Traktatas apie socialinį-ekonominį blogerio Rokiškis įdėjų postūmį 5


Epilogas

Buvo ankstyvas lapkričio rytas. Visą naktį pliaupęs lietus prieš aušrą nurimo, virsdamas įkyria dargana. Keturi vyrai ir kunigas stovėjo prie miestelio kapinių patvoryje iškastos duobės. Kunigas griežtai atsisakė buvusį kelių patrulį Joną, kaip savižudį, laidoti kapinėse ir veltui buvę Jono bendradarbiai iš Šilalės policijos komisariato gaišo laiką jį įkalbinėdami. Nepadėjo ir siūlomi pinigai, kuriuos kunigas anksčiau šiaip jau būtų mielai paėmęs, tačiau dabar, bijodamas būti įskustas Rokiškio kontoros valdininkams, buvo neperkalbamas. Galiausiai buvę Jono bendradarbiai džiaugėsi vien tuo, kad apskritai pavyko prikalbinti kunigą bent jau dalyvauti užkasant savižudį Joną kapinių patvoryje.

 

Share


Traktatas apie socialinį-ekonominį blogerio Rokiškis įdėjų postūmį 4


X.

Tuo tarpu kai sėkmingai įveikusi ekonominę krizę Europos Sąjunga užtikrintai perėmė „pasaulio policininko“ vaidmenį iš Jungtinių Amerikos Valstijų, buvusį kelių patrulį Joną visi Lietuvoje jau buvo seniai pamiršę. Paskutinį smūgį Jono populiarumui sudavė sekančio laidos „Teisingumo verdiktas“ sezono blogiausia metų valdininkė – sanitarė iš Varėnos Jolanta, narkomanė ir baisi šliundra.

 

Share


Traktatas apie socialinį-ekonominį blogerio Rokiškis įdėjų postūmį 3


VIII

Ekonominis pakilimas smarkiai paveikė ir vidaus politinį gyvenimą. Nenuostabu, kad Rokiškio kontoros stulbinančiai sėkminga veikla iššaukė juodą politikų pavydą, o priremti prie sienos valdininkai į darbą paleido visus įmanomus juodųjų viešųjų ryšių technologijų ginklus. Tačiau viskas buvo beprasmiška. Demagoginės kritikos ašmenys bei purvo drabstymo ekspertų patirtis pasirodė nieko verti prieš Rokiškio charizmą ir tautos tikėjimą jo genijumi, pagrįstą akivaizdžiais jo kontoros darbo pasiekimais. Žmonės jį tiesiog dievino. Kiekvienas jo viešas pasirodymas buvo reikšmingas šalies gyvenimo įvykis. Jo kalba ir išvaizda sukeldavo žmonėms euforiją. „Niekada anksčiau nebūčiau galėjęs patikėti, kad Juozas Statkevičius gali savo sukurtais kostiumais taip ryškiai, taip netgi subtiliai atskleisti asmens sielos ar netgi vidaus grožį. O kaip čiotkai prie jo tinka šlipsas! Bože…Nu bet čia manau, gal čia ne tiek paties čia to Juozo, o jo kostiumus dėvinčio mūsų Rokiškio nuopelnas. Nu jooo,…gal čia tas atvejis, kai nesvarbu kas sukuria rūbą, o esmiška, sakyčiau, giluminiška, visam tam yra būtent, tai koks žmogus jį apsimauna. Tai yra fantastiškai fainiai. Aš apakęs, kad mūsų visų taip mylimas Rokiškis taip nuostabiai atspindi naujausias mados tendencijas, aš netgi pasakyčiau jis jas aplenkia… Tikrai labai džiaugiuosi, kad mūsų mylimo Rokiškio dėka, Juozas dar giliau pajautė kas yra mada vidujiškai,“ – duodamas interviu kultūros žurnalui „Panelė iš Rokiškio“ samprotavo ir visiems gero linkėjo stilistas Mantas Petruškevičius.
Kokių tik argumentų ir skaičių nebuvo pateikęs Premjeras, užsispyrusiai mėgindamas visiems įbrukti absurdišką mintį, kad šalies ekonominis suklestėjimas yra visų pirma sietinas ne su Rokiškio kontoros veikla, o su jo Vyriausybės antikriziniu planu! Žmonės jau nebesileido antrą kartą mulkinami ir Premjero buvo klausomasi dar mažiau nei tais senais gerais laikais, kai jis buvo opozicijoje, o Vyriausybei vadovavo socialdemokratų partija. Ūkio ministras tuo tarpu vapėjo kažką, pats sau prieštaraudamas. Viena vertus jis pritarė Premjero demagogijai, kita vertus jis aiškino, kad analogiškas Rokiškio kontorai projektas jau seniausiai buvo detaliai aprašytas jo legendiniame magistriniame darbe apie ekonominės krizės įveikimą. Ūkio ministras prisiekinėjo, kad šį užbaigtą mokslinį darbą jisai laikęs savo rašomojo stalo stalčiuje. Tačiau ir atsitik tu man taip, kad to darbo pateikimo gynimo komisijai išvakarėse, jis paslaptingu būdu iš stalčiaus dingo, o po kokios savaitės Rokiškis įsteigė savo kontorą. „Kas galėtų paneigti?…,“ – nutaisęs paslaptingą veido išraišką prieš žurnalistų kameras, mynė mįsles Ūkio ministras.

