Nepaisant ekonominio sunkmečio sukeltų nepriteklių, nepasitikėjimo Seimu ir teisėsaugos institucijomis, keista kad mūsų politinėje scenoje nebematome jokio ryškesnio Mesijo. Mesijo įvaizdis nėra vienas ir tas pats, vienodai taikomas visur ir visada. Ypatingai šiuo metu, kai Seimą galutinai diskreditavo Valinskas ir Ko, o teisėsaugą tebekrečia niekaip neišnarpliojama D. Kedžio istorija, tikrai stebina kaip dar mūsų viešųjų ryšių specialistai nesukūrė dar vieno taip gerai mums pažįstamo Keršto Mesijo. Tai verčia permąstyti kai kuriuos lietuviškų politinių ivaizdžių formavimo ypatumus.
Pagrindiniai Keršto Mesijo požymiai – jam oponuojančios Blogio Jėgos ir Tvirta Ranka, kurios pagalba jis ketina su jomis susidoroti. Kaip bene pirmasis ryškus tokio įvaizdžio pavyzdys paminėtinas Vytautas Šustauskas, įnirtingai grūmojęs sugniaužtu kumščiu įvairiuose mitinguose ir kriokdavęs per garsiakalbį grasinimus susidoroti su Lietuvą „išporceliavusiais“ politiniais nusikaltėliais. Pasigėrėjimo apimtoms klausytojų minioms, susidedančioms daugiausia iš pagyvenusio ir pensinio amžiaus pažemintųjų ir nuskriaustųjų, buvo žadama be gailesčio ir ceremonijų „įvykdyti teisingumą“. Paskutinis ryškus ir tipiškas Keršto Mesijas mūsų politikoje buvo Rolandas Paksas. Buvo intensyviai kuriamas mitas apie jau du kartus premjeru pabuvoti spėjusio politiko „rankos tvirtumą“, akcentuojant jo jaunystę, energiją ir ryžtą. Greta to buvo nuosekliai tapomas Blogio Jėgos paveikslas, pasižymintis tiek demonizuotomis partinių klanų korupcijos ir mafijos abstrakčiais potėpiais, tiek ir konkrečiais Blogio Jėgai tarnaujančių politikų personalijų kontūrais. Keršto Mesijas žadėjo įvesti tvarką, o mafijai grasino diktatūra… Rodėsi štai jau tuoj išmuš keršto valanda visoms Lietuvą apspitusioms Blogio Jėgoms…
Šiuo metu šis įvaizdis yra išimtas iš polinės viešųjų ryšių apyvartos, jei nekreipsime dėmesio į Petrą Gražulį, vienišą karį, besikaunantį su oligarchais ir įvairiaspalvių iškrypėlių invazija. Tačiau jo „rankos tvirtumas“ tikrai nėra imponuojantis, o gatvėje demonstruojamos oligarchams skirtos šakės kur kas pavojingesnės kokiam tai neatsargiam ir išsiblaškiusiam atsitiktiniam praeiviui. Šiuo metu „iš apačios“ išplaukiančios emocijos diktuoja kitokio įvaizdžio poreikį, kuris būtų ne kažkam grasinantis, o apglėbiantis motiniška šiluma, paguodžiantis ir nuraminantis. Kai nuskriaustas vaikas eina skustis tėvui, tas vos išgirdęs vaiko raudą, dažniausiai lekia aiškintis su jo skriaudėjais, tuo tarpu, jei skundžiamasi motinai, ji dažniausiai apkabina, paglosto ir supranta. Šiuo metu į mūsų politinį gyvenimą įžengė naujas personažas – Gailestingoji Motina. Jos požymiai – Meilė, Dėmesingumas ir Taika visiems, o taip pat konkrečių Blogio Jėgų nebuvimas. Greičiausiai jos apsireiškimą ir nulemia itin painus Gėrio Jėgų susimaišymas su Blogio Jėgomis, dėl ko jos tampa sunkiai identifikuojamos ir pasimetęs Keršto Mesijas, nebežinodamas kurlink nukreipti savo Tvirtos Rankos jėgą, yra priverstas bent trumpam pasitraukti.
Tai nereiškia, kad Gailestingųjų Motinų nebuvo ir anksčiau, kaip ir dabar negalima vienareikšmiškai kalbėti apie Keršto ir kitokių Mesijų išnykimą. Greičiau reiktų kalbėti apie vieno ar kito tipo dominavimą. Keršto Mesijo dominavimo epochoje Gailestingosios Motinos vaidmenį bandė prisiimti Kazimira Prunskienė, tačiau pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo dešimtmetį, kai kiekvienas Lietuvos pilietis daugmaž aiškiai žinojo kas dėl visko kaltas, tai nebuvo labai perspektyvu. Antra vertus ir pati Gailestingosios Motinos įvaizdį bandžiusi prisiimti persona buvo panaši greičiau į senatvės tvaiką skleidžiančią močiutę iš kaimo, kuri mojuodama, pas ją iš miesto atvykusiam anūkui prieš nosį saldainiu, išsiviepusi klausinėjo – „ar myli savo močiutę, nori saldainiuko? O ar pabučiuotum už jį savo močiutę“. Saldainio norisi, bet ta močiutė tokia sena, šiek tiek dvokianti ir žilstelėjusiais gyvaplaukiais apaugusia fizionomija… Tikrai ne tokia miela kaip tikroji motina, gyvenanti mieste.
Pirmąja Gailestingąja Motina aš laikyčiau Viliją Blinkevičiūtę, kuri pasižymėjo visomis šio tipažo savybėmis – Meile ir Supratingumu visiems, o taip pat neturinti jokių principinių nuostatų, kurios galėjo neįtikti vienai ar kitai rinkėjų grupei, neturėjimu. Net ir turėdama solidžius reitingus ir politinę patirtį, ji visada buvo tos partijos, kuriai priklausydavo įrankiu. Tačiau nepaisant to, ji įstengė pateikti save kaip tikrą Gailestingąją Motiną, ant kurios peties gali ramiai išsiverkti bet kuris nuskriaustasis, jau nebesugebantis Gėrio ir Blogio jėgų atskirti viena nuo kitos.
Kitu Gailestingosios Motinos tipo variantu, be abejonės, galima laikyti Dalią Grybauskaitę. Fotogeniška ir vieniša moteris, nevengianti dėvėti tautinių drabužių, tarsi sukūrė lūkestį sukursianti savo šeimą įsivaikindama visus Lietuvos gyventojus. Tačiau tai nėra tobulas Gailestingosios Motinos modelis, kadangi Dalia Grybauskaitė nevengia turėti savo nuomonę, tuo susikurdama sau oponuojančias rinkėjų grupes. Normaliam politikui tai yra įprasta, tačiau Gailestingajai Motinai – neatleistina yda. Tai patvirtina ir tokie simboliniai gestai, kaip pvz. atsisakymas nemažinti iš biudžeto skiriamų lėšų Užsienio reikalų ministerijai, nepaisant graudinančios užsienio reikalų ministro Ušacko retorikos . Ne vienas vaikas, prašydamas kelių litų ledų porcijai nusipirkti, kreipdamasis į mamą, vartoja tokius kreipinius kaip „mamyte“, „motule“, kuriuos kitais atvejais vartoja daug rečiau. Griežta mama, aišku, neleis savęs taip pigiai apgauti, tačiau tik ne tikroji Gailestingoji Motina, kuri jokiu būdu negali likti abejinga savo vaikų ašaroms.
Šiame kontekste yra išskirtinis Valdo Adamkaus atvejis, kuris Gailestingąja Motina savo antrosios kadencijos metu tapo ne tiek, kad įgytų valdžią, bet kad sustiprintų ir išlaikytų ją.
Šiuo metu į priešakines politinių batalijų linijas stumiama nauja Gailestingoji Motina – Irena Degutienė. Jau antrą dešimtmetį aktyviai politikoje dalyvaujanti ir jau kiek pabodusi politikė kažkodėl įvardijama kaip kažkas naujo. Nepaisant solidžios politikės patirties, visą laiką tebuvusios gerai suteptu partiniu sraigteliu, I. Degutienės figūra nacionalinio susitarimo fone suspindi naujomis ir viliojančiomis tokių abstrakcijų kaip Meilė, Susiklausymas, Solidarumas spalvomis, turinčiomis suburti rinkėjus, suartinti juos vieną su kitu, o po to juos visus sukišti į Gailestingosios Motinos sterblę. Apie tai kalba ir „politologas“ Lauras Bielinis , atskleisdamas Supratingosios Motinos „misijos“ niuansus bei savybes, kuriomis pasižymi I. Degutienė – „sąmoningai ar ne, bandydama sustiprinti save, I. Degutienė ima eksploatuoti tas savo įvaizdžio puses, dar labiau išryškinančias vieną jos savybę, kuri šiandien tampa daug svarbesnė ir reikšmingesnė – gebėjimas atrodyti ir būti girdinčia ir suprantančia, o kartais net ir atjaučiančia“. Šiuo metu būnant priešakinese linijose tai kur kas svarbiau nei turėti konkrečiais veiksmais paremtą ilgalaikę strategiją, kadangi kiekvienas konkretus ir ryžtingas veiksmas verčia mąstyti apie pasekmes, alternatyvius variantus, skaldo komandą ir gresia reitingo smukimu.
Neatsitiktinai suradus naują Gailestingąją Motiną, galinčią spinduliuoti šildančius Meilės ir Supratingumo spindulius visiems ir kiekvienam, „nacionalinis susitarimas“ ketina virsti tiesiog dar viena „vaivorykštine koalicija“. Pasižymintys nepakantumu seksualinėms mažumoms lietuviai, kur kas daugiau tolerancijos rodo politinio seksualumo laisvei, kur normalu yra viskas, su bet kuo ir bet kaip. Norom nenorom vėl kyla mintys apie įvairias sąmokslo teorijas – už vaivorykštinę vėliavą raginamos kelti Gailestingosios Motinos ar tik vėl nestovės koks nors legendomis ir padavimais apipintas Žydrųjų Albinų klanas?
No Comments, Comment or Ping