Ekonominis pakilimas smarkiai paveikė ir vidaus politinį gyvenimą. Nenuostabu, kad Rokiškio kontoros stulbinančiai sėkminga veikla iššaukė juodą politikų pavydą, o priremti prie sienos valdininkai į darbą paleido visus įmanomus juodųjų viešųjų ryšių technologijų ginklus. Tačiau viskas buvo beprasmiška. Demagoginės kritikos ašmenys bei purvo drabstymo ekspertų patirtis pasirodė nieko verti prieš Rokiškio charizmą ir tautos tikėjimą jo genijumi, pagrįstą akivaizdžiais jo kontoros darbo pasiekimais. Žmonės jį tiesiog dievino. Kiekvienas jo viešas pasirodymas buvo reikšmingas šalies gyvenimo įvykis. Jo kalba ir išvaizda sukeldavo žmonėms euforiją. „Niekada anksčiau nebūčiau galėjęs patikėti, kad Juozas Statkevičius gali savo sukurtais kostiumais taip ryškiai, taip netgi subtiliai atskleisti asmens sielos ar netgi vidaus grožį. O kaip čiotkai prie jo tinka šlipsas! Bože…Nu bet čia manau, gal čia ne tiek paties čia to Juozo, o jo kostiumus dėvinčio mūsų Rokiškio nuopelnas. Nu jooo,…gal čia tas atvejis, kai nesvarbu kas sukuria rūbą, o esmiška, sakyčiau, giluminiška, visam tam yra būtent, tai koks žmogus jį apsimauna. Tai yra fantastiškai fainiai. Aš apakęs, kad mūsų visų taip mylimas Rokiškis taip nuostabiai atspindi naujausias mados tendencijas, aš netgi pasakyčiau jis jas aplenkia… Tikrai labai džiaugiuosi, kad mūsų mylimo Rokiškio dėka, Juozas dar giliau pajautė kas yra mada vidujiškai,“ – duodamas interviu kultūros žurnalui „Panelė iš Rokiškio“ samprotavo ir visiems gero linkėjo stilistas Mantas Petruškevičius.
Kokių tik argumentų ir skaičių nebuvo pateikęs Premjeras, užsispyrusiai mėgindamas visiems įbrukti absurdišką mintį, kad šalies ekonominis suklestėjimas yra visų pirma sietinas ne su Rokiškio kontoros veikla, o su jo Vyriausybės antikriziniu planu! Žmonės jau nebesileido antrą kartą mulkinami ir Premjero buvo klausomasi dar mažiau nei tais senais gerais laikais, kai jis buvo opozicijoje, o Vyriausybei vadovavo socialdemokratų partija. Ūkio ministras tuo tarpu vapėjo kažką, pats sau prieštaraudamas. Viena vertus jis pritarė Premjero demagogijai, kita vertus jis aiškino, kad analogiškas Rokiškio kontorai projektas jau seniausiai buvo detaliai aprašytas jo legendiniame magistriniame darbe apie ekonominės krizės įveikimą. Ūkio ministras prisiekinėjo, kad šį užbaigtą mokslinį darbą jisai laikęs savo rašomojo stalo stalčiuje. Tačiau ir atsitik tu man taip, kad to darbo pateikimo gynimo komisijai išvakarėse, jis paslaptingu būdu iš stalčiaus dingo, o po kokios savaitės Rokiškis įsteigė savo kontorą. „Kas galėtų paneigti?…,“ – nutaisęs paslaptingą veido išraišką prieš žurnalistų kameras, mynė mįsles Ūkio ministras.
Pirmieji Europos Sąjungoje į stulbinančius Lietuvos ekonominius rodiklius sureagavo krizės baigiami smaugti airiai. Visoje Airijoje kilo nauja masinių streikų banga, Airijos Vyriausybė buvo aršiai kritikuojama dėl savo nepajėgumo spręsti problemas ir buvo spaudžiama prie sienos pateikiant sėkmingą Lietuvos pavyzdį. Airijos politikai prakaituodami muistėsi ir raudonavo, nesugebėdami paaiškinti, kodėl panašų gyventojų kiekį ir socialinę sudėtį turinti Lietuva sugebėjo pasiekti aukščiausią ekonomikos augimą Europos Sąjungoje, kai tuo tarpu Airija vos ne vos velkasi jos uodegoje. Galiausiai airiai, visiškai praradę viltį kažką pakeisti savo šalyje, ėmė masiškai emigruoti į Lietuvą, ieškodami naujo geresnio gyvenimo tenai, tuo sukeldami papildomą vietos ekonomikos šuolį aukštyn.
Neužilgo sujudo ir visos kitos Europos šalys. Iškankintos ekonominės krizės ir Lisabonos sutarties nuostatomis į nežinią stumiamos jų vadovybės staiga susiprato klaidžiojusios rūkuose, kai tuo tarpu raktas nuo visų problemų gulėjo padėtas prieš pat jų nosį. Staiga visi pajuto, kad klausimas dėl Europos Sąjungos lyderio lengvai išsisprendė savaime. Klausimą „Kur rasti lyderį?“, pakeitė klausimas „Kur mes žiūrėjome anksčiau?“. Veltui britų aristokratė Catherine Ashton vieną po kitos darėsi plastines veido operacijas, o šiaip jau ramus kaip belgas Hermanas van Rampuy, apimtas įtūžio plėšė savo darbo kabinete nuo sienų odinius apmušalus. Panikos apimti eurobiurokratai bėgo slėptis į pačius atokiausius Briuselio koridorių labirinto kampelius, bet ir ten jų baimingai suskliaustas ausis pasiekdavo nuo Baltijos jūros pietryčių atsklindantis galingas riaumojimas – prie Nemuno kitas prabudo jau Baltijos tigras.
(Bus daugiau)
No Comments, Comment or Ping