Per savo gyvenimą Šliogeris prirašė daugybę žodžių, tačiau jais visiškai nepasitikėjo. Ir kuo daugiau jis tų žodžių rašė, tuo mažiau jais pasitikėjo. Jis visiems sakydavo, kad kalba sunaikina daiktus, o žodžiai besantys tik pamėklės, fantomai ir simuliakrai.
Šliogeris vis prisimindavo vieną Herakleito mokinį, kuris užuot įvardijęs daiktus žodžiais, bandydavo savo mintis tiksliau perteikti rodydamas į daiktus pirštu. Kaip žinia, viskas keičiasi ir negalima į tą pačią upę įbristi du kartus. Juk kai kas nors pasako žodį „namas“, per tą laiką, kurio prireikė šiam žodžiui ištarti, tas tikrasis namas jau būna kažkiek pasikeitęs. Taigi jis jau būną nebe tas namas, kurį turėjo omeny tas, kuris pradėjo tarti žodį „namas“. Todėl išmoningasis Herakleito mokinys, užuot įvardijęs daiktus žodžiais, rodydavo į juos pirštu, taip stengdamasis apgauti laiką.
Šliogeris gi nusprendė pasinaudoti nūdienos technologijų teikiamomis galimybėmis ir nusipirko fotoaparatą „Nikon“. Nemėgo jis tos technikos, bet dar labiau nemėgo žodžių, todėl ir nusprendė, kad bus geriausia jei vieną panaudos kovodamas su kitais. Ir ėmė jis fotografuoti ir pajuto, kaip įkalinti fotonuotraukose daiktai nustoja keistis. Fotonuotraukose laikas sustodavo, o daiktai vadavosi iš laiko ir simuliakrinių bei fantominių žodžių nelaisvės. Niekas nepasprukdavo nuo Šliogerio fotoaparato – nei upeliai, nei saulėtekiai, nei saulėlydžiai, netgi kažkur rūkuose paskendusiose Dzūkijos lankose ramiai sau žolę rupšnojantis kuinas… Šliogeris buvo be galo laimingas ir jautėsi atradęs visiškai naują filosofavimo būdą, kurį vadino fotosofija.
Ir štai atėjo diena, kuriai Šliogeris ilgai ruošėsi iš anksto. Diena kai turėjo būti įkalintas ypatingas simuliakras, dar kitaip vadinamas autofantomu. Šliogeris apsivilko kruopščiai išlygintus baltinius, pasirišo kaklaraištį, užsivilko naujutėlaitį kostiumą ir atsistojo savo kambaryje priešais veidrodį su fotoaparatu rankose. Pažvelgė į savo atvaizdą veidrodyje. Iš anapus į jį žvelgė susenusio vyriškio liūdnos akys, melancholiškų raukšlių archipelago išvagotame veide. „Laikas graužia žmones taip pat negailestingai kaip ir feministės“, – pagalvojo Šliogeris. Tačiau dabar atėjo diena, kai šis autofantomas bus išvaduotas nuo nepermaldaujamos laiko ir feminisčių ėduonies.
Šliogeris giliai atsiduso, pakėlė fotoaparatą prie veido, nutaikė objektyvą į savo atvaizdą veidrodyje ir greitai spustelėjo mygtuką. Nuleidęs fotoaparatą vėl įsižiūrėjo į savo atvaizdą veidrodyje. Per tą laiką, kurį atėmė fotografavimas, veidas jau buvo spėjęs nežymiai susenti. „Vos suspėjau“,– vėl sunkiai atsidusęs pagalvojo Šliogeris. Tada viltingai pažvelgė į veidrodyje sugauto autofantomo vaizdą mėšlungiškai pirštuose sugniaužto fotoaparato ekrane ir nustėro. Ekrane matėsi pečiai, aukštai prie abiejų veido pusių pakeltos fotoaparatą laikančios rankos, tačiau paties veido nesimatė. Jį dengė rankose laikomas fotoaparatas, virš kurio buvo matyti kyšanti susiraukšlėjusi kakta, o iš po jo styrojo švariai nuskustas smakras. Tačiau paties autofantomo nuotraukoje nebuvo. Kažkur jo tobulai suręstoje fotosofinėje doktrinoje buvo įsivėlusi fundamentali klaida, leidusi autofantomui pasprukti.
Šliogeris pajuto kaip jam trūksta oro. Atpalaidavęs kaklaraištį jis linkstančiomis kojomis nusvirduliavo į virtuvę. Atidarė šaldytuvo dureles ir padėjo vidun savo fotoaparatą. Tada paėmė iš šaldytuvo nuo šalčio aprasojusį pilną degtinės butelį, pakelį cigarečių, J. Baudrillardo knygą „Simuliakrai ir simuliacija“ ir su šiais, čia ir dabar egzistuojančiais daiktais, niurus ir susimąstęs užsirakino vonios kambaryje trims paroms.
No Comments, Comment or Ping