Štai kartą Inocentui svečiuojantis kaime pas savo žmonos tėvus, susėdo jie dviese su uošve ant suoliuko prie lango, po žydinčiomis obelimis. Uošvė giliai atsidususi tarė:
– Nebežinau kaip čia toj Lietuvoj toliau bus. Va mana Petras vis laikraščius skaita. Darba tai nėr ir nėr ką daryt, tai jis laikraščius skaita. A man tai baisu juos skaityt. Čia vakar kažkoki seną paskaičiau, tai raše, kad vienas žmogus čia nesenai iš ligonines šimtą kilametrų namo parėje. Tai kaip gal valdžia šitaip iš žmogaus tyčiotis? Raše, kad jį ežioj parkritusį kitas žmogus ardams rada. Be samones, su galva prakirsta. O jei nebūt radęs, tai taip ir būt pasimiręs. Jam te da sudėtingą aperacija daktaram daryt reikėja, raše. Tai tas žmogus po sunkios aperacijas turėja šimtą kilametrų namo pareit. O tai kaip jam pareit? Toks tolumas! Gi ir pats sake, kad be samones buva, kai greitoji į Vilnių veže. Tai jis net kelia atgal įsidemėt negalėja. Tai kaip gal valdžia šitaip paprastu žmogum nesirupint? Negi nežina, kad žmones kaimi nei darba, nei pinigų netur? Tai negi negalėja jam ten ligoninej koki biliočiuka ant autobusa duot? Negi taip sunku? Patys seime tai su kokiom mašinom važinėj! Daba man baugu, kad nesusirgč. Taigi nieks nepasirūpins, valdžiai nusispjaut. Va ir mana Petras be darba jau dvidešimt metu. Kaip mūsų kolchozą išdraske tai taip laikraščius ir skaita. Iki miesta penkiolik kilometrų, tai kaip daveit? A čia anie toj sava valdžioj taip sumane, kad mes pėsti eitume, kap anas žmogelis iš ligonines? Bet ir mieste va, Kaze buva aną savaitę apsipirkt, tai pasakoje kad te žmones sake, kad te irgi darba nėr.
– Čia dėl to taip yra, kad mūsų valdžioje sėdi vieni durniai ir vagys, – paaiškino Inocentas, – ten gi nė vieno nėra, kad ekonomikoj bent kiek nusimanytų. Pažiūrėkit, kokie žmonės pas mus dirba finansų ministrais. Vieni buhalteriai. Nesugeba jie ekonomikos plačiau suprast, taip kad jinai žmogui naudinga būtų. Jie tik moka poperiukus kilnot ir skaičiukus savo ten skaičiuot, o kad žmogui blogai nesupranta. Va paskaičiuoja jie ten pas save ir sumoka pensijas, bet vis tiek nesupranta, kad iš tokios pensijos nepragyvensi. Va duotų darbo tavo Petrui ir jis uždirbtų ir valdžiai nauda, nes jis ir traktorių moka suremontuot, ir tvoras tvert, žodžiu viską. Bet jie to nesupranta. Va tas Šemeta paliko visą Lietuvą be kelnių ir išvažiavo į Briuselį. Jie tai ten Briusely nežino ką tas durnius čia pridirbo. O vietoj savęs paliko tą Šimonytę, tai ta irgi buhalterė, nieko nesupranta, kas Lietuvoj darosi. Išvis, kasdien nusišneka per televizorių ta Šimonytė…
– Jo, jo, – staiga pertraukė jį uošvė, – čia prisimeni, tą senmergę Antosę. Tai ta irgi, žinok, taip pat. Prieš porą savaičių Anglijon išvažiava.
– Tai, kad Šimonytė nevažiavo į Angliją, – nepatikliai kilstelėjo antakius Inocentas.
– Ne, ne Šimonytė išvažiava. Prisimeni gi, Antosės sesuo pernai į Angliją išvažiava. Tai Antose irgi paskui ją išvažiava. Tai kas daba toj Lietuvoj liks, kai visi taip išvažiava?
Dabar jau Inocentas atsiduso ir vos susilaikė nepasakęs ką apie visas bobas galvoja.
No Comments, Comment or Ping