Taip ir ėjo jie dviese, Sokratas į priekį, o Platonas pasiremdamas į Sokratą, kol priėjo seno bičiulio Kefalo namus. Šis plačiai šypsodamasis pasitiko juos nuo pat savo namų slenksčio:
– Vėl filosofiniai pokalbiai iki pat ryto? – paklausė žvelgdamas į tinstelėjusius abiejų veidus ir paraudusias akis. Sokratas tik sunkiai atsiduso ir atsainiai mostelėjo ranka.
Apkaltintam dalyvavimu sąmoksle Senekai 65 m. po Kr. Neronas įsakė mirti. „Šis neišsigando, – rašo Tacitas, – ir paprašė atnešti testamentą. Centurionui su tuo nesutikus, Seneka, kreipdamasis į draugus, pareiškė: nors jam draudžiama padėkoti bičiuliams pagal nuopelnus, jis paliekąs jiems vienintelę, bet gražiausią gėrybę, kuri jam priklauso, būtent savo gyvenimo būdą.
Sokratas vėl gurkštelėjo gerą gurkšnį vyno ir atitraukęs didelę taurę nuo lūpų ketino ją perduoti kartu gėrusiam Agatonui, tačiau išvydo kaip šis, vos akimirksnį kurio, Sokratui reikėjo atsigerti iš taurės, paliktas be dėmesio, ėmė ir užsnūdo, įveiktas per naktį išgerto vyno kiekio.
Sokratui kartu su kitais bičiuliais ir Platonu diskutuojant bei išgėrinėjant Agatono namuose rengiamuose simpoziumuose, tenai kartais lankydavosi toks Filandras. Buvo jis jau senyvo amžiaus, o ir filosofinių pažiūrų laikėsi senovinių. Savo filosofija jisai buvo daug artimesnis dar iki Sokrato gyvenusiems, mąsčiusiems ir išgėrinėjusiems filosofams. Žmogaus savęs pažinimo problema Filandro nedomino. Labiausiai jis gilinosi į Būties klausimą ir todėl daugiausia laiko jis skirdavo tokių filosofų kaip Talis, Herakleitas ar Parmenidas, idėjų aptarimui.
Kartą puotaujant pas Agatoną namuose, Sokratas atsistojo ir ėmė kalbėti visiems kas tai yra gera valstybė ir kokiu būdu ji turėtų būti sutvarkyta. Kalbėjo jis ilgai, o Platonas net liežuvį iš stropumo iškišęs, užsirašinėjo kiekvieną jo žodį. Taip bijojo kokią nors reikšmingą frazę praleisti, kad net vyno negėrė, budrumą prarasti vengdamas.
"Tad ir yra kiekvienas mūsų antroji žmogaus dalis, lyg plekšnės, nes esame į du perkirsto vieneto dalys. Štai ir ieškome amžinai kiekvienas antrosios savo dalies. Vyrus, kurie yra anais laikais androginais vadintos mišriosios lyties dalys, traukia moterys. Dauguma paleistuvių yra šios kilmės. Iš šios lyties kyla ir vyrus mylinčios moterys bei paleistuvės. O moterys, kurios yra kadaise perpjautos moters dalys, neitin domisi vyrais; šios labiau linksta į moteris; iš šios lyties kyla moteriškosios draugijos mėgėjos. Perpjauto vyro dalys ieško vyro: šie vyriškosios lyties griežinėliai nuo pat vaikystės myli vyrus, mėgsta gulėti su vyrais susiglaudę. Tai yra patys geriausį vaikai ir paaugliai, – jie turi vyriškiausią prigimtį. Žinia, kai kas teigia, esą jie begėdžiai. Tai melas: ne begėdystė verčia juos taip elgtis, bet drąsa, narsa ir vyriškumas – juos traukia panašumas. Stiprus įrodymas yra tai, kad subrendę jie vieninteliai pasirodo politikai tinką vyrai. Suvyriškėję, šitie žmonės myli berniukus ir iš prigimties nesidomi vedybomis bei vaikų gimdymu, – tam juos verčia papročiai, bet šiaip jiems pakanka gyventi vienas su kitu be žmonų. Žodžiu, toks žmogus tampa berniukų mylėtoju ir jaučia prielankumą įsimylėjėliams, nes jį visuomet traukia giminiškumas."
Pagal Platonas "Puota", Aidai, 2000 (29-31 psl.)