IX

Pirmieji Europos Sąjungoje į stulbinančius Lietuvos ekonominius rodiklius sureagavo krizės baigiami smaugti airiai. Visoje Airijoje kilo nauja masinių streikų banga, Airijos Vyriausybė buvo aršiai kritikuojama dėl savo nepajėgumo spręsti problemas ir buvo spaudžiama prie sienos pateikiant sėkmingą Lietuvos pavyzdį. Airijos politikai prakaituodami muistėsi ir raudonavo, nesugebėdami paaiškinti, kodėl panašų gyventojų kiekį ir socialinę sudėtį turinti Lietuva sugebėjo pasiekti aukščiausią ekonomikos augimą Europos Sąjungoje, kai tuo tarpu Airija vos ne vos velkasi jos uodegoje. Galiausiai airiai, visiškai praradę viltį kažką pakeisti savo šalyje, ėmė masiškai emigruoti į Lietuvą, ieškodami naujo geresnio gyvenimo tenai, tuo sukeldami papildomą vietos ekonomikos šuolį aukštyn.
Neužilgo sujudo ir visos kitos Europos šalys. Iškankintos ekonominės krizės ir Lisabonos sutarties nuostatomis į nežinią stumiamos jų vadovybės staiga susiprato klaidžiojusios rūkuose, kai tuo tarpu raktas nuo visų problemų gulėjo padėtas prieš pat jų nosį. Staiga visi pajuto, kad klausimas dėl Europos Sąjungos lyderio lengvai išsisprendė savaime. Klausimą „Kur rasti lyderį?“, pakeitė klausimas „Kur mes žiūrėjome anksčiau?“. Veltui britų aristokratė Catherine Ashton vieną po kitos darėsi plastines veido operacijas, o šiaip jau ramus kaip belgas Hermanas van Rampuy, apimtas įtūžio plėšė savo darbo kabinete nuo sienų odinius apmušalus. Panikos apimti eurobiurokratai bėgo slėptis į pačius atokiausius Briuselio koridorių labirinto kampelius, bet ir ten jų baimingai suskliaustas ausis pasiekdavo nuo Baltijos jūros pietryčių atsklindantis galingas riaumojimas – prie Nemuno kitas prabudo jau Baltijos tigras.

(Bus daugiau)

