Betraukdamas cigaro dūmą, Freudas atkreipė dėmesį į apyjaunę ponią, sėdinčią prie vieno iš atokesnių staliukų. Savo dailiose rankose ji laikė lygiai tokį pat saldainį, rožiniame popierėlyje. Matyt tai buvo irgi pirmasis jos apsilankymas šioje užeigoje. Neskubėdama, delikačiais pirštų judesiais, jinai atsuko odelę viename saldainio gale, atsmaukė ją ir savo mažais, baltais dantukais atsikando gabaliuką nuo apnuoginto saldainio galiuko.
Freudas nervingai pasimuistė savo kėdėje ir virptelėjusiais pirštais suspaudė cigarą. "O ką reiškia tas cigaras, kurį dabar laikau dviem savo pirštais", – dar pagalvojo. Neužilgo dama suėmė savo laibais pirštukais puodelio aselę ir pakėlusi jį prie lūpų gurkštelėjo keletą mažų Latte kavos gurkšnelių. Atitraukus puodelį nuo burnos, jai virš viršutinės lūpos liko plonytė baltų pieno putų juostelė, kurią ji iš lėto nubraukė elegantišku savo rausvo liežuvio galiuko judesiu.
Freudas pajuto kaip jo kaktą išpylė šalto prakaito lašeliai. Drebančiais pirštais jis įstūmė sau į burną cigaro galą ir norėdamas nusiraminti ėmė jį žįsti stipriais ir nervingais čiulpsniais. Net pasišliurpčiodamas.Labai greitai Freudas užsimaskavo tirštame cigaro dūmų rūke ir iš jo ėmė kuo atidžiausiai sekti tolimesnį damos elgesį.
Šioji neskubėdama, kasnelis po kasnelio, galiausiai išlukšteno ir suvalgė visą saldainį. Tada suspaudusi atlikusią jo odelę į gniužuliuką ir padėjusi jį salia išgerto kavos puodelio ėmė lėtais ir ritmingais judesiais belsti į stalą savo nagučiais. Prišokusi padavėja suskubo nurinkti stalą. Padavėjai tiesiant virš stalo ranką, iš saugios atokumos viską stebintis Freudas, vėl išvydo plaukų gniužulą jos pažastyje. Šis gniužulas pro pilkšvai melsvų dūmų miglą įgavo identišką suglamžytai ant stalo saldainio odelei formą.
Freudas, nežiūrėdamas ir spontaniškai, vienu judesiu smeigė smilkstantį, dar net iki pusės nespėtą surūkyti cigarą į peleninę. Lėtai pakilo ir stengdamasis neatkreipti į save dėmesio išslinko į lauką. Tarpduryje dar spėjęs mesti žvilgsnį per petį, išvydo kaip peleninėje smilksta sulūžęs jo cigaras. Nervingai ir be atidos sugrūstas į peleninę jisai sulūžo ir dalis jo pakibo persisvėrusi per peleninės kraštą. Sulūžo, bet taip ir neužgeso! Plonas dūmų siūlelis, tarsi paskutinis atodūsis, kilo iš peleninės vidaus, leidžiamas ten likusio tebesmilkastančio cigaro galo. Pati peleninė buvo panaši į vienišą jurtą už poliarinio rato, kai ateina poliarinė naktis ir kai nėra nieko šalia iš kūno ir kraujo, išskyrus jūrų vėplius ir poliarinius ruonius.
Regėjimas Freudui truko akimirką. Kitą jis jau buvo lauke, skubiai ir baugiai žingsniuojantis namų link. Dar prisiminė, kad išėjo nesusimokėjęs, tačiau jau niekaip neįstengė prisiversti grįžti atgal į vidų.
No Comments, Comment or Ping