Diogenas per visą savo gyvenimą nieko nedirbo, o tik šlaistėsi be tikslo ir zaunijo visokius niekus. Labiausiai jis mėgdavo kabinėtis prie žmonių. Pamato kokį nors praeivį ir lenda prie jo aiškindamas, kad jam nieko iš ano nereikia. Praeivis tik čiupt sau už šonų, dirst į savo kelionės krepšį – vis tikrina ar Diogenas nieko nespėjo nugvelbti. O anas neatlyžta, vis iš paskos velkasi ir kažką apie turto atsižadėjimą tauzija.
Labai įkyrus buvo tas Diogenas. Namų savo jis neturėjo, o gyvendavo senoje bačkoje, į kuria buvo prisikimšęs visokių šiukšlių, kad jam ten joje minkščiau drūnyti būtų. Nesibodėdavo jis savo bačką ir filosofų rankraščiais iškloti, todėl anie jo baisiausiai nemėgo ir vos tik pasitaikius progai visiems skelbdavo, kad Diogeno filosofija neteisingai aiškina gamtos dėsnius.
Ir štai vieną kartą, kai Diogenas kaip visada kabinėjosi prie praeivių, pro šalį su savo svita jojo Aleksandras Makedonietis. Pamatęs jį Diogenas baisiausiai persigando ir palindo po savo bačka. Aleksandras prijojo prie jo ir pasiteiravo gal kartais anam ko nors trūksta. Diogenas, paklaikęs iš baimės ir manydamas, kad jau atėjo jam paskutinioji už visus jo nešvarius darbelius, pralemeno: „Nieko, tiesiog neužstok man saulės“. „Jei tau trūksta saulės, tai išlįsk iš po savo bačkos, durniau“, jau nujodamas per petį mestelėjo didysis makedonų karalius. Bet ši paskutinė jo frazė per pora istorijos tūkstantmečių pasimiršo.
No Comments, Comment or Ping