Share


Traktatas apie socialinį-ekonominį blogerio Rokiškis įdėjų postūmį 2


V

O skundai vis plūdo tokiu srautu, kad net visos Rokiškio kontoros duomenų bazės kaito ir braškėjo. Žmonės rašė, skundė, aktyviai domėjosi ką dar tokio siaubingo yra iškrėtę valdininkai. Galiausiai jie skundus pradėjo rašyti ir pačios Rokiškio kontoros atžvilgiu, skusdamiesi, kad jinai nesudaro žmonėms palankių sąlygų sužinoti kuriais valdininkais skundžiamasi labiausiai. Į kritiką Rokiškis sureagavo žaibiškai – buvo nuspręsta kas savaitę organizuoti TV laidą „Teisingumo verdiktas“, kurios metu būtų skaitomi žmonių skundai, taip pat buvo išrinkta kompetentinga ekspertų komisija, turėsianti iš anksto atrinktus kraupiausius skundus pristatyti visiems žmonėms tiesioginiame eteryje. Komisiją sudarė Vytenis Pauliukaitis, Jurijus Smoryginas ir pats Rokiškis. Kelių turų atranką į laidos „Teisingumo verdiktas“ vedėjo pareigas, turėsiančio tiesioginio eterio metu palaikyti ryšį, tarp kompetentingos ekspertų komisijos ir skambinančių žiūrovų, laimėjo Seimo narys A. Valinskas. „Reikia realiai atsižvelgti į esamą situaciją. Darbas Seime tėra beprasmiškas biurokratinis ritualas, iš kurio paprastam žmogui nėra jokios naudos. Tuo tarpu padėdamas gerbiamam ponui Rokiškiui, aš prisidedu prie visos Lietuvos žmonių gerovės, suteikdamas galimybę jiems išsilaisvinti iš valdininkų jungo. Teiginiai, kad šis naujas mano darbas yra sunkiai suderinamas su Seimo nario pareigomis yra absurdiški, kadangi laida transliuojama po darbo, t.y. 19.00 val. Jokios algos iš gerbiamo pono Rokiškio aš negaunu. Mano kaip laidos vedėjo užimamos pareigos ir veikla grindžiama grynai visuomeniniais pagrindais ir troškimu kartu su gerbiamu ponu Rokiškiu tarnauti Lietuvos žmonėms“, – atsakinėdamas į piktus žurnalistų klausimus teigė Seimo narys A. Valinskas. Žiūrovams buvo sudarytos sąlygos balsuoti už labiausiai juos papiktinusius valdininkus SMS žinutėmis. Na ir prasidėjo!.. Laida buvo tokia populiari, kad po kiek laiko teko ją transliuoti kasdien, o žmonės skambino kaip išprotėję. Žinutės iš pradžių buvo nemokamos, o po to už vieną žinutę buvo imamas 1 lt., po to 2 lt., galiausiai 10 lt., mokestis, bet jos tik dažnėjo. Buvo papildomai sudarytos sutartys su mobilaus ryšio kompanijomis, gautas pelnas leido Rokiškio kontorai maksimaliai optimizuoti savo veiklą, įdiegiant pažangiausius vadybos principus. Toks Rokiškio kontoros progresavimas, kaip puikus efektyviausių vadybos metodų diegimo verslo įmonėje pavyzdys, buvo aprašytas bestseleriais tapusiose buvusio kelių patrulio Jono knygose „Lyderystė pagal Feng-shui“ ir „Visos vadybos paslaptys per 3 dienas“.

VI

Neužilgo Rokiškio iniciatyvos ėmė duoti savo teigiamus vaisius. Dykaduonių valdininkų ženkliai sumažėjo, o likę ėmė neišpasakytai stengtis. Mažėjant valdininkų skaičiui, mažėjo ir korupcijos. Kita vertus atleisti iš darbo valdininkai ilgai be darbo irgi nesėdėjo, kadangi nemaža jų dalis įsidarbino nesustabdomai besiplečiančioje Rokiškio kontoroje. Darbas ten buvo iš esmės toks pats, tik tai ką jie sename darbe vadindavo dokumentais, teisės aktais, potvarkiais, nutarimais, įsakymais ar pavedimais, dabar buvo vadinama vienu "optimizuotu" žodžiu – skundas. Darbo, tiesa, buvo gerokai daugiau, bet ir atlyginimas nepalyginamai didesnis. Atlyginimus Rokiškio kontoros darbuotojai išleisdavo restoranuose, soliariumuose, turistinėse kelionėse, pramogų centruose. Gerokai išaugo vidaus vartojimas, sparčiai ėmė atsigavinėti privatus paslaugų verslas.
Vilniaus centre, prie Baltojo tilto, vos keli metrai nuo Neries pakrantės išaugo trys milžiniški dangoraižiai, sujungti vienas su kitu terasomis ir viadukais. Į šį naują pastatą ir persikraustė išaugusi ir modernizuota Rokiškio kontora. Pats Baltasis tiltas buvo nugriautas ir vietoje jo sumontuota dirbtinė užtvanka, kurioje buvo užveisti ir apgyvendinti niekur iki tol nežinomos dėmėtųjų melsvašonių veislės bebrai. Pasižiūrėti naujojo Rokiškio kontoros pastato ir pasigrožėti dėmėtaisiais melsvašoniais bebrais suvažiuodavo turistai ne tik iš Europos, bet ir iš viso pasaulio. Ženkliai padidėjus turistų srautui atsigavo ir viešbučių verslas, atsidarinėjo vis nauji naktiniai klubai, o alaus kaina net ir prastesniuose kabokuose pakilo iki 8 litų už bokalą.

