Tamsioji filosofijos marginalo pusė

                     Pasibaigus darbo dienai Inocentas paprastai neskubėdavo namo, o eidavo su vienu ar kitu bendradarbiu išgerti po bokaliuką alaus ir pašnekėti apie Liandzbergį, politiką, Brazauską ir kaip visi pardavė Lietuvą. Tuo tarpu Inocento žmona, vos pabaigusi darbą, skuosdavo namo daryti valgyti. „Vyrą reikia maitinti“, –nuolatos kartodavo jinai.
                      Štai grįžta Inocento žmona po darbo, sumaišo ir suminko tešlą, iškočioja, ima faršą, daro koldūnus. Pusfabrikačių Inocentas nevalgydavo, nes eurotolerastai ten chemikalų pripylę. Skaniai ji mokėjo gaminti. Va grįš Inocentas namo, o viskas jau paruošta ir garuoja.
                      Koldūnams išvirus, ima ji į rankas drėgną pašluostę, kad karštos puodo ąsos nenudegintų pirštų ir nukėlusi puodą neša prie kriauklės vandenį nupilti. Prispaudusi dangčiu puodo paviršių taip, kad vanduo nutekėtų, o koldūnai liktų puode, pila ji vandenį į kriauklę ir staiga, o varge, puodo ąselė išslysta iš rankos! Instinktyviai ji čiumpa puodą stipriau, tačiau suspiegia stipriai nusiplikiusi pirštus ir išmeta puodą ant grindų ir dar taip nesėkmingai, kad visi jame buvę jau paruošti koldūnai kartu su nenupiltų vandeniu išplaukia po visas grindis. Pažvelgė Inocento žmona į po aslą besivoliojančius koldūnus ir pagalvojo:
                      „Va aš šitaip dirbu ir dirbu, o kaimyno Zosė tai šią vasarą Italijoje buvo. Reikėjo man per kiaurasamtį vandenį nupilti. Ar kas man „ačiū“ už darbą ar yra kada pasakęs? Dukra kažkur išėjusi, niekada jos namie vakarais nebūna. O Italijoje taip gražu turbūt. Bet nepatogus tas kiaurasamtis, bet kur tau tas durnius naują nupirks. Va pasisekė Zosei, kur mano akys buvo kai jauna buvau? Dukra vis tiek niekada koldūnų nevalgo, vis jai maivytis. Vakar tokius gražius auskarus parduotuvėje mačiau, nors kai pagalvoji, tai aš labiau į Tailandą norėčiau, nei į Italiją, jei rinktis reikėtų. Galėtų dukra jau grįžt, bet trankosi kažkur su kažkuo. Kaip ir tėvas jinai, negrįžta vakarais, bet nosis jos tai ilga, visai ne kaip tėvo. O dar man algą grasina sumažinti, bet aš tiek dirbu, tai gal man nemažins. Bet ką aš čia apie tas Italijas ir Tailandus prisisvajojau – Palangoj paskutinį kart prieš dešimt metų gal buvau. Nors niekur ji nesitranko, sėdi turbūt bibliotekoj, paskui kai reiks nori nenori ženytis, tai puls pirmam pasitaikiusiam durniui į glėbį. Zosei galėtų algą sumažint. Bet kaip pagalvoji apie tą algą, tai per kelis metus galima ir ant Italijos sutaupyt, nors gal tada geriau būtų tuos auskarus? Ech, kokie auskarai, kad bent kiaurasamtį naują…Bet o tai kai aš pati ženijausi, negi ne taip dariau? Juk žinojau, kad durnius tas Inocentas“.
                     Taip pagalvojusi jinai galutinai nusprendė, kad reikia laikytis dietos ir, kad nuo šiandien vakarais nieko nebevalgys, o dieną – tik daržoves. Tada surinko visus koldūnus nuo žemės, sudėjo į lėkštę, užpylė grietinės ir padėjo šiltai, kad neatauštų, kol grįš namo Inocentas. Tada išvalė grindis ir nuėjo į kambarį, kur buvo televizorius, žiūrėti „Nekviestos meilės“.

In: Uncategorized | tags: gyvenimo veidai, inocentas. | #