Diogenas buvo itin bjauraus charakterio. Nemėgo jis praustis – laikė tai filosofui netinkamu užsiėmimu, atitraukiančiu nuo mąstymo ir visiškai beverčiu. Apskritai Diogenas labai mėgdavo vaizduoti, kad yra viskuo gyvenime labai patenkintas, visko pertekęs ir kad jam visiškai nieko netrūksta. Taip pat Diogenas dažnai būdavo alkanas. Būti alkanu jis labai nemėgo, tačiau visais būdais stengdavosi to neparodyti. Tik vieną kartą, vidury dienos besimasturbuodamas turgaus aikštė, jisai kažkaip ilgesingai suvaitojo: „O, kad ir skrandį būtų galima nuraminti va šitaip jį patrinant!“
Dar Diogenui nepatikdavo, kad Sokrato draugai Agatono namuose daug valgydavo ir gerdavo. Ir jau visai Diogenui nepatikdavo, kad anie jo nepasikviesdavo. O nekviesdavo jo dėl to, kad prie stalo pakalbėti jis buvo durnas, šlykščiai smirdėjo ir jei eidavo kur nors gerti, niekada nieko neatsinešdavo. Todėl niekas iš Sokrato draugų, išskyrus Platoną, jo nemėgo.
Štai puotauja visi pas Agatoną, o Diogenas lauke aplink jo namus ir trinasi. Čia dar būtų nieko, tačiau jis nuolat šūkaudavo visokias nesąmones, kaip antai:„žmogui valgyti nebūtina!“ arba „žmogus gali puikiai be vyno pragyventi!” arba „žmogui drabužiai nereikalingi!“. Skardus buvo Diogeno balsas. Būdavo kenčia visi valandą, kenčia antrą ir staiga Agatonas pašokęs, kad svies pro langą ąsotį Diogenui į galvą! Ir sliūkindavo tada Diogenas namo praskeltu pakaušiu, varvantį kraują besišluostydamas. Ne kartą draugai norėjo jį prisiviję damušti, tačiau Sokratas to padaryti neleisdavo. Geras žmogus buvo Sokratas, o Diogenas, jo gerumu naudodamasis, žaizdoms užgijus vėl sugrįždavo prie Agatono namo.
No Comments, Comment or Ping