VII

Pasibaigus šildymo sezonui Lietuvos ekonomikos augimo kreivė smarkiai šoko aukštyn. Nustebusios ir po recesijos sunkiai atsigaunančios Europos Sąjungos valstybės ėmė siųsti į Rokiškio kontorą savo vadybos ekspertus ilgalaikėms stažuotėms. Pasipylė privačių užsienio kompanijų investicijos, atsivėrė Europos Sąjungos struktūrinių fondų skrynios. Staiga netikėtai iš kažkur apyvartoje vėl atsirado daug pinigų, keleriopai išaugo atlyginimai. To pasekoje smarkiai išaugo vidaus vartojimas. Bendrojo vidaus produkto augimas pasiekė 15 procentų. Laiku į tai sureagavę bankai maksimaliai palengvino paskolų išdavimo sąlygas, ko pasekoje nekilnojamojo turto rinka suklestėjo kaip niekad iki tol. Buvo atlikti papildomi žemės matavimai Vilniaus Pašilaičių, Justiniškių, Fabijoniškių rajonuose ir nustatyta, kad ten dar laisvai būtų galima sutalpinti mažiausiai apie 50 daugiabučių gyvenamųjų namų. Vos tik apie tai paskelbus, visi butai tuose 50 numatytų pastatyti daugiabučių buvo išpirkti per kelias savaites. Beliko tik užsakyti pas architektus nubraižyti tų namų projektus bei, už 2-3 tūstančius litų per savaitę į rankas atlyginimą, nusamdyti auksarankius statybininkus, kurie per porą mėnesių juos pastatytų. „Manau pagrindinė priežastis, dėl kurios dauguma Lietuvos žmonių patiria nepriteklius, yra visiškas ekonomikos dėsnių ir vadybos principų neišmanymas. Tie ekonomikos trumparegių svaičiojimai neva nekilnojamasis turtas gali atpigti yra didelė grėsmė ne tik mūsų šalies ekonomikai, tai yra nusikalstama veika, prieštaraujanti prigimtinės moralės normoms bei kelianti grėsmę visai Lietuvos valstybei. Džiaugiuosi, kad didžiai gerbiamas ponas Rokiškis, kaip mūsų valstybės moralinis autoritetas, adekvačiai sureagavo į susiklosčiusią situaciją. Aš suprantu, kad ne kiekvienam lemta suprasti sudėtingus ekonomikos dėsnius, tačiau tie kurie yra intelektualiai nepajėgūs to padaryti, turėtų būti izoliuoti nuo likusios visuomenės. Visuomenė turėtų būti apsaugota nuo jų klaikios dezinformacijos, neigiančios akivaizdų ir neišvengiamą faktą, kad ateityje butai tik brangzzz,“ – per vieną iš TV kanalo „Rokiškis.Business-management.TV“ laidų kalbėjo Robertas Dargis.

(Bus daugiau)

span>


Share


Traktatas apie socialinį-ekonominį blogerio Rokiškis įdėjų postūmį 1


I

Gyveno kartą toks blogeris , kuris be kitą ko kartkartėmis mesdavo vieną kitą straipsnį į Lietuvos Rytą, kurio toks kitas blogeris  , būdamas Žalgirio sirgalius, baisiai nemėgo ir kartais prie alaus bokalo vadindavo šį laikraštį tai „komsomolke“, tai „makulatūra“, bet čia ne apie tai… Tai štai sykį tas Rokiškis, nebegalėdamas daugiau tverti valdininkų, kurie kaip kokie pesliai, suleidę savo lenktus nagus į dorų žmonių kupras, kėsinosi savo besočiais snapais nuskabyti paskutinius mėsos trupinėlius nuo jų mirtimi besigaluojančių kūnų, pasiūlė genialią idėją – reikia sukurti virtualią skundų knygą, kurioje kiekvienas Lietuvos žmogus galėtų papasakoti kokius siaubus yra patyręs susitikimo su valdininku metu. Pradžia buvo sunki. Įsteigė kontorėlę, ėmė priiminėti žmonių skundus, juos skaityti, analizuoti, kataloguoti, suvedinėti juos į kompiuterius, užvedė personalinius folderius daugumai valdininkų. Pastarieji pyko, niršo, kad pagaliau žmonės turi kur visą tiesą apie juos pasakyti, bet padaryti nieko negalėjo – Rokiškis buvo nepaperkamas ir neįbauginamas, o visus emailus perskaitydavo ir rūšiuodavo asmeniškai. Džiaugėsi žmonės, kad Rokiškis taip juos nuo valdininkų gina ir visaip jam dėkojo. Kai kurie net siūlė surengti priešlaikinius Seimo rinkimus, o Rokiškį išrinkti Seimo pirmininku.

Share


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar