Nuo vaikystės Tomas Akvinietis labai daug valgydavo. Ko tik nebandė daryti artimieji! Ir geruoju ir bloguoju bandydavo jį nuo pilno bliūdo atplėšti. Galiausiai nebežinodami ką daryti kreipėsi į vietinį kaimo išminčių patarimo. Tas palingavo galva ir pasakė: „Blogai su juo, liepkite jam filosofiją studijuoti, turėtų jam nuo jos žarnas susukti. Jei tai jam nepadės, tada jau niekas nepadės“. Nubraukė tėvai ašarą ir atidavė mažąjį Tomuką į gretimą vienuolyną studijuoti. Tačiau ir tai nepadėjo. Tomukas vis rijo ir rijo. Filosofijai jo skrandis pasirodė itin atsparus ir nuo įvairių filosofinių tekstų skaitymo jam, priešingai nei tikėjosi tėvai, kildavo dar didesnis alkis. Ilgainiui jo apetitas tapo tiesiog žvėriškas ir teko jį išsiųsti į Paryžių, kur jam turėjo būti taikoma paskutinė viduramžiais žinoma gydymo priemonė, skirta itin sunkiems ligoniams – Aristotelio raštų skaitymas.
Tačiau ir Aristotelio raštai jam padarė priešingą poveikį. Tomas Akvinietis juos skaitė, o po to ramiausiai sušveisdavo keptą avies šlaunį. Tada vėl griebdavosi Aristotelio tekstų, o po to čiupdavo kraujinę dešrą ir taip galėjo tęstis visą dieną. Ilgainiui pas jį išaugo toks didelis pilvas, kad teko išpjauti stalo gabalą toje vietoje kur jis sėdėdavo. Būdavo prisiryja Tomas Akvinietis ir jau tiesia riebaluotas rankas į Aristotelio „Metafiziką“ ir negali per savo pilvą ir ant stalo išmėtytus kaulus jos pasiekti. Tada jis įniršdavo ir imdavo baubti, tol kol kas nors jam nepagelbėdavo. O baubdavo jis taip garsiai, kad girdėdavosi per kelias mylias. Kartą net vienas kunigas, Paryžiaus pakraštyje esančioje bažnyčioje priiminėdamas išpažintį, išgirdo jį taip baubiant ir pasakė: „Jei taip tęsis ir toliau, šito jaučio baubimą išgirs visas pasaulis“.
No Comments, Comment or Ping