „geriausiųjų valdžia“, tai šitas Ž. Razminas,yra vienas iš tų „geriausiųjų“, tautinės Lietuvos elitas.

Man šiuo atveju yra įdomesnis techninis klausimas – kaip formaliai gali būti identifikuojamas fašizmas? Dėl jo apraiškų šiuo konkrečiu atveju abejonių kilti neturėtų, simbolika irgi nedviprasmiška, tačiau kaip turėtų būti nustatomi formalizuoti kriterijai?

LiveJournalGoogle+Share


Kai kurie patriošizmo niuansai (2)


KRAUJO PERPYLIMAS

 

Mauglio sindromo užvaldytas patriošistas yra įsitikinęs, kad jo tautybė yra „įgimta“. Kartu su krauju jinai teka jo gyslomis, o tuo tarpu su kiekvienu įkvėpimu jo plaučiai prisipildo Tėvynės oru. Individualumą patriošistas siekia ištirpdyti vientisame Tautos kūne ir taip jame įgauti (arba atgauti) savo tikrąją tapatybę. Tokių būdu, tarkim, žydas, nors ir 30 metų gyvenęs ir dirbęs Lietuvoje, patriošisto akyse taip ir liks svetimu, tuo tarpu lietuvis, kuris vos sulaukęs 18 metų išvyko gyventi ir dirbti į Jungtinę Karalystę, visuomet liks iš Tautos kūno žaizdos skausmingai ištiškusiu kraujo lašeliu. Ir kas galėtų paneigti, kad šiame nukraujavime nėra prieš tai jau minėto ilgalaikio Lietuvos gyventojo kaltės?

Tokiame kontekste manifestas „Lietuva – lietuviams“ gali būti interpretuojamas kaip reikalavimas atlikti simbolinį kraujo perpylimą visiems tiems, kurie tokio kraujo neturi. Tik su tokia sąlyga, anot patriošistų, aniems galima suteikti teisę kvėptelti deguonies iš to „oro stulpo“, kurį apibrėžia Lietuvos Respublikos sienos. Kraujo perpylimas aiškinamas kaip atvykusiųjų „pagarba lietuvių kalbai, papročiams, istorijai, kultūrai ir tt“. Įdomu, kad labai retai reikalaujama iš atvykėlių gerbti Lietuvos įstatymus. Viena vertus patriošistams tai lyg ir savaime suprantamas dalykas, tačiau kita vertus niekam ne paslaptis, kad nemažai patriošistų patys turi gana rimtų dabartinės mūsų įstatyminės santvarkos pripažinimo ir suvokimo problemų. Taigi patriošistas nelabai linkęs pripažinti pakankamais Lietuvos vyriausybės nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujantis į šalį įleidžiami imigrantai. Tiesa pasakius, daugelis patriošistų apskritai nelabai linkę pasitikėti Lietuvos valdžia –kaip žinia, kai kurie valdžios vyrai turi ne lietuviškus vardus ir pavardes, o iš tų kurie jas turi, kai kurie yra kosmopolitai.

Patriošistinis kraujo perpylimas yra šiaip jau sunkiai įsivaizduojama procedūra. Jo svarba yra suponuota įsitikinimo, kad net pvz. trečios kartos JAV gyvenantis ir lietuvių kalbą beveik pamiršęs lietuvis iš prigimties yra lojalesnis savo Lietuvai nei koks nors Vilniaus priemiestyje gimęs, užaugęs ir tik trečdaliu lietuviškai kalbantis „Volodia“. Kraujo perpylimas yra tarsi „atėjūnų“ dorovinis švietimas, kurio metu jiems papildomai turi būti išaiškinama ką mūsų šalyje galima daryti, o ko jokiu būdu ne, kadangi tai įžeistų vietinių gyventojų moralines nuostatas. Taigi gyvų šunų mėtymas nuo tiltų arba bet koks pasipriešinimas teisėsaugos pareigūnams, kad ir vien plikomis rankomis ir plikų peniu, bus suprastas ne vien tik kaip įstatymo pažeidimas, bet ir kaip visos Tautos įžeidimas. Tuo pačiu metu visi čia įsidarbinę ar šiaip verslo reikalus tvarkantys emigrantai pateikiami ne kaip teikiantys realią naudą, o kaip išrinktieji, kuriems Lietuva maloningai suteikė galimybę gauti naudos sau ir už tai jie privalo jausti moralinį įsipareigojimą. Tas moralinis įsipareigojimas ”atėjūnams”  turi būti primenamas kiekvieną kartą jiems sugalvojus ginti čia pažeistas jų teises.

(tai dar irgi ne pabaiga :( …)

LiveJournalGoogle+Share


Kai kurie patriošizmo niuansai (1)


MAUGLIO SINDROMAS

Geriausias žodis apibūdinti mūsuose vis stiprėjantiems įvairaus plauko „tautiniams“, „patriotiniams“, „nacionaliniams“ ir visokiems kitiems judėjimams, mano galva, yra „patriošizmas“. Šis naujadaras, kaip ir daugelis kitų ideologizuotų apibrėžimų, bando aprėpti daugelį judančių ir besislapstančių taikinių. Tiesa pasakius, epitetą „patriošistas“ galima taikyti plečiamai ir tada jis apimtų daugumą Lietuvos gyventojų. Kaip ir plečiamai taikant epitetą „tolerastas“, jisai apimtų visus Lietuvos gyventojus, pritariančius Lietuvos narystei Europos Sąjungoje, o tai yra pakankamai daug, kad tos grupės viduje susidarytų atskiros nuomonių grupės visiškai nesutariančiais pamatiniais „tolerastijos“ klausimais.

Kalbėdamas apie patriošizmo stiprėjimą, suprantu tai kaip dvilypį reiškinį. Z. Baumanas, rašydamas apie globalizaciją, nurodė ją ne tik kaip vienijantį, bet ir kaip skaidantį faktorių. Anot jo, stiprėjant globalizacijai, proporcingai stiprėja ir lokalizacija t.y. socialinių ryšių, įtakotų tam tikros lokalinės specifikos, akcentavimas. Šiuo atveju patriošizmo aktyvėjimas gali būti suprantamas ne vien tik kaip „tautinio atgimimo“, bet ir kaip stiprėjančios Lietuvos eurointegracijos simptomas.

Patriošizmo judėjimas nėra vienalytis ir jo viduje nuolatos vyksta „vertybiniai“ ginčai, grindžiami neretai tik patiems judėjimo aktyvistams suprantama logika, tik jiems žinomais faktais ir tik jiems suprantamomis jų interpretacijomis. Čia iškyla nauji lyderiai ir nuvainikuojami senieji, pamažu formuojasi ortodoksija ir ekskomunikuojami eretikai.

Išskleidžiant patriošizmo sąvokos turinį bene svarbiausiu jo požymiu nurodytinas Mauglio sindromas. Šis sindromas išreiškiamas ir sutvirtinamas nuolat kartojama mantra – „mes abu esame vieno kraujo, aš ir tu“. Mauglio sindromas patriošistus vienija tiek horizontaliai t.y. erdvėje, tiek vertikaliai t.y. laike. Erdvėje lietuvių kraujo ryšių bendrumas gali ribotis tarptautinėmis sutartimis nustatytomis šiuolaikinės Lietuvos Respublikos sienomis arba gali būti suprantama ir plačiau. Pastaruoju atveju reikėtų panagrinėti archeologiniais tyrinėjimais nustatytą baltų gyvenviečių paplitimą ir tuomet mes atrastume bendrą kraujo ryšį su kai kuriais pamaskvės gyventojais.

Kaip jau minėta, Mauglio sindromo formulę galima taikyti ir laike. Oficiali teisinė doktrina teigia, kad Lietuva susikūrė 1918 m. vasario 16 d., o savo valstybingumą atkūrė 1990 m. kovo 11 d. Toks mūsų valstybingumo supratimas yra sunkiai priimtinas „normaliam“ patriošistui, labiau linkusiam į istorinį valstybingumo supratimą, kas iš principo nėra joks blogis. Tradiciškai kraujo ryšį su protėviais laike patriošistas užmezga nuo XIII a., kai Mindaugas „suvienijo visus lietuvius“. Ši samprata irgi gali būti suprantama plačiau, prisikapstant tai iki ledynmečio periodo, tai iki kokių nors garsesnių senovės civilizacijų. Mauglio sindromo taikymo erdvėje ir laike pobūdis nemaža dalimi apsprendžia vienos ar kitos patriošistinės sektos ideologinį radikalumą. 

(dar ketinu pratęsti :) … )

 

 

 

LiveJournalGoogle+Share


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex