Prezidentinis užsienio kalbų patikrinimas ir plūstelėję prisiminimai


Visai neseniai Prezidentė savo performansais vėl sukėlė keistus prisiminimus ir asociacijas. Perskaitęs spaudoje pranešimus apie tai, kad D. Grybauskaitė ketina asmeniškai patikrinti kandidatų į ministrus užsienio kalbos žinias, visų pirma nevalingai prisiminiau prieš gerą dešimtmetį per rusų kanalo NTV (kuris, jei kas prisimenate tuomet „rodė“ kiek kitaip nei šiandien) žinias matytą reportažą, kuriame buvo šaipomasi iš tuometinio (ir dabartinio) Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos, laidančio žaibus nuo tribūnos apie tai, kad jam jau galutinai įsiėdė bardakas jo valdomos šalies kolchozuose ir jis ketina (berods kas savaitę) tikrinti tvarką tuose kolchozuose asmeniškai ir be jokio išankstinio perspėjimo t.y. anonimiškai. Lukašenkos siunčiama grėsminga žinutė, matyt, turėjo tuometiniams Baltarusijos kolchozų pirmininkams per ją priėmusius galvos smegenis, kartu su nugaros pagaugais, per stuburo smegenų ląsteles nueiti apačion iki pat subinėj sukoncentruotų esminių valdiškos intuicijos receptorių židinių. Nežinia ar tai buvo labai efektyvu, greičiausiai taip, kadangi sprendžiant iš kai kurių potencialių dabartinės koalicijos kandidatų į ministrus liudijimų, kolchozai Baltarusijoje klesti ir yra pavyzdys visam mūsų žemės ūkiui. Tuo tarpu tuometiniai rusų žurnalistai informaciją apie tokius Lukašenkos organizuojamus auditus reziumavo atitinkamai: „gerbiami Baltarusijos kolūkiečiai, jeigu kurią nors dieną vidury bulvių lauko netikėtai nusileis malūnsparnis iš kurio išlipęs žmogus su kauke patrauks tiesiai prie jūsų kolchozo administracinio pastato, neišsigąskite ir laikykitės rimties – reiškia patikrinti jūsų kolchozo atvyko respublikos prezidentas“.

 

Kažkur pasąmonėje palaidotas šis senas siužetas pastarosiomis dienomis iškilo visiškai spontaniškai ir labai aiškiai. Tiesiog tarytum kažkas tai labai seno ir girdėto. Valdiškos įstaigos šefas, matydamas, kad gresia neišvengiami pokyčiai („pokyčiais“ čia ir vadinu situaciją, kai tuos prie kurių šefas yra įpratęs, pakeis kiti, prie kurių nėra įpratęs ir viso to pasekmės nėra lengvai numatomos) jo vadovaujamai įstaigai imasi asmeninės iniciatyvos – naujų darbuotojų kompetencijos patikrinimo. Šiuo atveju visai nesvarbu ar analogiškai buvo tikrinami tie,  kuriems šefas vadovavo iki tol, o taip pat ir tai ar pats šefas yra toks kompetentingas visais specifiniais jam pavaldžios įstaigos klausimais. Atitinkamai nėra aišku kas bus tiems kandidatams, kurie asmeninio patikrinimo nepraeis, kadangi viena vertus ši praktika iki tol nebuvo taikoma, kita vertus visiškai neaišku kiek ji veiksminga. Vienintelis gal šios situacijos privalumas – dar nė nepradėję dirbti kandidatai turės progą pajusti kas visgi yra kontoros šefas. Taigi pokyčiai kontoroje lyg ir ne tokie baisūs, jei vis dar gali kažką patikrinti asmeniškai.

 

Tikrai nesu ateinančios valdžios simpatikas, o taip pat pripažįstu tai, kad šiaip laikais sunku įsivaizduoti gerą savo srities specialistą nemokantį angliškai. Žinia, galimos išimtys, tarkim Lietuvos istorikui yra labai svarbios lotynų, lenkų, rusų, senosios slavų, o taip pat ir vokiečių kalbos žinios. Taigi aš lengvai įsivaizduoju poliglotą intelektualą, kuris labai silpnai moka angliškai (o kam – Lenkijoje susikalba lenkiškai, Vokietijoje vokiškai, o Rusijoje rusiškai) arba nemoka išvis. Prisimenu vienoje iš paskutinių „Būtovės slėpinių“ laidų prof. Edvardas Gudavičius paklaustas kokie jo artimiausi tikslai, atsakė, kad labai norėtų gerai išmokti kalbėti angliškai, nes knygas jau sugeba skaityti beveik be žodyno, tačiau beveik nekalba, kadangi nelabai turi galimybės gyvai bendrauti. O jei toks žmogus kaip prof. E. Gudavičius pasuktų į politiką, laimėjusi partija iškeltų jį kandidatu į švietimo ministrus ir turėtume vaizdą – kviečiasi jį mūsų prezidentė lingvistinei ir erudicinei patikrai. Arba įsivaizduokime jei dabartinė „Drąsos kelio“ partija būtų sutikusi prisijungti prie valdančiosios koalicijos ir kandidatu į ministrus būtų iškelis Algirdą Patacką… Vėlgi gerbiu A. Patacką kaip žmogų, o ministru jo matyti nenorėčiau, tačiau dar labiau nenorėčiau matyti kaip buvusi Kompartijos veikėja ir partškolos dėstytoja tikrina buvusio disidento anglų kalbos žinias, nes tipo reikia išsiaiškint ar jisai yra kompetentingas priimti su Lietuvos pirmininkavimu Europos Sąjungai susėjusius iššūkius. Tiesa, belieka guostis bent jau tuo, kad žiūrint į dabartinius kandidatus šis kalbų patikrinimas tokių erudicijos ar vertybių kontrastų tarp jų ir egzaminatoriaus sukelti neturėtų. Gaila, kad šie patikrinimai bus už uždarų durų, nes su malonumu paklausyčiau apie tai, kad ze main koncept or aur polisy iz ze dženereiting ekonomikal development, vič lyd to ze grou of ze vel byjing of ze por pypl of ze litueinija. Dženereiting ekonomy for ze fjuče dženereišens!


(Dar ta D. Grybauskaitės užuomina į “darbinių ES kalbų” patikrinimą priminė gana dažną argumentaciją dėl ko žmogus nemoka anglų kalbos – suprantate nebuvo progos išmokti anglų, nes mokykloje mokėsi vokiečių… bet vokiečių irgi nemoka, nes pamiršo.)

 

Žinia, pirmininkavimas Europos Sąjungai – dalykas rimtas ir silpnai „ES darbines“ kalbas mokantys kandidatai gali atrodyti nesolidžiai prieš menamus Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Ispanijos poliglotus, tačiau paklausiu paprastai – o kas vyko prieš pirmininkavimą Europos Sąjungai? Pats ir atsakysiu (irgi paprastai) – prieš pirmininkavimą Europos Sąjungai vyko pasiruošimas pirmininkavimui Europos Sąjungai, kurio metu užsienio kalbos žinios irgi lyg ir buvo reikalingos, tačiau ligšioliniai ministrai apsiėjo be tokio patikrinimo. Ar kas iki tol kreipė dėmesį į tai, kad netik kalbų kursai, stažuotės, bet netgi ne vieneri Briusely ar Kembridže praleisti metai kai kuriems neištrynė mitinio Pumpenų kaimo mentaliteto? Be to apsiėjo ir Seimo pirmininko pareigas ėję A. Valinskas ir I. Degutienė (dievaži, abiejų patikrinimus pamatyti būtų super), o juk Konstitucijos 89 str. numato, kad tam tikrais atvejais Seimo pirmininkas eina Prezidento pareigas, o šioms pareigoms ta pati Konstitucija suteikia reikšmingus įgaliojimus užsienio politikos srityje, o juk kalbų mokėjimas vykdant užsienio politiką…Suprantu, visada būna pirmas kartas, prezidentinė užsienio kalbū žinių patikrinimas ne išimtis, tačiau jei neužilgo ši vyriausybė žlugs, o vietoj jos bus visgi pasirįžta “vaivorykštiniam” variantui ar šis išliks kaip tradicija?

 

Nevalingai prisiminiau dar porą dalykų. Vienas tai kažkokio rusų rašytojo (ne tai Gogolio, ne tai Saltykovo-Ščedrino) apsakymas apie tai, kad buvo kaime daug mužikų, o taip pat vienas inteligentas, kuris mokėjo prancūziškai. Mužikai dažnai susitikę inteligentą prašydavo pasakyti jį ką nors prancūziškai, tas ir pasakydavo, o kadangi tai ką jis sakydavo buvo prancūziškai, tai niekas jo nesuprasdavo, o kadangi mužikai nesuprasdavo, dėl to būdavo tikri, kad jis prancūziškai ir kalbėjo. Tačiau kur buvęs, kur nebuvęs iš kažkur į tą kaimą pas mužikus atvyko dar vienas nepažįstamas inteligentas, kuris irgi pasiskelbė mokąs prancūzų kalbą. Nebūtų juk inteligentas kitaip. Tai mužikai sugalvojo šį nepažįstamą inteligentą suleisti su jų vietiniu inteligentu, kad anie du pakalbėtų prancūziškai tarpusavy. Susodino anuodu už stalo vienas priešais kitą. O aniedu sėdi ir tylomis žiūri vienas į kitą. Pratylėjus kažkiek laiko vienas atsistojo ir ištiesė kitam ranką, o anas ją paspaudė. Karoče, nebeprisimenu tiksliai kaip ten baigėsi tas jų susitikimas, menu tik tiek, kad nuo to momento mužikų kaimas turėjo jau ne vieną o du prancūziškai kalbančius inteligentus, o šiaip viskas ten liko po senovei.

 

Šis prisiminimas apie prancūziškai kalbančius inteligentus privertė prisiminti dar vieną įdomų momentą iš 2004 m. vykusios R. Pakso apkaltos. Vėlgi iškarto skubu pareikšti, kad nejaučiau ir nejaučiu šiam politikui jokių simpatijų ir visos gynybos priemonės, kurių jis tuo metu ėmėsi kėlė šleikštulį, tačiau galvoje keistai užsiliko tuo metu vykęs gan monotoniškas dudenimas apie tai, kad Paksas nemoka angliškai. Štai šis „kaltinimas“ rodėsi juokingas, ne tik dėl to, kad daugelis jo oponentų anaiptol nespindėjo erudito-poligloto charizma, tačiau buvo matyti, kad jo kaltintojai galiausiai patys nelabai besusigaudo kuom tas Paksas toks blogas ir kuom jis nekompetentingas. Vaizdžiai kalbant, diskusijos vykdavo maždaug taip:

Kaltintojas-žurnaliūga.: Paksai, Paksai, kodėl tu išdavei Lietuvą?

Paxas.: Ją išdaviau ne aš, o tie, kurie padovanojo „Mažeikių naftą“ Wiljamsui ir  nuskurdino jos žmones!

K.: O kodėl tave per rusų TV remia liūdnai pagarsėjęs kažkoks tai rusų politikas-radikalas?

P.: Niekas manęs neremia, su jokiais radikalais ryšių nepalaikau,TV nėra laiko žiūrėti, nes daug dirbu Lietuvai, o be to tas radikalas anksčiau su Adamkum fotografavosi.”

K.:”Jėmei pinigus iš Borisovo ir už tai jam suteikei pilietybę?”

P.: “Jėmiau, nes mane remti nebuvo uždrausta, o daviau pilietybę ne dėl to, o šiaip, o be to Borisovą ir Adamkus buvo apdovanojęs. O be to Adamkus ir Brazauskas, kur pries mane buvo, tai anie dar ne tiek pilietybių išdalino”.

K.: “Kaip jaučiatės grubiai sulaužęs priesaiką?”

P.” Atstokit, aš einu savo Golgotos keliu, o klanas mane kala prie kryžiaus. Aš priesaikos nelaužiau, o ją sulaužė pats Konstitucinis teismas, jeigu netikit mano žodžiais, tai atsiverskit Konstituciją ten aiškiai viskas parašyta”

K.: “Kas parašyta?”

P.:”Kad Suverenitetas priklauso Tautai”

K.:”O kodėl vyksta tarptautinė Lietuvos izoliacija?”

P.: “Nesąmonė! Vakar grįžau iš Afganistano. Su NATO partneriais aptarėme mūsų karių pasiruošimą gesinant neramumų židinius. Asmeniškai kaip Prezidentas kalbėjausi su NATO vadais, jie gyrė mūsų karius ir sakė, kad jų pasirengimas yra perfect. Iš anglų kalbos išvertus tai būtų… na, tinkamiausiais lietuviškas žodis čia būtų…jo…NATO vadai man pasakė, kad mūsų kariai yra pasirengę puikiai.

K.: „Ar atsistatydinsit?“

P.: „Neatsistatydinsiu!!!“.

 

Ech užnešė mane su tais prisiminimais, tai tuo pačiu dar prisiminsiu nuostabų R. Janutienės šūkį vienoje iš savo laidų – „dokumentus į studiją!”. Tada buvo įnešta pluoštas kažkokių tai popieriaus lapų, o R. Janutienė kartu su Ž. Šilagaliu ėmė juos sklaidyti, ieškodami kurgi čia šuo pakastas. Čia jau epizodas ne iš diskusijos apie Pakso apkaltą, bet koks nacher skirtumas? Tuo tenoriu pasakyti, kad patinka mums tai ar nepatinka, tačiau sudėtingi teisiniai, politinia, ekonominiai ar finansiniai klausimai labai sunkiai leidžiasi sprendžiami vakare po darbo sėdint prie TV ekrano su alaus buteliu. Tačiau taip yra ne dėl to, kad ten jie neaiškūs, o priešingai – jie dažniausiai parodomi taip suprimityvintai, kad iš principo bet kas gali pasijusti žinąs viską. Į bet kokį, kad ir patį sudėtingiausią klausimą galima yra paprastas atsakymas ir paprasti jį pagrindžiantys faktai. Jeigu vienas sako, kad biudžete skylė, galima atsakyti, kad dzin ta skylė, kol paprastas žmogus yra alkanas. Jei tave išrinko, tai galima sakyti, kad tu atstovauji žmonių valią, jei neišrinko, tuomet galima sakyti, kad tas kurį išrinko yra išrinktas neteisėtai. Galima oponentą drožti už tai, kad jis savo geresnio gyvenimo siūlymais jis ignoruoja kokį tai ES reglamentą, tačiau jei analogiški priekaištai keliami tau pačiam, tai galima pasiųsti oponentą nusišikt, jam prieš tai paaiškinus, kad Lietuvos Respublika yra nepriklausoma ir kad ne tam stovėjom visi Baltijos kely, kad dabar paknopstomis pultume vykdyti Briuselio kopūstų nurodymų. Jei tave kuo nors kaltina, galima ramiausiu veidu oponentą apkaltinti tiesiog tuo pačiu ir čia nenoriu nieko išskirti.

 

Tik va ateina tas momentas kai nesvarbu kokias pajamas gaunantis liumpenproletariato atstovas maigydamas TV pulteli netyčia stabteli ties kokiu BBC kanalu. Sėdi ten dviese ir kažką šneka, o apie ką nesuprasi. Užsieniečiai, gal kokie ispanai ar prancūzai, o gal net ir žydai. Kalba nesuprantamai. Iš vienos pusės lyg ir aišku, kad jie negali kalbėti apie kažką tai nežinomo – konfliktas Palestinoje, dolerio kurso svyravimas, Eurozonos krizė, Somalio piratai, Saulės dėmės, Rusijos imperinė politika, etinės-moralinės problemos susijusios su eutanazija, ekonominė Kinijos ekspansija, ekspedicijos į Antarktidą, istorinės  Aleksandro Makedoniečio pergalės – visa tai daugmaž žinomos, aiškios, o neretai netgi pabodusios temos, tačiau …apie tai kalbama angliškai. Va mokėtum angliškai, gurkšteltum alaus, apsivilktum išeiginį Lelijos kostiumą ir paaiškintum ten studijoj kur kas teisus, o kur kas nusišneka, o be to, kad visa tai yra niekai palyginus su tuo absurdu, kuris šiuo metu dedasi Lietuvoj ir, kad vis tiek niekur pasauly nieko panašaus dar nėra buvę. Tačiau, net ir šis visažinis šiuo atveju yra bejėgis prieš savo nepakankamo anglų kalbos mokėjimo faktą. Štai sėdi tie du studijoje, šnekasi, o apie ką neaišku ir vartykis kaip nori, bet kaip ir išeina, kad anie yra inteligentai ir išvada čia viena – reikia mokytis angliškai, nes praktiškai joks kitokio pobūdžio žinių trūkumas nesmogs taip skaudžiai tiesiu taikymu į kaktą. Ir tame aš linkęs matyti tik teigiamą pusę, kadangi užsienio kalbų mokėjimas, kaip teisingai pastebėjo, vienas iš kandidatų į ministrus, praplečia akiratį, lavina mąstymą ir suteikia daug papildomų žinių apie užsienio šalių kultūra. O jei taip, tai gal ir nedera mizantropiškai knaisiotis praeityje, užuot žvelgus pirmyn, nu ir atitinkamai, visiems ten žengus koja kojon.

Share


Parsiduoda daug kas, bet bomžai tai daro savaip


Nida Vasiliauskaitė vėl nudžiugino provokuojančiu tekstu. Būsiu cinikas ir chamas, pasakysiu grubiai ir už kitus, nors niekas manęs ir neįgaliojo. Iš bomžų šaipomasi, jais bjaurimasi ne tiek dėl to, kad jie parsiduoda, o dėl to, kad jie parsiduoda už tiek mažai, kad tik bomžas gali už tiek parsiduoti. Paklauskim N. Vasiliauskaitės ar jinai sutiktų už 100 000 litų parašyti anoniminį pamfletą garbinantį kovo 11-osios patriotų eitynių dalyvius? Į klausimą neprivalu atsakyti, tik pridėkim, kad jei per mažai dar galima derėtis… Ką jau čia slėpti, nesam angelai, šventieji… Nesam netgi liūdnojo veido riteriai.

 Ta proga prisiminiau E. M. Remarko knygoje “Šešėliai rojuje” aprašytą vidinę būseną, kurią kai kurie nelaimingieji pasiekdavo patekę į nacių konclagerius. Jų valia visiškai būdavo palaužiama, o jie virsdavo tarsi zombiais (tačiau aš juos čia vadinsiu bomžais), nesugebančiais nors kiek paprojektuoti savo veiksmų į ateitį. Pavyzdžiui su tokiu bomžu kitas kalinys galėjo susitarti naktį apvogti nacių karininkų valgyklą, tarkim, viskas suderinta, bus paliktas neuždarytas langas (ar kažkas tokio panašaus – nesikabinėkit, pavyzdį sugalvojau spontaniškai), tačiau už tai karininkų virtuvėje patarnaujančiam kaliniui, kuris paliks ta langą pravirą, prieš tai reiks duoti “dovaną”, kepalėlį duonos, ir kalinys tą kepalėlį turi. Bomžo mentaliteto specifika yra tokia, kad jei kitas kalinys iki sutartos nakties paliks šį kepalėlį jam “pasaugoti” , tai iki to laiko, kol reikės kepalėlį perduoti, bomžas jį suvalgys. Tiesiog suvalgys, nes jis yra bomžas, jis yra labai alkanas, jis jau seniai, seniai labai alkanas, jį taip iškankino tie konclagery praleisti mėnesiai. Ir nebus prasmės jam priekaištauti, kodėl jis taip padarė, kodėl nepagalvojo, kad jam tas kepalas net nepriklausė, kad jis nuvylė draugą, kad tai buvo tiesiog kvaila, nes už tą kepalą būtų pavykę “nuknisti” daugiau ir geresnio maisto ir apskritai – kiti irgi seniai, seniai kaip nieko burnoje neturėjo… Jei, kas ir kaltas tokioje situacijoje, tai tas, kuris buvo tiek kvailas, kad pasitikėjo bomžu.

 Bomžui parodė duonos kepalą ir paprašė pasaugot. Kadangi bomžas matė tik duonos kepalą, jis sutiko naktiniam žygiui į nacių valgyklą, nors tai ir pavojinga. Tai, kad naktį lįsti į tą valgyklą vogti maisto yra pavojinga, jis būtų supratęs tik belįsdamas į vidų pro langą. Toliau priklauso nuo aplinkybių – jei būtų radęs viduje maisto, jis pamiršęs visus pavojus būtų puolęs jį ryti, o jeigu maisto nebūtų, tuomet baimė būti sugautam būtų dar sustiprėjusi ir jis būtų puolęs į isteriją. Mąstymas tik čia ir dabar.

 

Kai bomžui pritrūksta pinigų, jam pasako – pasiskolink 1000 litų, o po mėnesio atiduosi 1400 litų. Bomžas laimingas sutinka, nes čia ir dabar jis mato tik tuos 1000 litų, kuris čia ir dabar išspręs visas problemas ir dar šiek tiek liks, o apie tai, kas bus po mėnesio mąstyti jau nebeišeina kai prieš akis realūs banknotai.

Balso pardavimas rinkimuose yra tokiu tiek tuomet kai jis parduodamas už 10 litų, tiek tuomet kai už 30000. Vadinasi taip pat, bet skirtumas, manau, yra akivaizdus. N. Vasiliauskaitė užkelia balso kainą iki 30000, tačiau kas galėtų mokėti tokią sumą už vieną rinkėjo balsą? Pavyzdžiui jei pavagiama 10 litų ir pavagiama 30000 litų abiem atvejais tai yra vagystė, tačiau faktinis skirtumas irgi akivaizdus. Ir ne tik sumoje. Tam, kad pasikėsinti pavogti kažką, ko vertė yra 10 litų, man prireiktų kokių 10 min. (laikas apsirengti ir paeiti iki pirmos maisto prekių parduotuvės), tačiau kaip man susikurti bent galimybę pavogti 30000? Tiesiog šių sumų skirtumas yra toks, kad kiekybė perauga į kokybę – prekybcentry nerasi prekės už 30000 litų, kurią laisvai galima užsikišti už striukės. Taigi, regis, čia ne tik kiekybės, bet ir kokybės klausimas.

 Taip, iš tiesų, Vade Satana, kitaip ir nepasakysi. Tokiam samprotavime nedaug moralės, principų, nedaug ir intelektualaus filosofo orumo. Aš manau, kad būti bomžu ir reiškia ignoruoti, arba tiksliau, nesuvokti situacijos kada parsiduoti nebeapsimoka. Tiesiog parsiduodi, nes nebegali neparsiduoti, nes tai jau tapo tapatybės dalimi, nes neparsidavęs nebesuprasi kas esi ir ką dabar veiksi. Ką galima nusipirkti už 500 lt., o už 10000? Labai daug ką, todėl net nežinočiau kaip atsakyti. Tačiau aš puikiai žinau ką galima nusipirkti už 10 litų – ogi bambalį denatūrato, kuris juk ir kaltas dėl to, kad bomžas yra bomžas daugiau nei visi Kubiliai, Kirkilai ir Brazauskai kartu sudėjus. Ciniška ir tuo pačių žmogiška, pernelyg žmogiška. Tačiau kaip vis tik dėl to patriošius šlovinančio anoniminio straipsnelio už 100 000 lt.? O jei už 200 000 lt.? Galima neatsakyti. O aš pats ar atiduočiau Darbo partijai savo balsą už 30000? Užduodu sau šį klausimą, galvoju, bet kadangi neatsakyti galima, tai neatsakysiu.

Irgi rinkėjas

Ar pavyks naujai Vyriausybei pateisinti šio žmogaus lūkesčius?

Share


2012 m. Seimo rinkimai ir tautinių jėgų beveik pergalė


Prasidėjo viskas gana gražiai ir, rodos, daug žadančiai – mitingai, deklaracijos, rezoliucijos, pareiškimai, diskusijos, svarstymai… Turiu omenyje prieš 2012 m. Seimo rinkimus į koaliciją „Už Lietuvą Lietuvoje“ susivienijusias keturias „politines jėgas“ t.y. Tautininkų Sąjungą, Lietuvos centro partiją, Lietuvos socialdemokratų sąjungą ir Tautos vienybės sąjungą. Kai kam tai tuomet skambėjo labai rimtai.

Iš tiesų, ar buvo dar kada Nepriklausomos Lietuvos istorijoje tokio mąsto siekdamos bendrų politinių tikslų susivienytų net trys sąjungos ir viena partija, kuri vienybės siekia taktiškai orientuodamasi į politinį centrą. Beje jau paminėtų trijų sąjungų viena ne šiaip sau sąjunga, o tautos vienybės sąjunga (taip ir norisi nutaisius paslaptingą veido miną, nelyg agentui 007, ištarti – sąjunga…vienybės sąjunga…tautos vienybės sąjunga). Romualdas Ozolas,  koalicijos ideologas, turintis 18 metų TSKP nario stažą, kurio politinė karjera po patirtų triuškinamų pralaimėjimų rodėsi pasibaigusi jau prieš dešimtmetį, šį kartą buvo pakilios nuotaikos (nepatingėkit paklausyt iki galo – padeda susidaryt įspūdį apie kai kurių aktyvistų-visuomenininkų politinį toliaregiškumą):

 

O baigėsi viskas gana tragikomiškai. Visa ši sąjungų koalicija nesurinko nė vieno procento balsų, o jos kandidatai vienmandatėse rinkimų apygardose su retomis išimtimis įsitvirtindavo maždaug 5-6 vietose. Ta proga siūlau keletą tautinę ideologiją išgryninančių tezių, pagal kurias vieni tautininkai galėtų sėkmingai atpažinti kitus tautininkus ir toliau sėkmingai vienytis vieni su kitais, o taip pat ir su jiems ideologiškai giminingomis politinėmis jėgomis:

  • Tautiškumas ir tautos interesų atstovavimas yra būdingas tik tautininkams. Taip yra dėl to, kad iš visų partijų tik tautininkai vadinasi “tautininkais”. Šis pavadinimas yra kilęs nuo žodžio “Tauta”, kas parodo tautininkų siekį rūpintis ne keletu, o absoliučiai visais;
  • Iš visų partijų tik tautininkai nustatys tokį PVM, kuris atitiks ne tam tikro išrinktųjų luomo, o gyvybinius visos Tautos interesus;
  • Tik tautininkai žino kaip ir kokie tautiniai būdai gali atgaivinti Tautos tautinę moralę;
  • Tik tautininkai žino ko reikia Tautai, net ir tuomet kai tauta pati gerai nežino ko jinai nori;
  • Tik tautininkai vos tik Tautai kyla pavojus visi iškarto ima ir susivienija į kokį nors vieningą tautinį judėjimą, sąjungą ar koaliciją, kurios vienybė yra grįsta ne siaurai partiniais, o fundamentaliai egzistenciniais visos tautos interesais;
  • Tik tautininkai savo ideologiją grindžia ne kažkokiomis išgalvotomis konstitucijos dvasiomis, o tikrąja, tūkstantmečių gelmes siekiančia, Tautos dvasia;
  • Tik tautininkai žino, kad Europos Sąjunga ir Sovietų Sąjunga yra tas pats. Jie taip pat žino, kad ir kiti tautiečiai tai žino, net ir tada kai pastarieji tai neigia.
  • Tik tautininkai matydami tautiečius snaudžiančius arba miegančius, ima juos purtyti, žadinti ir ragina keltis;
  • Tik tautininkai naudoja tautinę simboliką, laikosi tautinių papročių, kalba tautine kalba ir valgo cepelinus su šaltibarčiais;
  • Tik tautininkai nebijo tautologijų;
  • Būtent tautininkai yra moderniausia partija, nes dabar yra XXI amžius (ir atvirkščiai);
  • Tik tautininkai žino kaip reikia taisyklingai mylėti Tėvynę. Kitos partijos užsiima antraeiliais ir mažareikšmiais dalykais, nes jos nutolusios nuo Tautos ir Tauta nutolusi nuo jų. Jei netikit, paskaitykit tikrų lietuvių laikraštį “Respublika”;
  • Jeigu 2012 m. Seimo rinkimai būtų vykę sąžiningai, tuomet yra tikėtina, kad tautines jėgas suvienijusi koalicija “Už Lietuvą Lietuvoje” būtų ne tik aplenkusi 1,21 proc. rinkėjų balsų surinkusį Paleckiuko Socialistinį Liaudies frontą, bet  perkopusi 7 proc. rinkėjų balsų barjerą būtų patekę į Seimą daugiamandatėje rinkimų apygardoje, o tai būtų buvusi beprecedentinė tautinių jėgų pergalė. Todėl iš principo tautinės jėgos turėtų nepasiduoti provokacijoms ir švęsti alternatyvią pergalę 2012 m. Seimo rinkimuose;
  • Atitinkamai, kaip akivaizdžiai parodė 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai, būtent tautininkai yra vienintelė politinė jėga galinti sudaryti realią alternatyvą Darbo partijai;
  • Ir bene svarbiausias laimėjimas yra tai, kad būtent susitelkusių tautinių jėgų, sąjungų, judėjimų vadovai ir eiliniai nariai sugebėjo pažaboti savo egoizmą ir iškelti į sąrašo pirmąją poziciją nusipelniusį, visuomenėje labai žinomą bei gerbiamą, intelektualų ir, kas svarbiausia, beprotiškai charizmatišką lyderį ir visos koalicijos veidą. Omeny turiu Nepriklausomybės akto signatarę Birutę Valionytę.

 

 

 

 

Share


Nedidelis prašymas nežinomam kandidatui


Nežinomam kandidatui
 
PRAŠYMAS
Internetas
(1984) 2012-09-02
Klausyk, būk tu žmogus, nu nebecituok savo priešrinkiminėse kalbose to prakeikto Orwelo! Kiek galima? Aš žinau, kad ši knyga dažnai būna įtraukiama į skaitytinos literatūros sąrašus vidurinėje mokykloje, taip kad jei jau turi vidurinį išsilavimą, laikykime, kad šią ir net dar kelias kitas knygas tu esi skaitęs. Gal pabandyk pasieiškoti citatų iš jų? Aš tikiu, kad Orwelą skaitei, ir skaitei iki galo, ir tau, galbūt, jinai net patiko, ir tu gal net po to apie kažką susimąstei. Tiesą pasakius, net jei ir neskaitei, nieko tokio…
 
Tačiau jei tikrai skaitei “1984”, tai žinok, kad ten aprašyta situacija niekaip nesusišaukia su situacija aprašyta anoje knygoje. Aš tau galiu pasakyti kodėl nesusišaukia. Ogi todėl, kad aš šią knygą irgi skaičiau ir lyginau su mūsų tikrove. Žinok, tikrai nesusišaukia.
 
Nebent kai nuvažiuoji į kaimą pas savo tėvukus ir nuėjęs į vištidę tu imi ten įžvelgti sąsajas su “Gyvulių ūkiu” – štai vištos, lauke šuo, karvės karvidėj, kiaulės kiaulidėj, o pievoje ganosi arklys, kažkuo tai panašus į ąsilą, kurio vardas berods Bendžaminas…  Bet tada tu tikrai esi durnas ir tavo vieta ne politikoje. Taip, po velnių, jei esi durnas, tai tavo vieta tikrai ne politikoje ir nebandyk ginčytis su manimi, kad yra priešingai. Kitaip už tave nebalsuosiu!
 
Nors ir taip nebalsuosiu už tave, tačiau jei ginčysies su manim šiuo klausimu, tuomet užuot nebalsavęs už tave šiaip sau, nebalsuosiu už tave dėl gilių įsitikinimų.
 
Jei jau visgi tu niekaip nesugebi suregzti penkių minučių kalbos neblevyzgojęs, kad dabar yra tironija kažkuom panašį į pavaizduotą “1984”, kad konkurentai yra tarsi kiaulės iš “Gyvulių ūkio”, jei jau be šių nuvalkiotų sugretinimų tau visiškai nebebūtų apie ką kalbėti, tai prašau bent vieno. Pasistenk surasti savy jėgų neištarti ilgamečiu pasikartojimu smegenis perpjaunačios frazės, kad “visi gyvuliai lygūs, tačiau kai kurie lygesni”. Nedaryk to! Prašau, maldauju, grasinu!
 
Tada jau tikrai už tave nebalsuosiu, niekše. Bet tada jau nebalsuosiu ne šiaip sau. Ir net ne iš įsisitikimų. Tuomet nebalsuosiu už tave iš neapykantos. Kur kas didesnės nei tie gyvuliai, kurie buvo lygūs, bet nebuvo lygesni, jautė Napoleonui. Juk supranti apie kokią kiaulę čia dabar kalbu? 
 
 
Pagarbiai,
 
 
Potencialus rinkėjas                                                                                    Kreivarankis
(užimamos pareigos)                                          (parašas)                      (vardas, pavardė)                    
 

Savo laiku jau ar tai Aristotelis, ar tai Niutonas, ar tai Ruzveltas, ar dar kažkuris mokslininkas yra labai taikliai ir giliamintiškai pastebėjęs, kad demokratija yra mūsų teisė rinktis

Share


Apie nepartinius kandidatus


Mano nuomone, situacija, kai partija iškelia kandidatu žmogu, kuris nėra jos narys, nėra tokia jau nekalta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Logika čia paprasta – jei pritari partijai, tai kodėl į ją nestoji ir iš kitos pusės – jei partija kelia kandidatais ne savo narius, o tuos, kurie nori siekti valdžios nebūdami jos nariais, tai kam tokia partija reikalinga apskritai? Atsakymai, manau, irgi gana paprasti – stoti nenorima, nes nepasitikima partija (pvz. jos skaidrumu, nariais, tikslais, politinėmis perspektyvomis) ir nenorima be reikalo susitepti savo reputacijos, iš kitos gi pusės – partija yra pernelyg silpna, kad pati sugebėtų surasti ir iškelti realiai rinkimuose galinčius pakovoti kandidatus.

Kokia tokio pasidalinimo išvada, prognozuojant ateities perspektyvas? Ogi tai reiškia tiesiog, kad kol kas nesusitarta ne tik dėl darbų, kuriuos ketinama nuveikti, bet dar nesuderintas ir pats santykis tarp partijos ir jos kandidatų. Tai parodo, kad taip vadinami politiniai sąjungininkai tarpusavyje lošia užverstomis kortomis ir jų žaidimas kol kas nukreiptas į pačius rinkimus, o ne į tai ką jie ketina veikti patekę valdžion. Tai reiškia, kad nusišypsojus sėkmei ir laimėjus rinkimus, užuot jau sekančią dieną ėmus įgyvendinti idėjas, bus iš naujo perbraižomas galių žemėlapis ir nustatinėjamas kiekvieno kandidato politinis svoris jį iškėlusios politinės partijos atžvilgiu. Partijos iškelia nepartinius – tipo, žiūrėkit kokie mes geri, keliam tuos, kurie į mus dar neišsišūdino. Ir čia visų partijų problema. O po to tie patys kandidatai, patekę į valdžią, užlenkia ant partijos, tipo, ačiū mielieji, kad neiššūdinot, tai aš gal jau nebesišūdinsiu į jus ir ateityje. O rezultatas, tai lyg ir švarūs mundurai aplink ir tuo pačiu negeras kvapas iš kažkur.

Share


Pedoentuziazmo kategorijos


Panašu į tai, kad vis sunkiau yra atsispirti violetinės informacijos srautui, užplūstančiam vos tik įsijungus televizorių ar monitorių. Vis daugiau kyla tokių abstrakčių klausimų kas tai yra faktas ir interpretacija. Vėl skirstoma į tikrus ir netikrus, virtualiai dalinamos pažymos pas psichologus ir psichiatrus. 2012 m. gegužės 17 d. žymus tautinių vertybių gynėjas interneto platybėse blogeris Zeppelinus išplatino tokį pranešimą (tiesiog negaliu susilaikyti nepateikęs čia jo viso):
Dėl įvykių Garliavoje.Trumpai
Kas mane stebina, tai kai kurių elito atstovų džiūgavimas ir naivus įsitikinimas, kad „viskas baigėsi“.
Toks jausmas, kad tie žmonės neskaitė rimtų knygų apie religijos istorija, neturi supratimo apie masių psichologiją, nežino pagrindinių mitų ir legendų formavimosi dėsnių bei nesuvokia to, kad tie mitai ir legendos daro didesnę įtaką žmonių vaizduotei, nei kažkokie sausi ir nelogiški teismų sprendimai ir nuobodūs ekspertų vogravimai, etc. Gerbiamieji, turiu jus nuliūdinti – niekas nesibaigė. Tik perėjo į kitą lygmenį, kur racionalūs argumentai nebereikalingi ir teisiniai-loginiai ginčai nebevyksta. Nes jūs savo jėgos veiksmais suteikėte faktinį pagrindimą pačioms juodžiausioms fantazijoms apie visagalį Klaną ir savo kreivomis rankutėmis (pabraukta mano – K.) sukūrėte tai, su kuo kovoti vargu ar pajėgsite – Mitą apie Klano Pagrobtą nukankinimui Mergaitę. Kas bent kiek yra skaitęs šventųjų garbinimo istorijas, tas supras, ką padarėte…
Akivaizdu, kad netrukus L.Stankūnaitė ir jos dukra išnyks iš Lietuvos, kaip tai nutiko su jos sesers vyrų ir dukrele. Kuriam laikui jos bus apgyvendintos kokioje nors užsienio šalyje ir bus išlaikomos mūsų mokesčių pinigais iš „liudininkų apsaugos programos“ ar kaip ji ten vadinasi. Nesiimu spėlioti, koks bus tolimesnis jų likimas, bet nieko ypač smagaus į galvą neateina…
Naivieji pedoskeptikai mano, kad praėjus keletui savaičių Lietuvoje viskas savaime pasimirš, nes žiopla minia atras kitų temų. Tai yra, daro tą pačią klaidą ir lipa ant to paties grėblio, kaip ir anuometinė VSD vadovybė ir jos kišeninė žiniasklaida pulkininko Vytauto Pociūno žūties atveju.
Jų laukia didelis siurprizas.
Mitas apie Klano Pagrobtą nukankinimui Mergaitę šiandien pradeda savarankišką gyvenimą. Po kurio laiko pedoskeptikų ideologai susipras, kad jiems buvo kur kas jaukiau ir lengviau turėti reikalą su ramiai teisėjos Venckienės šeimoje gyvenančia mergaite, nei su įsitvirtinusiu masių sąmonėje Mitu. Kuris tikrai suvaidins vaidmenį ir artėjančiose rinkimuose ir dar ilgai darys įtaką daugelio žmonių sąmonei.“
Ką gi – jūs patys tai padarėte ir nieko kito kaltinti dėl labai tikėtinų pasekmių negalėsite. Apart savo trumparegystės ir įžūliai naivaus kvailumo…”
 
 
Amen. Perskaitėte Zeppelinus’o Žodį.
Šiame manifeste minimi „naivieji pedoskeptikai“ – dar vienas dažnai Zeppelinus naudojamas terminas, kiek aiškiau išplėtotas viename iš ankstesniųjų jo įrašų. Dedu visas šias nuorodas į Zeppelinus įrašus, kadangi būtent juose randu, kaip niekur kitur, atvirai ir nuosekliai plėtojamą tokį pažiūrų kompleksą, kuris jau anksčiau buvo įvardintas kaip pedoentuziazmas. O šis aukščiau cituojamas įrašas, kuris iš visko sprendžiant yra spontaniškai nuoširdus, apima esmines, mano galva, pedoentuziastinės ideologijos kategorijas.
Kliedesys – atsiprašau, kad šiuo žodžiu įvardinu tai, ką savo manifeste įvardinama kaip mitas. Visi kiti ten vartojami terminai, tokie kaip „masių psichologija“, „legendos“, „juodžiausia fantazija“ ir pan., daugmaž yra savo vietoje. Taigi skelbiamas naujo pedoentuziastinio kliedesio cunamio banga, kuriai užliejus jau bus nesvarbu nei logika, nei argumentai, nei galiausia pati teisybė. Būtent šiame kontekste interpretuotinas termino pedoentuziazmas sudedamoji dalis, žodis entuziazmas t.y. dvasinis pakilimas, įkvėpimas, užsidegimas. Tai yra įkvėpimas, sukeltas tikėjimo, kad ši pedofilijos byla gali suvienyti ir tapti pradžia kažko naujo ir šiuo atveju kuo bus daugiau kliedima, kuo daugiau bus kuriama pasakų ir legendų ir kuo jos bus baisesnės ir žiauresnės, tuo didesnė tikimybė, kad galiausia bus imtasi ir kažkokių veiksmų. Ir šiuo atveju dėl to, jei kliedesiai gerokai peržengtų tikrovės ribas kaltė kristų ne tų kliedesių kūrėjams, o tiems, kurie neklausė kliedesių kūrėjų dar tuomet, kai jie kalbėjo protingai, tokiu savo ignoravimu nepalikdami jiems jokios kitos išeities kaip tik kliedėti.
Tokiame kontekste pasakodamas istoriją apie Antrąją Mergaitę, kurią Vokietijoje (beje nežinau kodėl šiai istorijai pasirinkta būtent ši šalis – gal dėl palankių tam sąlygų?) kelis metus prievartavo, o galiausiai sukapojo ir išpardavė žmogaus organų prekeiviams, net ir tuo atveju jei tai yra netiesa, vis tiek prisidedi prie Kliedesio evangelijos, prišauksiančios Šviesos Angelo atėjimą į Seimą, skleidimo, o tuo pačiu gauni palaiminimą ir išrišimą už bet kokias nuodėmes,spėju, už žmogžudystę taip pat.
Auka – kaip jau minėjau, Kliedesio legenda tuo geresnė, kuo ji žiauresnė. Legenda apie Klano pagrobtą Mergaitę yra geresnė nei istorija apie teismo sprendimu, antstolių ir policijos pagalba, paimtą iš globėjų vaiką ir perduotą motinai. Atitinkamai, už legendą apie Klano pagrobtą Mergaitę yra daug geresnė legenda apie Klano pagrobtą prievartavimui Mergaitę, o iš vis geriausia legenda yra apie Klano pagrobtą nukankinimui Mergaitę. Kai kurių senovės pagonių tautų dievai irgi reikalaudavo žmonių aukų tam, kad pvz. naujai pastatyta pilis stovėtų ne vieną šimtmetį ir saugotų nuo priešų antpuolio. Toks visuotinis saugumas kartais reikalaudavo brangios kainos – žmogaus gyvybės, kurią atsisakius sumokėti iškildavo grėsmė visai bendruomenei. Čia pedoentuziastinė mintis pakliūna į paradoksą, kurį įveikia Kliedesiu – nepriklausomai nuo to, kokios buvo faktinės bylos aplinkybės, akivaizdu (bent jau man), kad ideologiniu požiūriu būtent pedoentuziastams sėkminga Mergaitės tolimesnė raida ir reabilitacija yra mažiausiai pageidaujama, kaip pašalinanti pagrindinį entuziazmo dirgiklį. Tuo pačiu man šioje situacijoje sunku įsivaizduoti pedofilą (atsiprašau už vaizduotės stoką), kuris drįstų ją šiuo metu prievartauti. Tuo jokių būdu nenoriu pasakyti, kad Mergaitei dabar saugiausia būtų pedofilų apsupty, o tuo pačiu jokiu būdu neteigiu, kad pedoentuziastai sąmoningai nori jos kuo žiauresnio traumavimo. Mintis čia paprasta, tai patvirtina ir pedoentuziastų ideologas Zeppelinus, – svarbu ne mergaitė, svarbu mitas apie jos Auką.
Pirmoji mergaitė (kuri paprastai įvardinama kaip Antroji Mergaitė) iš visų publicistinių laidų žiūrovų buvo atimta iš pat pradžių, neseniai atimta ar antroji mergaitė (kuri paprastai įvardinama tiesiog Mergaite), tačiau štai vyksta mitingas ir jau nebesvarbu ar ta eisenos priekyje su užrašu žingsniuojanti mergaitė yra Trečioji ar Ketvirtoji. Svarbu yra ne šis ar anas žmogus, o jo auka, nes be Aukos nebus naujos Pradžios, o kad bet kuriuo atveju ši Auka būtų ir neišnyktų, yra būtinas Kliedesys ir kuo jis intensyvesnis tuo geriau.
Pradžia – tai tokia pedoentuziastinio mąstymo kategoriją, kurią galima būtų apibūdinti kaip kažkokį tai veiksmą ar įvykį, kuris atsižvelgiant į esamą situaciją, neišvengimai įvyks pačiu artimiausiu metu ir, kuris normalioje valstybėje, esant tokioms sąlygoms kaip dabar, būtų įvykęs senų seniausiai, bet kadangi čia yra Lietuva, tai šis veiksmas ar įvykis labai užtruko, bet kadangi net ir Lietuvoje liko normalių žmonių, tai jis va tuoj, tuoj ir įvyks. Trenkus šalin religinį patosą ir pateikiant viską suprimityvintai, šis įvykis – tai absoliuti pedoentuziastų dauguma Seime ir to pasekoje seksiančios reformos, kurios įjungs kažkokią sakralinę lempą ir pasidarys šviesu, o tamsos nebeliks.
Kalbėti apie tai, kas bus po Pradžios yra gana sudėtinga, kadangi pati Pradžios koncepcija yra suponuota prielaidos, kad šiuo metu yra taip blogai, kad blogiau jau būti nebegali, todėl į žvelgiant iš pedoentuziastinių pozicijų tikri galime būti tik dėl vieno – be jokios abejonės, po Pradžios, net ir blogiausiu atveju bus bent truputį geriau, nei yra dabar, o geriausiu atveju bus sukurta būtent tokia Lietuva už kurią žmonės stovėjo prieš tankus sausio 13. Bet kuriuo atveju, Pradžia, tai žygis valdžios vertikalėje į viršų, nes tik patekus ten, galima padėti pažemintiems ir nuskriaustiesiems. Pati pagalba, tai jau antras etapas.
O realybė tokia, kad kas žino kada Kliedesys ir Auka sukels Pradžią. Nežinia ar partija „Drąsos kelias“ yra tas vienintelis kelias į Pradžia ir ar tai yra toji pradžia ir, apskritai, kas pas jos lyderius J. Varkalą ir A. Skučienę galvoje. Visi kiti irgi kur kas panašesni į žaidėjus povandeninėmis šaškėmis – S. Stoma tik dabar išstojo iš Tėvynės Sąjungos; A. Stancikienė, R. Kupčinskas ir N. Puteikis vis dar joje ir nepanašu, kad ketina išstoti; A. Matulevičius turi kažkokį tai, sunkiai beprisimenamą, savo judėjimą ir nepanašu, kad jam blogiau vadovauti ten, nei klausyti J. Varkalos ir A. Skučienės pamokslų; V. Šustauskas ketina emigruoti į JAV, pirmagimio susilaukęs M. Murza užimtas maloniais rūpesčiais; A. Medalinskas irgi kuria kažkokį tai judėjimą, kuris yra jo, bet tuo pačiu metu yra ir kiekvieno Lietuvos piliečio; tautininkai irgi neseniai susivienijo ir, kiek girdėjau, visai rimtai svarstė galimybę įtraukti į savo uniformą violetinę spalvą (kad ketintų jungtis su „Drąsos keliu“ negirdėjau), D. Kuolys ir R. Ozolas tebekalba, N. Oželytė tebekalba labai intensyviai.
N. Venskienei į „Drąsos kelią“ šiuo metu stoti neapsimoka, nes dabar ji dirba teisėja. Turbūt, nelabai apsimoka ir A. Venckui.
 
Share


Kas dainuoja, o kas pagal tai šoka…


Štai kažkada išgirdau šią internete išpopuliarėjusią rusų bardo Igorio Rasteriajevo dainušką apie “kombainiorus”.

O šiandien skaitau naujieną apie tai kaip du valstybės vyrai tapo kombainininkais.

 

 

 

 

 

 

O koks turėtų būti pijarinis atsakas į šitą “gabalą”?

Share


Ar kunigas ir jo gaspadinė yra šeima?


Delfio komentaruose iškilęs klausimas, regis, jau ne vieną šimtmetį jaudina iškilius tautinės moralės protus. Taigi, ar kunigas ir jo gaspadinė yra šeima? Manau, be abejo, gali save šeima laikyti (jie, apskritai, gali save laikyti kuo tiktai nori), nesvarbu, kad tai draudžia Katalikų Bažnyčia, bet tokiu atveju, realiai mąstant, kunigui grėstų prarasti pareigas.

Prie gilesnio problemos suvokimo priartėtume šį pavyzdį kiek išplėtodami. Pavyzdžiui, kunigas kunigauja, gaspadinė gaspadinauja, po 3 metų jiems gimsta berniukas. Apsigyvena jis gaspadinės troboj, kartu su ja kitam kaimo gale, o klebonas ir toliau gyvena savo troboj kitam kaimo gale. O susitikinėja jie kaimo bažnytėlėje per pamaldas, po jų, o taip pat vakarais kur nors ant šieno arba tiesiog tai vienam kaimo gale pas vieną, tai kitam kaimo gale pas kitą namuose. Dar dar po 2 metų jiems gimsta antras vaikas ir apsigyvena kartu su broliuku ir mama.

Galiausiai po metų kunigą pervedą į kitą parapiją ir jis pasako gaspadinei – vienžo, išvažiuoju, pinigų dabar neturiu ir nebesiųsiu, tarp mūsų viskas baigta, nes vyskupas sužinojo, man grasino, čia tuoj perves kitą kunigą, o tu verskis kaip žinai.

Dabar klausimas – jeigu valstybė savo įstatymuose numato gaspadinei galimybę, vadovaujantis šeimos santykius reglamentuojančiomis įstatymų normomis, prisiteisti iš kunigo alimentus, tai toje valstybėje yra bardakas ar ne?

Kitas klausimas – jei šioje situacijoje valstybės įstatymai tai gaspadinei sako – mes pripažįstame tik santuokinį ryšį, pas mus kunigams tuoktis draudžiama, todėl jis teisingai tau pasakė “verskis pati”, nes tavo vaikai gimė be jokio teisinio pagrindo ir jokie šeimos teisinius santykius saugantys įstatymai tavęs negina – ar tokia valstybė yra morali, o šeimos institutas joje yra šventas?

P.S. jei kam įdomu, tai neskaičiau aš tos koncepcijos, nei to nutarimo…tikėkimės kol kas (nu kaip visada pas mane).

Share


A. Duginas apie tai, kokios laisvės reikia Gruzijai


Šiek tiek padarom pertrauką nuo zoninės romantikos (tiesą pasakius kol kas dar net neprasidėjusios) ir vėl pasiklausom A. Dugino. Jūsų dėmesiui jo kalba mitinge. Įdomu kokie yra skirtumai tarp jo ir Hiltlerio. Beje, jei kam įdomi mano nuomonė, tai manau, kad šis žmogus yra pakankamai subtilus ir protingas. Tiesiog teko klausytis jo paskaitų apie Heidegerį ir nesitiki, kad viskas su juo yra taip paprasta, kaip gali pasirodyti klausantis šio pasirodymo.

Share


Vladimiro Volfovičiaus Žirinovskio žygiai ir kalbos


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar