Prieš teismą stojo legendinis Lietryčio komentatorius Jonas


Viskas dėsninga – šis žmogus atsidūrė ten, kur jau seniai turėjo atsidurti. Šiandien popietę Lietrytyje trumpai pasirodė žinutė ir nunėrė kažkur tolyn kartu su kitų naujienų srautu. Taigi jaučiu pareigą informuoti, kad legendinis Lietryčio komentatorius Jonas, jau nuo neatmenamų laikų internetiniuose komentaruose demaskuojantis visokius Maskvoje rezgamus šėtoniškus planus, pagaliau stojo prieš teismą.

Kažkaip net malonu žiūrėti į šį žmogų. Tarsi koks senas geras pažįstamas. Prisimenu prieš kokius ketverius metus, kai jis ir jo diagnoze dar buvo pakankamai nežinomi, bandžiau su juo diskutuoti… Mea culpa.

Bet tikrai keista, nes būtent tokį jį ir įsivaizdavau. Kaunietis Jonas Grinius, tvarkingas vyriškis, turintis aukštąjį techninį išsilavinimą, o taip pat mėgėjiškai besidomintis istorija ir kitais humanitariniais mokslais.

Be abejo, komentaruose po pranešimu apie komantatoriaus Jono patraukimą baudžiamojon atsakomybėn pilna paistalų apie žodžio laisvės suvaržymą ir pan. Vienintelė galimai komantatoriaus Jono elgesį pateisinanti aplinkybė, kuri mano galva gali būti svarbi, tai komentatoriaus Jono psichinė būklė. Pranešime minimas 10 000 antisemitinių komentarų skaičius atrodo sunkiai protu suvokiamas tik tam, kuris pastaraisiais metais neskaitinėjo komentarų po bet kuriuo nors kažkiek vienaip ar kitaip su žydais ar krikščionybe susįjusio teksto internetiniame Lietryčio portale.

Šio žmogaus idėjos nėra itin sudėtingos ar naujos. Stebina jau tiek metų trunkanti jų nenutrūkstama monotonija. Galbūt ateis diena ir mes išvysime kito legendinio komentatoriaus Kelnių Kanto veidą.

Pranešime, į kurį nuorodą įkėliau aukščiau rašoma, kad kitas teismo posėdis bus balandžio 27 d. Sekime naujienas! 

 

Share


Dar vienas akmuo į Petro Stankero daržą


Dar visai neseniai nuskambėjusi istorija susįjusi su Petro Stankero straipsniu žurnale „Veidas“, regis, jau nugrimzdo į užmarštį. Savo laiku per blogosferą pasklidus žiniai apie šį straipsnį, vos per kelias dienas pilkokas ministerijos klerkas tapo simboliu – vieniems vienokiu, kitiems kitokiu. Pasipylė straipsniai spaudoje, iš kurių įžvalgiausiu man pasirodė Justino Žilinsko tekstas „Neigimo banalybė“. Jame išsakoma tokia nuomonė:

„Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta. Bet ką tikrai derėjo padaryti – tai kreiptis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją ir prašyti išaiškinti, ar tokie P. Stankero „užklasiniai“ rašiniai suderinami su jo tarnyba. O dabar išėjo, kad R. Palaitis P. Stankerą apsaugojo nuo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos ir kartu paliko P. Stankerą be galimybės bylinėtis, jeigu, tarkim, jo veikla nebūtų buvusi pripažinta kaip pažeidžianti tarnybinę etiką, o jis būtų atleistas iš darbo kažkuriuo kitu pagrindu.“

Problema gana aiški – lyg ir kelias savaites spaudoje skaitėme, kad atsitiko kažkas „baisaus“ ir „tarptautiniu mąstu“, tačiau paties įvykusio fakto oficialaus vertinimo pasistengta išvengti, pasitenkinant demonstratyviu pasmerkimu ir pasiūlymu „parašyti savo noru“. Vėlgi, manau, J. Žilinskas teisingai aprašo ir galimą tolimesnį tokio nagrinėjimo siužetą:

„Manau, kad neigimą būtent pagal mūsų BK 170 (2) str. įrodyti bus nelengva. Tačiau visai nematyti neigimo šiame straipsnyje ir toje garsiojoje pastraipoje, kaip bando įtikinti Audrius Bačiulis, Ričardas Čekutis ir kiti, – tai man iš viso sunkiai suvokiama. Tą įspūdį dar labiau sustiprina slaptai.lt iš P. Stankero paimtasinterviu, kuriame jis aiškina taip: „Paskaitykite atidžiai. Kiekvienas protingas, išsilavinęs žmogus pasakys, kad toje publikacijoje autorius ginčijasi tik dėl Holokausto dydžio. Gal buvo nužudyti šeši milijonai žydų. O gal buvo nužudyta dešimt milijonų žydų. Ar aš negaliu abejoti dėl skaičių? Nejaugi nėra įvairių versijų?“ Taip, abejoti skaičiais galima. Bet skaičiais abejojant paprastai elgiamasi kitaip. Manau, niekas neturėtų P. Stankerui didesnių priekaištų, jeigu būtų parašyta: „Niurnbergo tribunolo proceso metu pirmą kartą buvo apskaičiuota, kad nacistinė Vokietija išžudė maždaug 6 mln. žydų. Vėlesni tyrimai pateikė (tokių ir tokių) skaičių.“ Tačiau vadinti visuotinai pripažintus skaičius „legenda“ – tai ne abejonė. Turbūt sutiksite, žodis „legenda“ turi tam tikrą prasmę, paprastai – siekiant pabrėžti reiškinio neįtikinamumą, hiperbolizavimą.“

Ši P. Stankero citata, kurią pateikė J. Žilinskas, neblogai atskleidžia situacijos sudėtingumą. Galima prisiminti, ar pavyko kažką išaiškinti V. Tomkui pasikvietus šį „labai užimtą žmogų“ į „kažkokį bereikalingą pokalbį“ dėl jo rašinėlių „Respublikoje“? Patriošizmo teisinis nagrinėjimas labai dažnai tiesiog yra pasmerktas beviltiškai atsimušti į klausimą „apie ką mes kalbame?“ P. Stankero atveju kritikams lyg ir teškiama – „palaukit, o jei aš savo tekste abejodamas 6 milijonais turėjau omeny visus 10 milijonų, juk pagal jus gi kuo daugiau tuo geriau?“ Patriošizmas lyg ir akivaizdus, tačiau sučiuopiamas labai sunkiai, nes sučiuopti reikia už kažko. Kai pradedama kalbėti apie kontekstą, tuomet patriošizmas išryškėja dar labiau, tačiau būtent konteksto negalima sučiuopti t.y. įrėminti jo teisiškai ir tarnybinis nagrinėjimas rimtai rizikuoja virsti tiesiog paplepėjimu su makabriškais elementais apie tai, kas galėtų paneigti, kad neturėta omeny 10 milijonų? Viskas lyg ir aišku iš konteksto, bet nurodžius konkrečią vietą, patys patriošiai ją ima interpretuoti pabrėžtinai nekontekstualiai, kol galiausiai išplėšta iš konteksto frazė tampa bereikšmė ar netgi įgyja priešingą reikšmę. Tada tokiems istorikams-stankeriečiams kaip Tomas Baranauskas ar Audrius Bačiulis ateina metas įjugti antrą pavarą, gąsdinant „Minčių policija“, „1984“-aisiais ir kitokiais panašiais dalykais.

