Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Prasidėjo viskas gana gražiai ir, rodos, daug žadančiai – mitingai, deklaracijos, rezoliucijos, pareiškimai, diskusijos, svarstymai… Turiu omenyje prieš 2012 m. Seimo rinkimus į koaliciją „Už Lietuvą Lietuvoje“ susivienijusias keturias „politines jėgas“ t.y. Tautininkų Sąjungą, Lietuvos centro partiją, Lietuvos socialdemokratų sąjungą ir Tautos vienybės sąjungą. Kai kam tai tuomet skambėjo labai rimtai.

Iš tiesų, ar buvo dar kada Nepriklausomos Lietuvos istorijoje tokio mąsto siekdamos bendrų politinių tikslų susivienytų net trys sąjungos ir viena partija, kuri vienybės siekia taktiškai orientuodamasi į politinį centrą. Beje jau paminėtų trijų sąjungų viena ne šiaip sau sąjunga, o tautos vienybės sąjunga (taip ir norisi nutaisius paslaptingą veido miną, nelyg agentui 007, ištarti – sąjunga…vienybės sąjunga…tautos vienybės sąjunga). Romualdas Ozolas,  koalicijos ideologas, turintis 18 metų TSKP nario stažą, kurio politinė karjera po patirtų triuškinamų pralaimėjimų rodėsi pasibaigusi jau prieš dešimtmetį, šį kartą buvo pakilios nuotaikos (nepatingėkit paklausyt iki galo – padeda susidaryt įspūdį apie kai kurių aktyvistų-visuomenininkų politinį toliaregiškumą):

O baigėsi viskas gana tragikomiškai. Visa ši sąjungų koalicija nesurinko nė vieno procento balsų, o jos kandidatai vienmandatėse rinkimų apygardose su retomis išimtimis įsitvirtindavo maždaug 5-6 vietose. Ta proga siūlau keletą tautinę ideologiją išgryninančių tezių, pagal kurias vieni tautininkai galėtų sėkmingai atpažinti kitus tautininkus ir toliau sėkmingai vienytis vieni su kitais, o taip pat ir su jiems ideologiškai giminingomis politinėmis jėgomis:

• Tautiškumas ir tautos interesų atstovavimas yra būdingas tik tautininkams. Taip yra dėl to, kad iš visų partijų tik tautininkai vadinasi “tautininkais”. Šis pavadinimas yra kilęs nuo žodžio “Tauta”, kas parodo tautininkų siekį rūpintis ne keletu, o absoliučiai visais;

• Iš visų partijų tik tautininkai nustatys tokį PVM, kuris atitiks ne tam tikro išrinktųjų luomo, o gyvybinius visos Tautos interesus;

• Tik tautininkai žino kaip ir kokie tautiniai būdai gali atgaivinti Tautos tautinę moralę;

• Tik tautininkai žino ko reikia Tautai, net ir tuomet kai tauta pati gerai nežino ko jinai nori;

• Tik tautininkai vos tik Tautai kyla pavojus visi iškarto ima ir susivienija į kokį nors vieningą tautinį judėjimą, sąjungą ar koaliciją, kurios vienybė yra grįsta ne siaurai partiniais, o fundamentaliai egzistenciniais visos tautos interesais;
• Tik tautininkai savo ideologiją grindžia ne kažkokiomis išgalvotomis konstitucijos dvasiomis, o tikrąja, tūkstantmečių gelmes siekiančia, Tautos dvasia;
• Tik tautininkai žino, kad Europos Sąjunga ir Sovietų Sąjunga yra tas pats. Jie taip pat žino, kad ir kiti tautiečiai tai žino, net ir tada kai pastarieji tai neigia.
• Tik tautininkai matydami tautiečius snaudžiančius arba miegančius, ima juos purtyti, žadinti ir ragina keltis;
• Tik tautininkai naudoja tautinę simboliką, laikosi tautinių papročių, kalba tautine kalba ir valgo cepelinus su šaltibarčiais;
• Tik tautininkai nebijo tautologijų;
• Būtent tautininkai yra moderniausia partija, nes dabar yra XXI amžius (ir atvirkščiai);
• Tik tautininkai žino kaip reikia taisyklingai mylėti Tėvynę. Kitos partijos užsiima antraeiliais ir mažareikšmiais dalykais, nes jos nutolusios nuo Tautos ir Tauta nutolusi nuo jų. Jei netikit, paskaitykit tikrų lietuvių laikraštį “Respublika”;
• Jeigu 2012 m. Seimo rinkimai būtų vykę sąžiningai, tuomet yra tikėtina, kad tautines jėgas suvienijusi koalicija “Už Lietuvą Lietuvoje” būtų ne tik aplenkusi 1,21 proc. rinkėjų balsų surinkusį Paleckiuko Socialistinį Liaudies frontą, bet  perkopusi 7 proc. rinkėjų balsų barjerą būtų patekę į Seimą daugiamandatėje rinkimų apygardoje, o tai būtų buvusi beprecedentinė tautinių jėgų pergalė. Todėl iš principo tautinės jėgos turėtų nepasiduoti provokacijoms ir švęsti alternatyvią pergalę 2012 m. Seimo rinkimuose;
• Atitinkamai, kaip akivaizdžiai parodė 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai, būtent tautininkai yra vienintelė politinė jėga galinti sudaryti realią alternatyvą Darbo partijai;

• Ir bene svarbiausias laimėjimas yra tai, kad būtent susitelkusių tautinių jėgų, sąjungų, judėjimų vadovai ir eiliniai nariai sugebėjo pažaboti savo egoizmą ir iškelti į sąrašo pirmąją poziciją nusipelniusį, visuomenėje labai žinomą bei gerbiamą, intelektualų ir, kas svarbiausia, beprotiškai charizmatišką lyderį ir visos koalicijos veidą. Omeny turiu Nepriklausomybės akto signatarę Birutę Valionytę.

1 Comment | In: Politika, Visuomenė | tags: asmenybės sutrikimai, Birutė Valionytė, patriošizmas, politika, rinkimai. | #

Taip jau atsitiko, kad esu Nidos Vasiliauskaitės tekstų skaitytojas ir netgi šioks toks jos kaip publicistės talento gerbėjas. Ši filosofijos dėstytoja tikrai sugeba provokuoti, argumentuoti ir patraukliai reikšti mintis, tačiau perskaičiuos pastarųjų dienų du jos tekstus kažkaip norom-nenorom ėmė pirštis nenaudėlė mintis – negi tai ir yra tos pasekmės, kurias sukelia reguliarus feministinių veikalų studijavimas?

Pirmasis Nidos Vasiliauskaitės tekstas „Nupjauti kryžių ar gyventi jo šešėlyje“ yra skirtas pateisinti „Femen“ plikapapių aktyvisčių, nupjovusių medinį kryžių Kijevo centre, pateisinimui ir tuo pačių prikišamai jas pateikinėti su „Pussy riot“ ir Lukašenkos meškiukais. Be abejo, jau skamba ausyse prieštaravimai, neva šis tekstas buvo skirtas pažvelgti į visą šį reikalą „giliau“, „plačiau“ ir visaip kitaip geriau. O visgi teksto pradžioje pakartojami visai natūralūs klausimai, kilę peržiūrėjus šį Femen protesto epizodą:

1. Ar tokia paramos „Pussy riots“ išraiška yra adekvati?
2. Ar nebus po to sakoma, kad „Pussy riot“ ir visi jas palaikantys iš tiesų tyčiojasi iš krikščionybės?
3. Qui bene? Kam visa tai naudinga?

Klausimai užduoti teisingai, tačiau užuot tiesiog atsakius į juos, bandoma nuduoti, kad pažvelgiama į viską jau taip plačiai, jau taip globaliai ir filosofiškai, kad net ir durnam turėtų pasidaryti aišku, kad šie trys klausimai iš principo yra nereikšmingi, o reikšmingi tėra visą apimanti agresyvi viešojo gyvenimo sakralizacija ir pasipriešinimo jai formos. Kažkas tokio, jei žmogus kaboke išgėręs du butelius vyno, septynis bokalus alaus ir keturis stiklelius degtinės po 50 gr., išėjęs į lauką griūna, prasiskelia kaktą į šaligatvį ir po to pasakodamas apie šią istoriją siūlo į viską pažvelgti plačiau – O juk tai toks mūsų gyvenimas, egzistencija, demokratija! O ar kas nors paklausė mano nuomonės prieš tiesdami šioje vietoje šaligatvį, o gal mano nuomone čia turėjo būti pievelė, kas atsakys už netikslingai iššvaistytas lėšas šaligatvio trinkelėms, kurios be to kad brangios, tai dar ir tokios kietos?

Nida Vasiliauskaitė cituoja kažkokią tai savo FB profilio diskusijų dalyvę „Netikintieji neturi šventyklų, nesinešioja, nestato ir nelipdo jokių specialių savo netikėjimo simbolių, nesirengia kažkaip ypatingai ir vienodai, neatlieka ritualų – taigi jų tarsi ir nėra kaip įžeisti? Tarsi nepakankamai įžeidus būtų primygtinis, įkyrus pezėjimas apie nekaltą prasidėjimą, pavyzdžiui“. Tikrai nuostabu kaip tai gali įžeisti netikinčio jausmus – pasakai tam tamsuoliui, kad nustotų kaip debilas pezėti apie tą nekaltą prasidėjimą, užblokuoji FB jo komentarus ir niekas daugiau nebeskaudins. Aš suprantu, kad mūsų gyvenimas vyksta ne vien tik facebooke (nors, reikia pastebėti, labai dažnai man susidaro įspūdis, kad tokios problemos kyla tik ten), tačiau ar įmanoma suskaičiuoti kiek kartų realiam gyvenime kiekvienas iš mūsų patys to nenorėdami privertėme labai nemaloniai jaustis ne vien tikintį ar netikintį, bet ir seną, jauną, be aukštojo išsilavinimo, bevaikį, nevedusį, mažai uždirbantį, neprigirdintį, su mažomis krūtinis, žemo ūgio žmogų? O galbūt kaip tik buvome įžeisti mes patys, tačiau ar tikrai po kiekvieno tokio atvejo reikia skelti antausį?

Ir dar simptomiška N. Vasilaisukaitės citata: „<…> auksinis arkikatedros kryžius nutvieskia visą Gedimino prospektą iki pat Seimo – simboliškai jis valdo tą prospektą (kuris nėra tik prospektas, ne, simbolinėje plotmėje tai daug daugiau – centrinė valstybės arteriją, pati Lietuvos Respublika in a nutshell) ir savo trajektorija iki Seimo steigia bei demonstruoja visiškai tiesioginį Bažnyčios ryšį su politine Valdžia. Juk, geriau pagalvojus, tai yra viešas ciniškas tyčiojimasis iš LR Konstitucijos, ne mažiau.“ Linksmai nuteikė frazė „juk, geriau pagalvojus“. Kažkuom primena P. Gražulio samprotavimus – o juk geriau pagalvojus, tai marširavimas Neries krantine su vaivorykštine vėliava, tai yra… Ir iš tiesų kai va pasiimi alaus butelį, atsisėdi patogiai į fotelį ir kai va taip gerai pagalvoji, tai blemba kaip viskas naujoje šviesoje nušvinta…

Na ir ką dabar darom su tuo Arkikatedros kryžium? Nupjaunam jį protestuodami prieš Femen aktyvisčių nupjauto kryžiaus atstatymą? Čia kiek nustebau kaip pro N. Vasiliauskaitės akiratį prasprūdo Trijų kryžių kalnas, tačiau akivaizdu, kad jai tai būtų tik dar vienas ciniško ir totalaus viešosios erdvės sakralinės okupacijos įrodymas. Suprantu, kad nuoširdžiai įsitikinusiam ateistui toks spindintis Arkikatedros kryžius gali kelti neigiamas emocijas, o kai kuriem NK 95 atstovams jo akivaizdoje ima svilti odos paviršius, iš ausų rūkti dūmai, o iš burnos dribti putos, tačiau paguosti juos galima nebent tuo, kad kitiems yra ne ką geriau. Įsivaizduokite, pavyzdžiui, kaip turi jaustis užkietėjęs pacifistas žvelgdamas į virš miesto pakilusią Gedimino pili? Kas gali smarkiau užgauti meilės ir taikos propagavimui pasišventusį aktyvistą, nei šis virš visos sostinės dominuojantis militaristinis pastatas? Apie tai, kas mus gali įžeisti galima kalbėti be galo, tačiau klausimas juk yra kaip mes turime į tai reaguoti. Nida Vasilaiuskaitė, beje, labai teisingai rašo: „Vandalizmas (bet koks) visuomet atgrasus. Ką nors įžeidinėti – taip pat. Tačiau ne viskas taip vaikiškai paprasta: kam nors įžeidimu gali pasirodyti (ir pasirodo) pati jūsų, neperdaryto į saviškį, egzistencija. Arba stovėjimas, užuot klūpojus.“. Taigi kažkas tiesiog tiki į nekaltą prasidėjimą, eina į Bažnyčia ir klūpodami meldžiasi, tačiau aš esu ne toks, aš netikiu ir dėl to toks jų elgesys mane žeidžia, todėl aš irgi einu į Bažnyčią ir kai kiti klūpo, tuomet aš stoviu, kai kiti meldžiasi, aš šoku.

Tiek jau to tuos išvedžiojimus, verčiau sugrįžkime prie trijų aukščiau pacituotų Nidos Vasiliauskaitės klausimų, kuriuos uždavusi, jinai ėmė kalbėti šiek tiek apie kažką kitą.

Iš tiesų tai būtent Femen akcijos neadekvatumas ir sukėlė daugiausia kalbų. Mes galime kalbėti apie tai ar moralu yra šokti ir dainuoti Bažnyčioje, tačiau turėtume sutikti, kad jei „Pussy riot“ norėjo šokiruoti visuomenę ir atkreipti jos dėmesį į Rusijos ortodoksų bažnyčios kišimąsi į politiką, tai reikia pripažinti, kad ši akcija būtent šiuo požiūriu yra visiškai adekvati ir pavykusi. Sukeltas milžiniškas erzelis, o „Pussy riot“ akcija, nepaisant to, kad buvo atlikta religinio kulto vietoje, buvo vienareikšmiškai suprasta kaip išpuolis prieš dabartinį Rusijos rėžimą. Taip “Pussy riot” siunčiamą žinia, kad ir kaip mes interpretuotume pačią jos pateikimo formą, suprato tiek jas palaikantys, tiek jas smerkiantys. Kas taip pat svarbu, “Pussy riot” joms nepritariančius sugebėjo paversti savo šalininkais.

Tuo tarpu visiškai neaišku kaip Femen aktyvisčių performansas, anot jo organizatorių turėjęs palaikyti „Pussy riot“, galėjo pagelbėti „Pussy riot“. Ir šioje vietoje N. Vasiliauskaitės argumentacija artėja prie kliedesio: „Nežinau, ar „Femen“ akcija šia prasme pasiteisins, tačiau jei pakaktų nupjauti tą kryžių (būtent Kryžius, tik ne medinis, o tas, kuris šiandien valdo Rusijos patriarchatą, pasiekė „Pussy Riot“ įkalinimo – todėl jis ir nupjautas) ir dėl kažkokio stebuklo merginos atgautų laisvę – amoralu būtų jo nenupjauti.“ Kitaip sakant, aš nežinau ar sugavę vyriškos lyties juodą katiną, apipylę jį smala, iškastravę ir nupjovę jam galvą mes tokiu būdu sumažinsime prievartinį jaunų mergaičių apipjaustymą Afrikoje, tačiau jei dėl kažkokio stebuklo, taip įvyktų, tai visų ką tik paminėtų veiksmų neatlikimas būtų itin ciniškas, amoralus, antipilietiškas ir antihumaniškas mūsų poelgis. Nenustebčiau, kad N. Vasiliauskaitė yra šventai įsitikinusi, kad jei ne Femen performansas, tai „Pussy riot“ narės būtų įkalintos iki gyvos galvos ir aš šiuo metu nesugalvoju argumentų kodėl turėtų būti kitaip… Na, o N. Vasiliauskaitės minties, kad “Femen” nupjovė ne medinį kryžių Kijeve, o “Kryžių, kuris šiandien valdo Rusijos patriarchatą” aiškinimo susilaikysiu, nes niekaip kitaip negaliu paaiškinti tokio požiūrio, kaip tik  Arkikatedros kryžiaus ilgametės radiacijos poveikio pasekme.

„Pussy riot“ akcija buvo preciziškai ad hoc atliktas veiksmas, tuo tarpu Femen aktyvistės, nupjovusios kryžių, pastatytą ČK-NKVD smogikų nukankintoms ir sušaudytoms aukoms atminti, arba akivaizdžiai susipainiojo savo veiksmuose, arba savo veiksmais siekė visai kitų tikslų nei deklaravo. N. Vasiliauskaitė, komentuodama šį atvejį savo maniera, vėl bando kažką aiškinti, kad neva šis kryžius uzurpavo viešą erdvę, o taip pat monopolizavo istorinio atminimo interpretaciją. Suprask, kad čia ne šiaip sau pusnuogė kvaiša mojavo plikais papais, o čia buvo vykdomas iškilmingas viešosios erdvės desakralizavimo aktas. O juk geriau pagalvojus, tai jei mąstoma papais, tikrai praverstu įsidėti bent jau silikoninius implantus.

Tarsi jeigu aš padėdamas ant kieno nors kapo baltų gėlių, atimčiau iš kieno nors kito teisę padėti ant to paties kapo raudonų, jau nekalbant apie eglišakių vainiką. Tarsi tas medinis katalikų-unitų kryžius sudarė kokias tai kliūtis vietinio raugo anarcho-pakraipos aktyvistams susimesti pinigų ir toje pačioje vietoje bolševikų nužudytų ortodoksų dvasininkų, carinių karininkų ir monarchistinių organizacijų aktyvistų atminimui pastatyti paminklą Karlui Marksui ar kokias tai dvi bronzines raumeningo proletaro, sutraukančio grandines, rankas.

Čia svarbu suprasti, kad kalba eina ne apie gėrį ir blogį, ne apie moraluma ir apie amoralumą, o apie adekvatumą. Jei koks žmogus trokšta, kad jo kaimyno prieangyje dvoktų smarvė, jisai gali tenai paslapčiomis prišikti. Jei jisai mato, kad tas pats kaimynas turi labai gražų veislinį šunį, tai vėlgi šį šunį galima paslapčiom nunuodyti. Yra problema, norai, yra ir būdai ką nors pasiekti ar išspręsti, kuriuos mes pasirenkame pagal savo moralinius įsitikinimus. Tačiau vis dažniau viešojoje erdvėje pasitaiko, kad tas kuris šika bando įteigti, kad jis čia tapo paveikslą, o tas kuris muša tuo pačiu sugeba visus nustelbti savąja kankinio rauda.

Kalbant „Femen“ palaikymo performanso adekvatumą N. Vasiliauskaitei vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad pačios „Pussy riot“ narės, kurias jau galima vadinti disidentėmis, nuo šio palaikymo atsiribojo pareiškusios, kad kryžiaus nupjovimo akcijai jos jokio solidarumo nejaučia. Tad apie ką daugiau belieka kalbėti, apart desakralizacijos…

Į antrą klausimą apie tai ar kiti nesakys, kad „Pussy riot“ tyčiojasi iš krikščionybės sunku atsakyti, nes „kiti“ prišneka visko. Verta tik paminėti, kad „Femen“ jau tapatina krikščionybę su patriarchatu, priespauda, diktatūra ir skelbia šūkį „nupjauk kryžių, išgelbėk Rusiją“, kuris net ir nelabai gerai pagalvojus kelia kai kurias asociacijas…
Qui bene? Pasakysiu trumpai –būčiau Putinas, pasiūlyčiau „Femen“ koordinatoriams pinigų už šią akciją ir kitas. Galima ne tik pjauti kryžius viešose vietose. Dar galima niokoti kapines ir pan. Svarbu, kad būtų kuo garsiau rėkiama, kad mes prieš dabartinį rėžimą. Realpolitik. O gal ne aš vienas toks gudrus?

11 Comments | In: Visuomenė | tags: asmenybės sutrikimai, nida vasiliauskaitė, radikalai, razborkės, visuomenė, Žmogaus teisės. | #

“Rinkis”,- Morfijus pastatė ant staliuko stiklinę tyro vandens ir ištiesė abu delnus. Viename jų gulėjo mėlyna piliulė, kitame raudona. …Neo pažvelgė į mėlyną piliulę – “nurysiu ir nieko nežinosiu, gyvensiu sau kapsulėje prijungtas prie maitinamosios žarnos galvodamas, kad vaikštau po restoranus, sėdžiu prie kompo ir tt., bet užtat būsiu laimingas ir saugus”. Tada pažvelgė į raudoną – “nurysiu ir žinosiu tiesą, bet kentėsiu visą gyvenimą suvokdamas savo egzistencinį nesaugumą ir visos realybės klaikumą”.

 

“Bijai?”, – perskaitęs Neo mintis ironiškai šyptelėjo Morfijus, – “che, nebijok, yra dar viena piliulė – violetinė t.y. tokia spalva kuri gaunama sumaišius raudoną ir mėlyną. Įkali ir zjb – viską žinai, viską supranti, viskas aišku ir nieko nebijai, žodžiu bbd ant visko, o pačiam nereikia nei kapsulėj būt prijungtam, nei kažkokiam aparate skraidyt ir nuo visų slapstytis ir kažkokius bjauraus skonio dribsnius ryt – stovi sau prie tvoros, aplinkui gamta, muzikantai groja, blynai našarom”. Pasakęs tai Morfijus išsitraukia iš kelnių kišenės violetinę piliulę ir padeda ją ant stalo.

Neo karštligiškai čiumpa violetinę tabletę, dedasi į burną ir siekia ranka ant staliuko pastatytos stiklinės vandens. “O, ne”, – sako Morfijus, – “ši piliulė užgeriama štai kuo” ir išsitraukia iš savo odinio švarko užančio 2 litrų talpos bambalį “Tornado 9 proc.”. “Jei su vandeniu, tai neveikia, o jei su šituo, tai automatiškai ir visos kung fu ir jiu jitsų programos ir visos katekizmo tiesos į smegenis įsirašo, nereikės net virtualaus tutorialo”.

 

“There is no spoon” – sau po nosimi sukužda Neo, pakeldamas bambalio kakliuką prie lūpų. Vienu mauku ištuštinęs bambalį Neo kurį laiką stovi stebeilydamasis į Morfijų, o tada stojasi į prieš jį į kovinę stovėseną ir griežtu tonu paklausia – “There is no spoon. Where is the girl?”

“Kalbėk lietuviškai, nebūk kosmopolitas“, – staiga visiškai pasikeitusiu balso tonu pasakė Morfijus, – „mes visi ieškome tos mergaitės, tačiau dar labiau ieškome tokio sausainuko, kurį suvalgę tiesiog pasijusim geriau ir pamiršim visą tai, ką supratom prariję violetinę piliulę. Yra netgi trys sąrašai su norinčiųjų gauti sausainį iš mergaitės rankų pavardėmis, nors pagal pradinį mūsų sumanymą sąrašas turėjo būti vienas“.

 

“O kodėl iš vieno sąrašo jų tapo trys?“

„Trys gavosi todėl, kad pirminį sąrašą sudarinėjo Trinity!“

„Ai, ta brunetė?“

„Taip, tau ji brunetė, tačiau tiems, kurie prarijo raudoną piliulę, jinai blondinė…“

 Morfijus ir žengė žingsnį link vis dar kovinėje stovėsenoje stovinčio Neo:

„Tau nėra prasmės abejoti manim, realybė yra čia, tačiau mes turime skubiai jungtis į Matricą“, – Morfijus ranka parodė į atokiau stovinčias kažkokius tai krėslus, primenančius tuos, kuriuos Neo buvo matęs stomatologo kabinete, tik šiuose kažkokie tai jungikliai ir grąžtai buvo sumontuoti už galvos atlošo. Morfijus tęsė – „sėsk kartu su mumis į krėslą ir mes prisijungę akimirksniu nukeliausim į patvorį. Turim skubėti nes ką tik gavom informaciją, kad apie 200 agentų nori pagrobti ir mergaitę, ir sausainį. Jei pavėluosim – viskas bus baigta.“

 Neo lėtai žengė prie vieno iš krėslų, sėdo į vieną iš jų ir atlošė galvą. Akies kraštelių dar spėjo užgriebti ant ant stalo pastatytą tuščią plastmasinį bambalį ir tą pačią akimirką pajuto žvėrišką skausmą pakaušyje.

„O juk jau nebėra jokio bambalio“, – dar suspėjo pagalvoti Neo.

12 Comments | In: Visuomenė | tags: asmenybės sutrikimai, Visiškos pievos. | #

21 Comments | In: Visuomenė | tags: asmenybės sutrikimai, parypavimai, Visiškos pievos. | #

<…> mano nagai – ilgi ir nekarpomi. Savo laiško pabaigoje tu sakai, kad manasis darbininko švarkas (netiesa, tai valstiečio švarkas) vertas klostuoto Marilyn Monroe korseto, o mano nagai – tamsių Gretos Garbo akinių. Ir užverti mane ironiškais ir piktavališkais patarimais. Kadangi mano nagus mini keletą kartų, aš tau viską paaiškinsiu.

Galima tvirtinti, kad juos man kirpdavo mama ir kad tai susiję su Edipo kompleksu bei kastracija (groteskiška, bet psichoanalitinė interpretacija). Be to, žiūrint į mano pirštų galus, galima pastebėti, kad man trūksta pirštų antspaudus paliekančių vagelių, paprastai atliekančių apsauginę funkciją, todėl lietimasis pirštų galais prie kokio nors daikto ir ypač prie audinio man kelia tokį nervinį skausmą, kad turiu saugotis, augindamas ilgus nagus (teratologinė ir selekcionistinė interpretacija).

Dar galima sakyti (ir tai tiesa), kad aš svajoju būti ne nematomas, o nepastebimas, ir šią svajonę kompensuoju augindamas nagus, kuriuos galiu įsikišti į kišenę, todėl niekas manęs nešokiruoja labiau nei į juos žiūrintis žmogus (psichosocialinė interpretacija). Pagaliau galima sakyti: “Nereikia graužti nagų, nes jie tavo; jei tau patinka nagai, tai graužk kitų nagus, jei nori ir gali” (politinė Darieno stiliaus interpretacija).

Tačiau tu pasirenki patį bjauriausią aiškinimą: jis nori išsiskirti, dedasi Greta Garbo. Šiaip ar taip, įdomu, kad nė vienas iš mano draugų niekada neatkreipė dėmesio į mano nagus: šie jiems atrodo visai natūralūs, atsitiktinai ten išaugę tarsi iš vėjo atneštų sėklų, o apie vėją juk neverta kalbėti.

Gilles Delleuze, Derybos, Baltos lankos, 2012, 13-14 psl.

11 Comments | In: Filosofija, Skaitymai | tags: asmenybės sutrikimai, Filosofija, Gilles Deleuze, skaitymai. | #

14 Comments | In: Visuomenė | tags: asmenybės sutrikimai, politika, radikalai, razborkės, viešieji ryšiai. | #

Viskas dėsninga – šis žmogus atsidūrė ten, kur jau seniai turėjo atsidurti. Šiandien popietę Lietrytyje trumpai pasirodė žinutė ir nunėrė kažkur tolyn kartu su kitų naujienų srautu. Taigi jaučiu pareigą informuoti, kad legendinis Lietryčio komentatorius Jonas, jau nuo neatmenamų laikų internetiniuose komentaruose demaskuojantis visokius Maskvoje rezgamus šėtoniškus planus, pagaliau stojo prieš teismą.

Kažkaip net malonu žiūrėti į šį žmogų. Tarsi koks senas geras pažįstamas. Prisimenu prieš kokius ketverius metus, kai jis ir jo diagnoze dar buvo pakankamai nežinomi, bandžiau su juo diskutuoti… Mea culpa.

Bet tikrai keista, nes būtent tokį jį ir įsivaizdavau. Kaunietis Jonas Grinius, tvarkingas vyriškis, turintis aukštąjį techninį išsilavinimą, o taip pat mėgėjiškai besidomintis istorija ir kitais humanitariniais mokslais.

Be abejo, komentaruose po pranešimu apie komantatoriaus Jono patraukimą baudžiamojon atsakomybėn pilna paistalų apie žodžio laisvės suvaržymą ir pan. Vienintelė galimai komantatoriaus Jono elgesį pateisinanti aplinkybė, kuri mano galva gali būti svarbi, tai komentatoriaus Jono psichinė būklė. Pranešime minimas 10 000 antisemitinių komentarų skaičius atrodo sunkiai protu suvokiamas tik tam, kuris pastaraisiais metais neskaitinėjo komentarų po bet kuriuo nors kažkiek vienaip ar kitaip su žydais ar krikščionybe susįjusio teksto internetiniame Lietryčio portale.

Šio žmogaus idėjos nėra itin sudėtingos ar naujos. Stebina jau tiek metų trunkanti jų nenutrūkstama monotonija. Galbūt ateis diena ir mes išvysime kito legendinio komentatoriaus Kelnių Kanto veidą.

Pranešime, į kurį nuorodą įkėliau aukščiau rašoma, kad kitas teismo posėdis bus balandžio 27 d. Sekime naujienas! 

10 Comments | In: Visuomenė | tags: asmenybės sutrikimai, baudžiakas, gyvenimo veidai, homofobai, ksenofobija, radikalai. | #

Comments Off on Ансамбль Христа Спасителя. Наши иконы. | In: Muzika | tags: asmenybės sutrikimai, muzika. | #

Mielas sūnau,

rašau tau mirties patale ir noriu, dar prieš išsiskaidant mano kūną sudarančioms molekulėms ir atomams, perteikti tau tas žinias, kurios yra būtinos norint tapti tikru anarchistu. Manęs nė kiek netrikdo tai, kad nežinau kas tu esi, nežinau kokie tavo veido bruožai, netgi nesu tikras ar tu egzistuoji apskritai.Galbūt tu jau pakankamai suaugęs ir jau žinai, kad mūsų komunoje moterimis mes naudojamės bendrai, todėl kai jos gimdo, tai, jei galima taip pasakyti, gimdo tiesiog. Nė vienai moteriai ir nė vienam vaikui nesu pasakęs „tu esi mano“, nes šie žodžiai paverčia vieną žmogų kito žmogaus nuosavybe ir vergu.

Taigi sūnau, jeigu nori tapti tikru anarchistu turi žinoti, kad valstybė yra blogis ir, kas dar svarbiau, kad ji yra tau skolinga. Nuo pat gimimo, jei tik tu kada nors gimei, jinai vertė tave lankyti darželį-lopšelį, mokyklą, universitetą, darbovietę, „Akropolį“ ir kitas represines struktūras, kuriose buvo žalojama tavo sąmonė. Tik pažvelk į save ir pabandyk įsivaizduoti kokias dar aukštumas būtų pasiekusi tavo asmenybė, jei tik tau būtų pavykę jų išvengti!

Tačiau čia būtina suvokti esminį dalyką, be kurio tu niekada netapsi tikru anarchistu – yra ne tik beviltiškai naivu, bet ir nusikalstamai pavojinga pasitenkinti tiesiog žinojimu, kad valstybė tave išnaudoja. Tu turi jausti tai, tave tai turi deginti iš vidaus. Pirma tavo mintis atsikėlus turėtų būti apie tai, kad jei ne valstybė, tai dar galėtum pamiegoti bent porą valandėlių, audamasis batus ir vilkdamasis drabužius, turi nekęsti valstybės už tai, kad jinai atėmė iš tavęs galimybę turėti tuos daiktus geresnės kokybės ir gražesnius.

Išėjęs iš namų ir kur nors eidamas turi pykti ant valstybės dėl to, kadangi jei ne ji, tai tu tuo momentu eitum visai kitur. Jei dirbi, tai pradirbęs minutę, privalai jausti tas sekundes minutėje per kurias uždirbtus pinigus iš tavęs valstybė atims tiesiogiai per mokesčius, o taip pat apie likusias sekundes toje minutėje, per kurias uždirbti tavo pinigai bus atimti netiesiogiai t.y. apsipirkinėjant prekybos centre. Atmink, dirbant galvoti tik apie darbą yra tiesiausias kelias tampant mankurtu.

Neleisk valstybės apvogtojo savijautai aprimti net jei esi bedarbis ir gauni iš valstybės bedarbio išmoką arba studijuoji universitete valstybės finansuojamoje vietoje. Atmink, kad bet kuriuo atveju valstybė atėmė iš tavęs kažką absoliučiai neįkainojamo – tavo laisvę, tavo gyvenimą. Todėl jokia pinigų suma, kurią tu kada nors paimsi iš valstybės, jokia socialinė paslauga, kurią tu iš jos gausi, nebus pakankama atlyginti tai žalai, kurią tu nuo jos jau patyrei. Jeigu tu esi bedarbis, taip atsitiko dėl to, kad valstybė savo buvimu sunaikino visas nišas, kuriose galėjo atsiskleisti tavo unikalumas ir talentas. Dar kartą kartoju, kad tai įsisamonintum kuo giliau – neužtenka tai žinoti, tai reikia jausti. Jeigu to nejauti ir visos tavo kasdienės mintys bei žodžiai nėra persismelkę tuo, tai tu ne anarchistas, o elementarus pižonas.

Dar svarbu, kad neturėtum jokių principų, o turėtum paradoksus. Taip yra dėl to, kad iš esmės žmones galima skirstyti į dvi grupes – į mankurtus, ir į anarchistus. Tik prisimink, kad šios tiesos negalima sakyti garsiai. Garsiai turi be perstojo kalbėti apie begalinę vaivorykštės spalvų žmogiškųjų santykių ir prigimties įvairovę, tačiau šį bipoliarinį pasaulėvaizdį irgi įsikalk giliai sau į galvą, kad tvirtai žengtum anarchisto keliu ir nenuklystum šunkeliais. Sutinku, kad matyti tik juoda ir baltą yra kiek primityvu, bet laikui bėgant suprasi kaip tai yra praktiška. Iš bėdos pats prieš save gali teisintis, kad pasaulį matai ne juodai baltą, o juodai raudoną…

Anarchisto prigimties esmė yra laisvė vieną dieną kalbėti vienaip, kitą dieną kitaip. Tas pats ir su elgesiu. Tai aš ir turiu omeny kalbėdamas apie paradoksą. Tuo tarpu mankurtai vadovaujasi principais, kurie yra ne kas kita kaip ta kepuraitė iš kupranugario odos, kurią valstybė jiems užmauna ant galvų. Aišku, jie tuos principus laužo ir dėl to kaltina ir graužia vieni kitus ir patys save,  tačiau tu privalai pakilti virš to ir suvokti, jog principai, sudarantys tik stabilumo iliuziją, yra ne kas kita kaip stereotipai, kurie mankurtams taip suveržia smegenis, kad jie daugiau nebesugeba galvoti apie nieką išskyrus, kad jie yra mankurtai, nes mankurtais buvo jų tėvai, nes jie laikosi mankurtiškų papročių, nes save laiko mankurtais, o kažkada senovėje jie buvo sukūrę mankurtų valstybę, kuri savo šlovės zenitą pasiekė valdant Mankurtui Didžiąjam. Šiuo atveju tau neturėtų buti svarbu kokiu turiniu vienu ar kitu atveju yra užpildoma sąvoka „mankurtas“, nes tavo prigimtis yra paradokse slypinti laisvė, leidžianti tau šią savoką užpildyti savo nuožiūra.

Suvokimas, kad laisvė yra paradoksas suteiks tau galimybę jaustis ideologiškai nuosekliam, kai sėdėdamas prie vieno stalo su valstybės pareigūnais tu kalbėsi apie būtinybę aktyviau naudoti valstybės represinį aparatą kovojant su mankurtais-fašistais. Kalbėdamas su darbininkais tu kalbėsi apie tai, kad valdžioje sėdintys mankurtai pavergė juos, o policija ir kitos struktūros yra sukurtos tik tam, kad laikyti darbininkus paklusniais tuo momentu, kai iš jų bus atimamas paskutinis duonos kąsnis. Gerdamas su studentais tu galėsi kalbėti apie tai, kad dirba tik idiotai, 40 darbo valandų per savaitę yra įteisinta vergovė, o valstybė meluoja teigdama, kad pabaigus studijas reikia dirbti. Galėsi aiškinti, kad net ir po studijų galima puikiai gyventi nedirbant, o bet koks darbas tiesiog padaro žmogų mankurtu. Visame tame nėra prieštaravimo, yra tik paradoksas, kuris tave ir padaro laisvu.

Kaip jau minėjau sąvoką „mankurtas“ tu gali kiekvieną kartą savo nuožiūra užpildyti vis nauju turiniu, tačiau jei tu paklaustum kaip ją suprantu aš, tai galiu pasakyti, kad kai tu sutiksi pvz.vyrą, kurio gyvenimo filosofiją galima būtų nusakyti maždaug taip „ryt man anksti keltis į darbą, tingisi, bet kažkaip po savaitgalio pasiilgau bendradarbių, o ir darbas nors sunkus, visgi šiek tiek patinka, bet užtat jau po mėnesio atostogos ir su savo žmona šį kart pasiėmėm jas vienu metu ir važiuosim savaitei į Turkiją, džiaugiuosi, kad vaikas neblogai mokykloje mokosi, tik matematika nesiseka, reiks nusamdyti privatų mokytoją, algos lyg ir užtenka, bet galėtų nors kiek didesnė būt, kad nors kiek susitaupyt pavyktų…“ – žinok, tai ir yra pats baisiausias ir pavojingiausias mankurtas, nes jis iš esmės patenkintas gyvenimu ir, kas blogiausia, beveik nėra jokios tikimybės, kad tu su savo idėjomis jam būsi nors kiek įdomus. Venk tiesioginių kontaktų su tokiais… Vienintelis ryšys tarp jų ir tavęs yra tai, kad kur ir kada tu bekalbėtum, labai dažnai tu kalbėsi būtent jų vardu, kovosi būtent už jų teises ir tai, kaip jau sakiau ne kartą, yra tavo kovos paradoksas. Atitinkamai vienintelė galimybė užmegzti kokį tai tiesioginį ryšį su jais, kuris nors kiek būtų priimtinas tau pačiam, tai tapti šiai mankurtų armijai kokiu tai visuomeniniu patarėju arba įsitrinti jųjų profsąjungų nupušusių lyderių aparate. Bet jokiu būdu nepasitikėk profsajungomis! Net ir dabar man kumščiai gniaužiasi prisiminus kaip 2009 metų sausio 16 dieną man su kitais anarchistas beveik pavyko užimti parlamentą ir išlaisvinti žmones, tačiau vėliau visą šiame mūšyje kovojusių šlovę savavališkai sau prisiėmė profsajungos.

Taigi apie anarchistų kovą su valstybe privalai galvoti kasdien, panašiai kaip „Hagakurė“ liepia samurajui galvoti apie mirtį. Pavyzdžiui sėdėdamas alubaryje ir kalbėdamas draugams apie tai, kad reikia išvaikyti parlamentą, jokiu būdu negali pamiršti, kad šie tavo žodžiai yra labai pavojingi mankurtizuojančiai sistemai ir valstybė dreba iš bailaus pykčio girdėdama tiesą bylojančius tavo žodžius. Tardamas juos iš užstalės, laikykis šiam iškilmingam momentui prideramo orumo, nes kiekvienas iš jų gali tapti rėžimui lemiamu. Kova prieš valstybę, be jokios abejonės, anksčiau ar vėliau pasibaigs anarchistų pergale, tačiau jai pasiekti gali prireikti nemažai laiko. Todėl nebus nieko ideologiškai neteisingo, jei tu, tarkim, dirbsi kokioje valdiškoje įstaigoje, o vėliau išeisi į pensiją. Žinok, kad imdamas algą ar pensiją iš biudžeto tu prisidedi prie ekonominių valstybės pagrindų griovimo, o taip pat nors kiek kompensuoji sau tą begalinę skriaudą, kurią iš jos patyrei.

Kovai su valstybe aš paskyriau visą savo gyvenimą ir mirdamas tikiuosi, kad tu tęsi šią kovą kai manęs jau nebebus, o tau numirus ar žuvus riaušėse už laisvę, raudonai juodą vėliavą iš tavęs teperima tavo vaikai ir anūkai, kurių tu galbūt irgi nepažinosi, kaip ir aš nepažįstu tavęs. Svarbiausia, niekada nenustok tikėti pergale, po kurios bus sukurta santvarka be jokios valdžios, panašiai kaip mūsų komunoje – bus tik laisvi žmonės ir bendra nuosavybė. Jeigu tau kartais pasirodytų, kad tas, nors ir mielas, bet kažkaip jau visiems atsibodęs ilgaplaukis barzdyla, kuris jau nuo neatmenamų laikų užduoda elgesio ir mąstymo toną visai mūsų komunai yra kokios tai valdžios apraiškos, tai skubu prieš mirtį tave nuraminti – tai ne valdžia, tai tiesiog paradoksas. Klausyk jo, daryk ką jis liepia ir viskas bus gerai.

Nepyk, kad mirdamas nepalieku tau jokio turto – jei tau kažko reikia pasiimk iš mūsų komunos bendros kasos tiek kiek yra būtina tam, kad sėkmingai tęstum kovą. Aš pats, kai turėdavau galimybę, šiam reikalui stengdavausi pasiimti iš ten kiek pajėgiu ir įnešti ten, kiek man rodėsi reikalinga. Nors, tiesą pasakius, net ir dabar kai pagalvojų apie mūsų komunos kasą, tai kuriam laikui nustoju apgailestauti dėl to, kad aš jau mirštu ir kad tu, galbūt, nė negimei…

Visada tave mylėjęs tėvelis.

P.S. Ir dar prieš numirdamas vos nepamiršau pasakyti – atmink, žolė nėra narkotikas.

9 Comments | In: Visuomenė | tags: anarchija, asmenybės sutrikimai, parypavimai, radikalai. | #

8 Comments | In: Politika | tags: asmenybės sutrikimai, politika, Žirinivskis. | #