Trumpas intro. Atsižvelgdamas į tai, kad po dažno filosofo Arvydo Šliogerio pasisakymo viešojoje erdvėje kyla daug ginčų, aistrų ir diskusijų, kurios labai dažnai būna bevaisės dėl to, kad jų dalyviams trūksta informacijos apie filosofo mąstymo vingius ir jo vartojamų sąvokų prasmę, ketinu nors truputėlį supažindinti skaitytojus su jo filosofija. Žemiau pateikiami 5 jo rašyti fragmentai, paimti iš knygos „Niekio vardai“ (Vilnius, Pradai, 1997). Juos vienija panaši tematika. Juos parinkau sąmoningai, atsižvelgdamas į tą erzelį, kuris kilo po jo interviu, kuriame pasiūlyta auklėjant berniukus naudotis Plutarcho tekstais , o mergaites – mezgimo vadovėliais.Tai yra originalūs filosofo tekstai, turintys savo vidinę logiką, metafiziškai pagrindžiančią 🙂 skirtumus tarp vyro ir moters. Šie fragmentai parodo, kad savo filosofiniame kontekste Šliogeris moterį laiko lyg ir tobulesne būtybe, nors kita vertus, jei aš pats būčiau moteris, tai nuo tokių metafiziškai pagrįstų komplimentų tikriausiai neapsalčiau. Ką jau kalbėti apie Nidą Vasiliauskaitę.
Sau leidau tik truputį prikišti nagus prie Šliogerio teksto „užboldindamas“ kai kurias vietas savo nuožiūra… ir nebūtinai dėl to, kad kuri iš šių vietų man patiko, ar nepatiko. Gero pasiskaitymo :). Kreivarankis.
Moteriškumas. Pilnas mėnulis. Pilnatvės kamuolys. Parmenino Sfaira. Moteriškumas: pilnatis, mažiausia Niekio ertmė, nykstamai maža Juodoji Skylė. Būti moterimi – reiškia būti ek-statiškai, būti pasaulyje, būti prie pačių daiktų ir su pačiais daiktais. Tiesiog būti daiktu! Tiesiog susitapatinti su Esmu. Moteris yra intensyviausia Esmo metafora, bet, žinoma, tik metafora; ne realybė, ne faktas. Moters Niekis visiškai kitoks negu vyro. Dar svarbiau, kad moters Niekis gyvena kitur negu vyro. Vyro Niekio vieta par excellence yra siela; moters Niekio vieta yra įsčios. Šis skirtumas esminis ne tik topografijos požiūriu. Įsčios turi ribas, todėl ir moters Niekis yra ribotas, įformintas, prijaukintas. Siela, kaip sako Herakleitas, ribų neturi, todėl ir Niekio lavina, išsiveržianti iš šios pragarmės, yra beribė. Įsčių Niekis – baigtinis; sielos Niekis – begalinis. Užtat gimdo tik moteris. Vyras turi žuvies prigimtį: jis sugeba tik neršti – daug ir negrabiai. Neršia vyro siela: ji neršia kūrinį. Šis besaikis nerštas vadinamas istorija, o mailius, išsiritęs iš Niekio ikrelių – tų gemalinių logų, – vadinamas kultūra. Ir visai pagrįstai! Panieka kultūrai yra išdidi panieka Niekiui. Suniekinti patį Niekį – šitiek drąsos gali turėti tik moteris (127-128 psl.).
Siela ir įsčios. Paradoksalu tai, kad moterį apvaisina vyras – bevaisis padaras. Kaip tik todėl galima spėti, kad kūniškas apvaisinimas yra regimybė, tikrojo apvaisinimo simuliacija. Iš tikrųjų yra priešingai. Vyrą apvaisina pasaulis, vadinasi, ir moteris. Apvaisindamas moterį, vyras grąžina tik mažą dalelę to, ką iš jos gavo. Jis lieka amžinu skolininku. Kai moteris apvaisina vyrą, jo tikrosiose įsčiose – sieloje – užsimezga vaisius; baltoje Niekio naktyje atsiranda sėkla, iš kurios vyras augina „kūrinį“. Cezare Borgia buvo kvailys, kaip ir jo teologai: jie norėjo, kad moteris turėtų sielą, tarsi nepakaktų to, kad ji turi įsčias. Moteris nuostabi tuo, kad ji gali neturėti sielos. Visas keistumas čia tas, kad moteris turi Niekį, t.y. jį pažaboja, sutramdo ir suniekina. Tuo tarpu vyras su savo siela visad lieka Niekio įkaitu. Užtat melancholija yra amžinoji vyro lemtis (128 psl.).
Aistros teritorija. Šios moters kūnas kaip laisvojo sekso absurdo paneigimas. Prie moters kūno reikia priprasti, kaip priprantama prie vietovės, prie kraštovaizdžio ar teritorijos. Reikia susipažinti su šios moters kūnu, kaip susipažįstama su nauja teritorija; reikia patirti šios moters kūną kaip naują pasaulį, reikia jį kolonizuoti, apgyvendinti ir apsigyventi jame; reikia, kad jis virstų poliu, reikia jį įdirbti, diena po dienos, metai po metų jį kultivuoti, prijaukinti, įsisavinti – aistra kaip sėja moters kūno plėšiniuose; kūno pavasaris ir vasara, kūno ruduo ir žiema; aistros ciklai, aistros metų laikai; aistros eonai. Tik tada aistra turės savo teritoriją; ji nebus benamė, ji apskritai bus. Don Žuanas niekada negali patirti aistros moters kūnui; jo aistra abstrakti, todėl yra tik aistros simulacrum. Don Žuano santykis su moterimi infantiliškas, grubus, laukinis, instrumentinis, homoseksualinis, turistinis, ekraninis. Don Žuanas glamonėja schemas, šešėlius, idėjas. Donžuanizme nesama aistros džiaugsmo, jos dieviškumo ir pilnaties; esama tik iškrovos; esama tik infuzorijos traukulių (155 psl.).
Sekso eksteritorialumas. Sekso abstrakcija ir aistros konkretybė. Sekso medžiotojas vaikosi abstrakcijas ir ryja abstrakciją – ne šį kūną, ne šį aistros ir kūno „polį“, o kūno schemą, lytį, Juodąją Skylę; bet visi kūnai-abstrakcijos yra vienodi. Sekso monotonija veda į uždarą ciklą, į sangrįžą savin, į savižavos nuobodžią begalybę. Seksas esmingai homoseksualus ir onanistiškas; žodžiu – techniškas: juk technika belytė. Sekso provaizdis – frezavimo staklės, užlipusios ant dulkių siurblio. Don Žuanas yra paprasčiausias sekso inžinierius; moteris jam yra tik mašina, agregatas, sekso kodas, tam tikrų instrumentinių, automatizuotų ir mechaniškų judesių taikinys, techninio apdorojimo medžiaga, masė. Vyras – lygiai taip pat. Todėl Don Žuano meilė visada platoniška. Don Žuanas yra tipiškas degradavusios krikščionybės – technologinio eono – produktas. Seksas kaip belytė technika (156 psl.).
Kastalija. Prieš glamonėdamas moterį, nusimazgok rankas! Tai vienintelis tavo kaip Niekio Sūnaus privalumas, vienintelė Tavo niekybės privilegija. Štai koks vienintelis Niekio privalumas – kartais tu gali būti švarus, nes Niekis pranašesnis už Esmą tik tuo, kad jame nėra jokio purvo. Niekio skaidra: nusiprausęs Tu tampi truputį kitoks negu kuilys arba eržilas. Nusiprausk ir tik tada glamonėk moterį! (156-157 psl.)
No Comments, Comment or Ping