Labai nejaukiai teko kelis kartus pasijusti, kai niekaip negalėdavau “įsikirsti” į bajerį. Nors tiksliau gal “įsijausti”. Niekaip nepriprantu, nors vyksta tai dažnai, bet nors kuolą ant galvos tašyk. Viskas prasideda ir vyksta monotoniškai iki banalumo – vienas ima ir esant bet kokiai progai pasako – “oglasitie ves spisok požaluista”. Visi ima kvatotis. Tada kitas sako – “pieščiannyj karjer, dva čelovieka” ir visi kvatojasi dar labiau. Po to, dar visiems žvengiant, būna “na liesopoval”. Tačiau savo kulminaciją juokas pasiekia kai kažkas pasako “na miaso kombinat sevodnia zajavok niepolučiali”. Jau pastėbėjau netgi savotišką rafinuouomą – mėsos kombinatą reikia palikti pabaigai, nes jį paskelbus iškart po “oglasitie vies spisok požaluista”, įtampos iškrova įvyksta per anksti. Taigi atlikimas reikalauja ir šiokių tokių įgūdžių. O šiaip jisai tinkamas visomis progomis, išskyrus laidotuves nebent. Bet ir per jas turbūt galima…Reikia žmones suprasti, nesigulsi gi dabar šalia nabašnyko – reikia sukaupti jėgas, gyventi toliau, išmokti įveikti gyvenimą jam nusišypsant. Štai pasigirsta “oglasitie ves spisok požaluista” ir nutyla klerkiančios davatkų giesmės, o apsiverkusi našlė nušvinta plačia šypsena ir sako – “Peščiannyj karjer, dva čeloveka, s lopatami, grob zakapyvatj budiem”.
Šypsausi, po to šypsausi plačiau, bet niekaip neišeina kvatotis. Vienas nustemba tik tokį mano santūrų smagumą matydamas:
– Nelabai supranti dėl ko čia visi juokiasi? Žinai iš kokio čia filmo?…
Itin jautriai ir šiltai šis minispektaklis nuteikė, kai mačiau jį mūsų emigrantų atliekamą Anglijos fabrike. Pats buvau tarp jų ir visa tai matant “pjovė širdį tarsi dobilą, lyg gyvuonies, lyg pašaknų…”. Bet nesikvatojau ir tada. Buvo liūdna. Nesikvatoju ir dabar, kai jį tenka vėl išvysti. Tik nuoširdžiai šypsausi… Vto vriemia, kogda našy kosmičieskije korabli borozdiat kosmičestkojie prostranstvo. Kartais nelabai juokinga būna, bet vistiek bandau šypsotis – nado Fedia, nado!
No Comments, Comment or Ping