„Kai pirmykštė būtybė buvo šitaip perpus perpjauta, kiekviena pusė, ilgėdamasi antrosios, siekė su ja suartėti. Apsikabinusios, susiglaudusios, geisdamos suaugti, jos mirdavo – iš bado ir visiško neveiklumo, nes nieko nenorėjo viena be kitos daryti. Mirus vienai kuriai pusei, likusioji ieškodavo kitos pusės ir prie jos priglusdavo, – sutikdavo arba pusę visos moters (dabar tai vadinama moterimi), arba vyro. Taip jos ir mirdavo. Pasigailėjęs Dzeusas sugalvojo naują gudrybę – priekin perkelti jų gimdymo organus. Mat iki tol juos turėjo priešingoje pusėje, todėl pradėdavo ir gimdydavo [leisdami sėklą] ne vienas į kitą, bet žemėn kaip cikados. Taigi perkėlė juos priekin, kad galėtų jais vienas kitame gimdyti, – vyro organu moteryje. Jis norėjo, kad suartėję, jei būtų vyras ir moteris, pradėtų ir pagimdytų palikuonį, o kartu, nors ir būtų du vyrai, bent jau patirtų sueities pasitenkinimą, nusiramintų, imtųsi veiklos bei pasirūpintų kitais gyvenimo reikalais. Štai nuo kokių laikų žmonėms įgimta erotinė tarpusavio meilė, pirmykštės būtybės surinkėja, mėginanti iš dviejų atkurti vieną ir išgydyti žmogaus prigimtį.“
Pagal Platonas "Puota", Aidai, 2000
„Buvo jie baisiai stiprūs ir galingi, turėjo didelių polėkių, net į dievus kėsinosi. Tai, ką Homeras pasakoja apie Efialtą ir Otą, – tai apie anuos žmones: jie bandę užkopti dangun, ketindami užpulti dievus. Tad Dzeusas su kitais dievais sutrikę svarstė, ką su jais daryti: negalėjo jų nužudyti ir sunaikinti visą giminę trenkdami perkūnais kaip Gigantus, – kartu išnyktų ir iš žmonių gaunama pagarba su atnašavimais, bet negalėjo ir leisti jiems savivaliauti. Vargais negalais Dzeusas sugalvojo ir paskelbė: „Atrodo, būsiu radęs išeitį, kad ir žmonės išliktų, ir apsilpę liautųsi šitaip šėlioję. Tuoj aš juos, – pažadėjo jis, – kiekvieną perpjausiu pusiau: pasidarys silpnesni, o drauge ir mums naudingesni, nes padidės jų skaičius! Vaikščios jie tiesiai dviem kojom. O jei pamatysime, jog vėl šėlsta ir nesiteikia ramiai elgtis, – dar sykį perpjausiu perpus, tada šokinės viena koja“. Taip pasakęs, ėmė pjaustyti žmones, paprasčiausiai kaip šermukšnio uogas pjausto laikymui, arba virtus kiaušinius plauku. Vieną perpjovęs liepdavo Apolonui veidą ir pusę kaklo atgręžti į pjūvio pusę, idant regėdamas kaip yra perpjautas, žmogus būtų kuklesnis, o visą kitą liepė užgydyti. Apolonas atgręždavo veidą, iš visų pusių kaip kapšą užtraukdavo odą dabar pilvu vadinamoje vietoje ir, palikęs vieną angą, užrišdavo viduryje pilvo, – ši vieta vadinama bamba. Daugumą raukšlių išlygindavo ir suteikdavo pavidalą krūtinei, vartodamas maždaug tokį įnagį, kokiu kurpiai lygina ant kurpaliaus užmautą odą. Bet kelias raukšles palikdavo, – kaip tik ant pilvo, ties bamba, – senam nutikimui atminti.“
Pagal Platonas "Puota", Aidai, 2000
Įžangėlė. Ketinu paeiliui pateikti kelis fragmentus iš Platono kūrinio „Puota“, plačiau jų nekomentuodamas. Norėčiau tik atkreipti jūsų dėmesį, kad Platonas nevengdavo savo kūriniuose kalbėti kitų žmonių lūpomis, taigi ir žemiau pateikti tekstai yra Aristofano kalbos ištraukos. „Puotoje“ puotaujantieji paeiliui rėžia kalbas, pagiriančias Erotą. Pausanijui pabaigus sakyti savąją kalbą, turėjo kalbėti Aristofanas, tačiau jį apėmė žagsulys ir dėl to, jo vietoje, pasisakė Eriksimachas. Po jo kalbos, jau įveikęs žagsėjimą, prabilo Aristofanas, kuris štai šitaip kalbėjo:
„Pirmiausia turite patirti apie žmonių prigimtį, ir kas jai nutiko. Senovėje mūsų prigimtis buvo ne tokia, kaip dabar, bet visai kitokia. Pirmiausia, buvo trys žmonių lytys, o ne, kaip dabar, vyriška ir moteriška. Buvo dar trečia lytis, jungusi šias abi: vardas liko ligi šiol, tačiau pati ji išnykusi. Mat anais laikais buvo dar viena atskira androginų lytis, ir pavidalu, ir vardu jungusi vyriškąją ir moteriškąją lytį. O dabar liko vien smerkiamasis vardas. Be to, kiekvieno visas pavidalas buvo apvalus; nugara ir šonai lenkti ratu. Rankos buvo keturios, tiek pat kojų, du visiškai vienodi veidai ant apvalaus kaklo, o šių dviejų priešingai atgręžtų veidų pakaušis buvo vienas. Ausys keturios, gėdingosios vietos dvi, – visą kitą galėtume įsivaizduoti pagal tai. Judėdavo jie kaip ir dabar – stačiomis, bet kuria kryptimi, o leidęsi bėgti mikliai versdavosi kūliais, remdamiesi visomis aštuoniomis anuomet turėtomis galūnėmis, kaip akrobatai verčiasi per galvą, kojomis apsukdami ratą. O trijų ir būtent tokių lyčių būta todėl, kad vyriškoji giminė buvo kilusi iš Saulės, moteriškoji – iš Žemės, o abiejus pradus turinčioji – iš Mėnulio, nes ir Mėnulis turi abiejų pradų. O tas apvalumas – ir jų pačių, ir judėjimo, – iš panašumo į gimdytojus.“
Pagal Platonas "Puota", Aidai, 2000
Diogenas per visą savo gyvenimą nieko nedirbo, o tik šlaistėsi be tikslo ir zaunijo visokius niekus. Labiausiai jis mėgdavo kabinėtis prie žmonių. Pamato kokį nors praeivį ir lenda prie jo aiškindamas, kad jam nieko iš ano nereikia. Praeivis tik čiupt sau už šonų, dirst į savo kelionės krepšį – vis tikrina ar Diogenas nieko nespėjo nugvelbti. O anas neatlyžta, vis iš paskos velkasi ir kažką apie turto atsižadėjimą tauzija.
…
