Regis, su Gernder loops programos diegimu mūsų ikimokyklinio ugdymo įstaigose susijęs skandalas po truputi ima išsisemti. Pati programa dingo ir iš darželių (kaip dabar teigia daugelis už jos diegimą atsakingų valdininkų – ji ten lyg ir nebuvo pasirodžiusi), ir iš interneto. Viena vertus tai atima galimybę pasakyti apie ją kažką konkrečiau, kita vertus tai leidžia geriau suprasti visas su jos susijusias aistras, kadangi visos jos kilo ne gilinantis į programą, o klausantis kai kurių apie ją kalbėjusių „ekspertų“ nuomone.
Visa ši, į paniką peraugusi emocijų banga, man panaši į išgalvotą situaciją anoniminių alkoholikų klube: visi susirinkę pasakojasi savo problemas – vienas pragėrė sveikatą, kitas darbą, trečias šeimą. Įvardijus problemas, pokalbio moderatorius pasiūlo susimąstyti apie priežastis, įstūmusias į tokią būklę bei būdus kaip iš jos išbristi. Kyla nemaloni tyla. Visiems gana nesmagiai dūmojant pasigirsta Petro balsas: „Jonai, kaip tu šlykščiai smirdi alkoholiu ir šlapimu“, Jonas atsako: „Eik tu š…, aš ne pas tave į namus atėjau!”. Štai ji – išsigelbėjimo akimirka. Visi, su malonumu užmiršę savo problemas, ima aptarinėti situaciją. Būrelis pasidalina į dvi stovyklas – vieni už Joną, kiti už Petrą. Visų akyse sužiba azartas, visi ginčijasi, kaltina, teisina ir jų širdis nepastebimai apima palaima, užsimiršus tikrąją sueigos priežastį ir tikslą, apie kuriuos tokia kankynė galvoti. Juk visai čia šalia tokia problema! Vos pasirodžiusi, kiekvieno savigrauža išgaruoja nepastebimai. Kokie saldūs širdžiai teisėjo, advokato, prokuroro vaidmenys ir kokie atgrasūs yra kaltinamojo!
Ar ne kažkas panašaus įvyko su Gender loops? Smurtas mokykloje ir šeimoje, seksualinis vaikų išnaudojimas, patyčios, narkotikai, alkoholis, vaikų nusikaltimai, depresijos ir savižudybės – visa tai kažkur dingo kažkam prakalbus apie Gender loops. Visi prakalbo apie grėsmes, kurios kaip žmonės pasakoja, kyla aprengus berniuką sijonėliu, o mergaitę kelnytėmis, kadangi kaip pasakojo dar kiti žmonės, kad būtent tai daryti vaikai bus verčiami darželiuose. Po tokių programų diegimo geriausia, kas gali iš vaiko išaugti, tai kažkokia škotų sirgaliaus parodija, priklausomai nuo mylimos krepšinio komandos dėvinti žaliai-baltą arba juodai-raudoną sijoną. Bet čia – tik geriausiu atveju.
Aš manyčiau, kad visa ta baimė ir su programa susijusi isterija buvo stipriai pakurstyta savo neįgalumo komplekso. Mes visi žinome, kas šiuo metu laukia mūsų vaikų mokyklose ir į kokią įstaigą grotuotais langais dažniausiai keliauja beglobiai internatų „auklėtiniai“. Jau seniai mums ne paslaptis, kad pernelyg dažnai vienintele ugdymo programa tampa Gatvė. Taip pat puikiai žinome savo pedagoginius sugebėjimus ir savo sugebėjimus dėl vaikų atsiplėšti nuo savo kasdienių darbų. Ir staiga toks šansas – tereikia išsiaiškinti, kas tai sugalvojo, kas tai padarė, visus prigąsdinti, prigrasinti, uždrausti ir ryžtinga veido išraiška per visuomenės informavimo priemones paskelbti – „to, mes netoleruosime!“. Būtent toks elgesys ir yra mums labiausiai suprantamas, būtent tokį elgesį mes labiausiai ir gerbiame, o atpirkimo ožys yra pats „mylimiausias“ naminis gyvūnas Lietuvoje. O ypatingai „mylimi“ tie atpirkimo ožiai, kurie neturi aštrių ir didelių ragų. Prilupus tokį, visą susirūpinimą dėl neišsprendžiamų problemų, kaip ranka nuima.
Beje aš pats nesu Gender loops šalininkas, nesu jos skaitęs ir, tiesa pasakius, manau, kad rašau ne apie šią programą, bet jau dabar galėčiau pasakyti, kad įžiūriu joje kai ką teigiamo – jeigu iš tų vaikų, kurie šiuo metu yra ikimokyklinio amžiaus, kuris nors subrendęs sugalvos tapti gėjumi, jo tėvams nereikės graužti savęs ir dėl to kaltinti vienas kito, ieškant tokių nesuvokiamų jų vaiko iškrypimo priežasčių. Kalti dėl tokios nelaimės bus tikrai ne jie, kaltas bus krizinį 2009 metų pavasarį Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigose siautęs paslaptingasis Gender loops.
No Comments, Comment or Ping