Turbūt beskaitant šią paklodę jau iškilo klausimas – kokia proga aš čia nubudau po tiek laiko? Progos yra dvi ir jos tarpusavyje susįjusios. Visų pirma, tai patriošizmo turinys ir jo kontekstas, tema prie kurios savo bloge nuolatos grįžtu. Tačiau pagrindinė priežastis, dėl ko prisiminiau šią seną istoriją, yra štai šis pusvalandžio trukmės sunkiai įvardijamo žanro filmas, kuris, kaip rodo, yra sukurtas šiemet. Čia įmečiau tik paskutines 10 min., kurios aktualios šiuo atveju, o pradžią galima susirasti jutūbėj. Nežinau ar kiekvienam užteks kantrybės žiūrėti net ir tas 10 min., nors čia jau skonio reikalas, bet visgi verta, kad suvokti dėl ko visa tai. Tačiau esminis dalykas čia ne tiek pačiame filme – jam pasibaigus rodys „nad filmom rabotali“… Perskaitykit paskutinę pavardę.

“Гервальдия”

J. Žilinskas įvardino P. Stankero straipsnį „Veide“ įvardino kaip „gryną buitinio lietuviško antisemitizmo pasireiškimą“. Pats straipsnis galbūt. Patriošizmas irgi gali būti buitinis, tik ar jis yra toks „Gervaldijos“ atveju?

 

Share


Murza iškylauja po istorines Lietuvos vietas


Atšilę orai vėl ir vėl traukia į gamtą. Kai kurie šiame bloge kartkartėmis aprašomi personažai nėra išimtis. Radau jutūbėj naujų M. Murzos ir Ž. Razmino išminties perlų darkyta rusų kalba. Aišku, galima tyčiotis, galima gailėti, bet man kažkaip klausantis jų kalbų vis labiau darosi įdomus ne tiek pats jų turinys, kiek juos sakantys žmonės. Nuo mažens mėgau istoriją ir kažkiek dar įstengiu prisiminti tai ko buvau mokomas, kaip tuomet daug ką supratau ir man atrodo, kad Murza kažkur užstrigęs vaikystėje. Esu aš, yra priešai ir blogis. Tuomet viskas buvo tobula, dabar viskas supuvę ir reikia sugrįžti į tai kas buvo. „Pergalė arba mirtis“ – drąsiai ir aiškiai, visai kaip tais nerūpestingais laikais kai daugelis iš mūsų žaisdavome karą su kareiviukais smėlio dėžėse arba su žaisliniais ginklais gainiodavome vienas kitą po daugiabučių kiemus.

 

Tik va toje vietoje kur Murza kalba apie „aukštesniąsias“ planetas, norisi paklausti – o kokioje planetoje gyveni tu pats, Mindaugai? Prisimenu kaip prieš gerą dešimtmetį, Šustauskui būnant Kauno meru prie alaus bokalų aptarinėjome Murzos fenomeną – pradėjęs kaip fašistuojantis jaunuolis, jisai lyg ir buvo įgavęs realius šansus patekti ir į didžiąją politiką. Tai, kad ten nieko nėra neįmanoma, ypač jei kandidatuoji Kaune, tuomet jau buvo įrodę ne tik V. Šustauskas, bet ir S. Buškevičius ir daug kitų. Dar vakar ant bačkos į garsiakalbį, o jau šiandien nuo Seimo tribūnos į mikrofoną.

Tokia jau ta Vakarų kultūra – individas jai buvo viena iš pagrindinių problemų. Heideggeris mokė, kad žmogus yra baigtinė būtybė. To nesinori priimti, tačiau ilgus metus gyvenant va tokioje va harmonijoje su gamta ir protėvių dvasiomis, menant „mūsų protėvius, kurie gyveno pagal mūsų protėvių įstatymus“, vis tiek turėtų kilti klausimas – o kur gi esu aš visame tame? Negi šis klausimas Murzai nekyla? Jeigu jis vis dar žaidžia karą, kuriame jis yra „geriečių“ vadas, reiškia nekyla.

Nežinau ar verta kalbėti apie tai, kad dabar pats taikingiausias Europos gyvavimo periodas. Trisdešimtmetis karas arba Napoleono epocha atrodo tarsi kažkur kitame kieme ir praeitą vasarą įvykusios berniukų muštynės. Kur jau čia, palyginus su tokiomis “žudančiomis” nūdienos problemomis kaip „Maxima“, bedarbystė ar Vilniaus lenkai.

Šiaip ar taip, gero poilsio visiems, kurie šį savaitgalį praleisite gamtoje. Būdami ten nepamirškite pasižiūrėti koks aplinkui grožis. Kažkada čia gyveno pagonys…

Share


Ž. Razmino klausimas “eurofilams”


Nelabai suprantu kodėl dauguma radikalų kaltina mūsų valdžią pamynus demokratines ir pilietines žmonių teisės, kai patys tuo tarpu neslėpdami demonstruoja panieką jų pačių taip išgarbintai „Tautos Valios“ idėjai. Aš pats nelabai gražiai galvoju apie referendumo dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje metu žmonėms dalintus skalbimo miltelius ir kitokias „dovanėles“, bet visgi nereikia pamiršti, kad jie buvo dalinami ne už balsavimą „taip“, o už balsavimą apskritai.

Pasikartosiu, nelabai etiškai ta „akcija“ atrodė savo požiūriu į lietuvį kaip į pilietinės valios reiškėją, tačiau gana šlykščiai žiūrisi ir pareiškimai, kad tuomet visi, tie kurie balsavo, nieko nematė išskyrus euroalų. Ypač kai tai daro iš prišlapintų Adolfo Hitlerio kalconų taip ir nesugebėjęs išaugti patriošistas, kurį kartu su jo draugeliais Lietuvos narystė ES galutinai grasina paversti visuomeniniais nevykėliais. Tuo tarpu “nepriklausomoje lietuvoje”, izoliuotoje šalyje, nuo kurios niekas nepriklauso, neužilgo politiniame elite pamatytumėmė tokių snukių, palyginti su kuriais dauguma šiandieninių politikų atrodytų kaip kažkas nepasiekiamai tobulo.

Susipažinkite – Žilvinas Razminas. Internete nelabai daug informacijos. Kiek pavyko rasti, sužinojau, kad jis bent du kartus kandidatavo Seimo (1996 m. ir 2004 m.) rinkimuose. 1996 m. nuo Lietuvos Laisvės Lygos, o 2004 m. nuo Respublikonų partijos. Beje tai tik vienas iškalbesnių pavyzdžių, kad smerkiant tuos personažus, kurie į Seimą pateko, jokiu būdu nereikia pamiršti tų, kurie į jį nepateko ir tuomet gal nebeatrodys gyvenimas tokiomis niūriomis spalvomis nutepliotas. Nors asmeniškai man, šis „vaizdelis“ tikrai „nekoks“ ir įdomus daugiau iš egzistencinės pusės. Koks pas šį žmogų ryšys su kitais žmonėmis ir jį supančiu pasauliu? Net ir iš oficialios jo biografijos sprendžiant, susidaro įspūdis, kad tas žmogus kovoja prieš Lietuvos valstybę nuo pat jos nepriklausomybės atkūrimo dienos.

Štai jo, kaip kandidato į Seimą 2004 m. rinkimuose, biografija.

ŽILVINAS RAZMINAS
RESPUBLIKONŲ PARTIJOS KANDIDATAS Į LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIUS DAINŲ VIENMANDATĖJE RINKIMŲ
APYGARDOJE, Nr. 25
Žilvinas Razminas gimė 1958 m. Šiauliuose. Lietuvis.
Mokėsi 10-ojoje ir 11-ojoje vidurinėse mokyklose.
1978 m. baigė Šiaulių politechnikumą, įgijo techniko statybininko specialybę. Besimokydamas už antisovietinę veiklą ne kartą buvo tardomas KGB.
1978-1980 m. tarnaudamas sovietinėje armijoje įkūrė Pabaltijo karių tarpusavio pagalbos organizaciją. Už tai jam buvo iškelta baudžiamoji byla.
Grįžęs iš sovietinės armijos dirbo dailininku Šiaulių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate.
1988 m. įsitraukė į Sąjūdžio veiklą.
Vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės ir Šaulių sąjungos atkūrėjų bei savanorių organizatorių.
1990-1991 m. – Lietuvos krašto apsaugos departamento (KAD) Šiaulių rajono instruktorius.
1988 m. sausio 10 d. įstojo į Lietuvos laisvės lygą. Su bendraminčiais organizavo masines sovietinių karinių bilietų grąžinimo akcijas ir tarnybos okupacinėje armijoje boikotą. Už tai okupacinė valdžia jam iškėlė septynias baudžiamąsias bylas.
1992 m. buvo areštuotas ir teisiamas.
1993-1996 m. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje RĖKYVA apsaugos viršininku. Aktyviai prisidėjo prie Č. Gedgaudo istorinės knygos „Mūsų praeities beieškant” perleidimo. Priklauso Č. Gedgaudo fondui.
1996 m. areštuotas ir penkis mėnesius kalintas Lukiškėse.
1999 m., Seimo rinkimų išvakarėse, vengdamas Valstybės saugumo departamento represijų ir areštų, Ž. Razminas buvo priverstas palikti Lietuvą. Pusantrų metų jis gyveno ir dirbo Prancūzijoje ir Šveicarijoje.
2001 m. grįžo į tėvynę ir aktyviai įsitraukė į Lietuvos nacionaldemokratų partijos veiklą, tapo Šiaulių miesto skyriaus vadovu bei partijos valdybos nariu.
2004 m. gegužės mėnesį Lietuvos valdžia, vykdydama sionistų valią ir siekdama sutrukdyti dalyvauti rinkimuose bei įbauginti, už piketą prieš žydų viešpatavimą Lietuvoje jam ir jo bendražygiams iškėlė baudžiamąją bylą.
Apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu ir Šaulių žvaigždės medaliu.
Informacija paimta iš 2004m. Seimo rinkimų kadidato biografijos.

Dar galiu nuo savęs pridurti – reguliariai jisai trainiojasi po visus mitingus, įskaitant ir neseną renginuką Garliavoje, kartu su kitu savo draugeliu Visvaldu Mažonu, lydėdamas savo fiurerį Mindaugą Murzą. Jei „gervaldija“, pagal Murzą, yra „geriausiųjų valdžia“, tai šitas Ž. Razminas,yra vienas iš tų „geriausiųjų“, tautinės Lietuvos elitas.

Man šiuo atveju yra įdomesnis techninis klausimas – kaip formaliai gali būti identifikuojamas fašizmas? Dėl jo apraiškų šiuo konkrečiu atveju abejonių kilti neturėtų, simbolika irgi nedviprasmiška, tačiau kaip turėtų būti nustatomi formalizuoti kriterijai?

Share


Nesileiskite suklaidinami


Štai matome nuotraukoje kaip Lietuvių Tautinio centro pirmininkas Marius Kundrotas atiduodą pagarbą savo nužudytam draugui, tuo pat metu ranka užsidengia nuo lietaus ir ginasi nuo agresyvių tolerastų išpuolių per 2010 m. gegužės 8 d eitynes. Kova buvo sunki. Policijos ir Viešojo saugumo tarnybos saugomi tolerastai vieną po kitos vykdė savo įžūlias provokacijas.  Renginys vyko ne vieną valandą, spigino saulė lynojo lietus…Nuotraukoje užfiksuotas momentas kai lietuvių tautiškumo puoselėtojas ir gynėjas M. Kundrotas užsidengia delnu veidą nuo kepinančios saulės spindulių nuo smulkaus lietaus, kad neperšlaptų. Tai suteikė pagrindo kai kuriems provokatoriams demagogiškai brukti savo kvailas interpretacijas. Nesileiskite suklaidinami mūsų Tėvynės Lietuvos priešų.

Papildomai siūlau atkreipti dėmesį į plakatą. Niekada nepamirškime savo žuvusių ir nužudytų draugų. Gerbkime jų atminimą. Negi po tokių akivaizdžių faktų kaip šis plakatas, dar liko abejojančių dėl gėjų keliamos grėsmės lietuvių tautai?

Marius Kundrotas

Nuotrauka paimta iš Vaido Ilgiaus blogo.

Share