Mauglio sindromo užvaldytas patriošistas yra įsitikinęs, kad jo tautybė yra „įgimta“. Kartu su krauju jinai teka jo gyslomis, o tuo tarpu su kiekvienu įkvėpimu jo plaučiai prisipildo Tėvynės oru. Individualumą patriošistas siekia ištirpdyti vientisame Tautos kūne ir taip jame įgauti (arba atgauti) savo tikrąją tapatybę. Tokių būdu, tarkim, žydas, nors ir 30 metų gyvenęs ir dirbęs Lietuvoje, patriošisto akyse taip ir liks svetimu, tuo tarpu lietuvis, kuris vos sulaukęs 18 metų išvyko gyventi ir dirbti į Jungtinę Karalystę, visuomet liks iš Tautos kūno žaizdos skausmingai ištiškusiu kraujo lašeliu. Ir kas galėtų paneigti, kad šiame nukraujavime nėra prieš tai jau minėto ilgalaikio Lietuvos gyventojo kaltės?
Tokiame kontekste manifestas „Lietuva – lietuviams“ gali būti interpretuojamas kaip reikalavimas atlikti simbolinį kraujo perpylimą visiems tiems, kurie tokio kraujo neturi. Tik su tokia sąlyga, anot patriošistų, aniems galima suteikti teisę kvėptelti deguonies iš to „oro stulpo“, kurį apibrėžia Lietuvos Respublikos sienos. Kraujo perpylimas aiškinamas kaip atvykusiųjų „pagarba lietuvių kalbai, papročiams, istorijai, kultūrai ir tt“. Įdomu, kad labai retai reikalaujama iš atvykėlių gerbti Lietuvos įstatymus. Viena vertus patriošistams tai lyg ir savaime suprantamas dalykas, tačiau kita vertus niekam ne paslaptis, kad nemažai patriošistų patys turi gana rimtų dabartinės mūsų įstatyminės santvarkos pripažinimo ir suvokimo problemų. Taigi patriošistas nelabai linkęs pripažinti pakankamais Lietuvos vyriausybės nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujantis į šalį įleidžiami imigrantai. Tiesa pasakius, daugelis patriošistų apskritai nelabai linkę pasitikėti Lietuvos valdžia –kaip žinia, kai kurie valdžios vyrai turi ne lietuviškus vardus ir pavardes, o iš tų kurie jas turi, kai kurie yra kosmopolitai.
Patriošistinis kraujo perpylimas yra šiaip jau sunkiai įsivaizduojama procedūra. Jo svarba yra suponuota įsitikinimo, kad net pvz. trečios kartos JAV gyvenantis ir lietuvių kalbą beveik pamiršęs lietuvis iš prigimties yra lojalesnis savo Lietuvai nei koks nors Vilniaus priemiestyje gimęs, užaugęs ir tik trečdaliu lietuviškai kalbantis „Volodia“. Kraujo perpylimas yra tarsi „atėjūnų“ dorovinis švietimas, kurio metu jiems papildomai turi būti išaiškinama ką mūsų šalyje galima daryti, o ko jokiu būdu ne, kadangi tai įžeistų vietinių gyventojų moralines nuostatas. Taigi gyvų šunų mėtymas nuo tiltų arba bet koks pasipriešinimas teisėsaugos pareigūnams, kad ir vien plikomis rankomis ir plikų peniu, bus suprastas ne vien tik kaip įstatymo pažeidimas, bet ir kaip visos Tautos įžeidimas. Tuo pačiu metu visi čia įsidarbinę ar šiaip verslo reikalus tvarkantys emigrantai pateikiami ne kaip teikiantys realią naudą, o kaip išrinktieji, kuriems Lietuva maloningai suteikė galimybę gauti naudos sau ir už tai jie privalo jausti moralinį įsipareigojimą. Tas moralinis įsipareigojimas “atėjūnams” turi būti primenamas kiekvieną kartą jiems sugalvojus ginti čia pažeistas jų teises.
(tai dar irgi ne pabaiga 🙁 …)
No Comments, Comment or Ping