Perskaičiau smagų savo nuoširdžiai mylimo aktoriaus Rolando Kazlo smagų interviu žurnale „Ieva“. Po to perskaičiau komsomolkėj Andriaus Užkalnio, publicisto, kuriam irgi jaučiu šiokias tokias simpatijas, tekstą. Po to dar vieną to paties publicisto tekstą jo paties bloge, kuriame atskleidė, kad jo redaktorius iš anksto perspėjo dėl tautos aršios reakcijos kai pašiepiamos josios šventosios karvės. Na ką aš galiu pasakyti – geriau jau būtų žmogus redaktoriaus paklausęs ir toliau sau sėdėjęs supermamų puslapy arba pasekęs redaktoriaus pavyzdžiu ir pasityčiojęs iš kokio Kubiliaus ar pan.
Buvo prieš kokį mėnesį man toks nutikimas – po darbo susitikau savo seną studijų laikų draugelį. Nuėjom, užsukom, prisėdom, užsisakėm. Ir sėdėdami prie bokalo pasibėdavojom vienas kitam apie tai kaip sunku dabar gyvent, nes reikia pinigus patiems uždirbti, o anksčiau buvo geriau nes tėvai duodavo, jaunesni buvom, gražesni, moterys labiau mylėjo, o ir šiaip rūpesčių daug mažiau buvo ir tt., ir tt…
Tai dabar galvoju, visa laimė, kad šalia Užkalnio nebuvo, nes dievaži jau kitą dieną būtų geltonoj spaudoj pasirodęs straipsnis su antrašte „Du apsisnarglėję lūzeriai skundžiasi gyvenimu“. Nors apskritai beveik visiems Užkalnio straipsniams tiktų antraštė „Ei jūs, durneliai, paklausykit ką AŠ jums pasakysiu“. O paties teksto apie du verkiančius alaus gėrėjus struktūra būtu daugmaž tokia – vieną trečdalį teksto užimtų įsivaizduojama Užkalnio diskusija su savo komentatoriais, kuriame aptariama prie teksto pridėta jo paties nuotrauka.
Kitame trečdalyje būtų sarkazmo kuoka triuškinama LVKK, argumentuotai įrodant, kad žodį „lūzeris“ galima ir reikia vartoti. Čia jau Užkulniui šventa – netgi rašant apie tokį, rodos, nekaltą daiktą kaip rudmėses, kalbos teroristų apeiti nepavyksta. Perskaitau visus Užkalnio tekstus ir žodis „Talibanas“ man jau asocijuojasi ne tiek su Afganistano dykumomis, turbanais, ilgomis barzdomis ar kokiais tai rūkstančiais dangoraižiais, o greičiau su languotais sijonais, akiniuotomis nosimis ir bibliotekų dulkėmis… Paskutinį straipsnio trečdalį sudarytų sodriais epitetais pagardintas pamoksliukas, kad reikia ne alų gert ir žliumbt, o kažką daryt, kad viskas pasikeistų.
Bet nieko nepadarysi, tokia jau ta deklaruotoji Užkalnio misija: „Mano erzinimų ir provokacijų kukli misija yra edukacinė: aš, kaip jau sakiau, asmeniniu pavyzdžiu stengiuos pratinti skaitytoją, kad – kol aš gyvas – negailestingos pašaipos ir neargumentuoti juokai yra ir bus.“, – sako jisai. Aš dar į šią „edukacinę misiją“ dar įtraukčiau pedagoginį triūsą mokant supermamas rašybos. O po to, tolimesniam raštingumo ugdymui, supermamas jau galima būtų perduoti į rūpestingas VLKK rankas.
Tikiuosi, kad ši edukacinė misija materializuosis dar vienos knygos pavidalu. Užkalnio kelionių aprašymus jau turime, beliko sulaukti kažko panašaus į Užkalnio „Portretai“. Ten būtų tyčiojamasi absoliučiai iš visų, pradedant „Renesansiniais pastoriais“ ir šiaip visais nykiais nuobodylomis redaktoriais (aišku, išskyrus jau minėtą superredaktorių, kuris kiekvieną pirmadienį komsomolkėj apsiverkia kruvinom ašarom kaip sunkų gyventi Lietuvoj, nes valdžia vajėzau kokia bloga ir durna) ir baigiant pačiu AMB.
Beje apie AMB rašė Užkalnis gana nuosaikiai, gal dėl to, kad neseniai anas miręs buvo. Ne veltui juk buvo Užkalnio labai išmintingai išnagrinėta ir moksliškai paneigta primityvi runkelių dogma, kad apie mirusius tik gerai arba nieko. Kita vertus ir pats AMB per savo gyvenimą niekad per daug nedejuodavo kaip daro pas mūsuose daugelis, kad sunkus gyvenimas, kad bloga valdžia, viešai negrasino emigruosiąs… Tai ko jau čia jį per daug pliekti? Į Užkalnio „Portretus“ nepatektų tik Nida Vasiliauskaitė, nes sprendžiant iš visko, Užkalniui šis žmogus yra apskritai žemiau nei siekia bet kokia panieka ar patyčios.
Rolandas Kazlas į Užkalnio „Portretus“, kurie tikėkimės bus anksčiau ar vėliau išleisti, visgi įsipaišo sunkiai. Kaip labai teisingai pastebėjo anas Užkalnio redaktorius, problema ir yra tame, kad Kazlas būtent yra Šventa Karvė, kurios negalima šiaip pašiepti. Čia akcentas tenka ne žodžiui „pašiepti“, o žodžiui „negalima“ ir tai liko nesuprasta. Šiuo atveju tai nereiškia, kad negalima Kazlo tarsi kokios Zvonkės išlazdavoti laikraštyje. Tai tiesiog iškelia papildomus kriterijus tiek tas lazdavones rašančiam, tiek ir pačiom lazdavonėm, aišku, jei nebijoma likti paskutinio kvailio vietoje. Visa laimė, kad Užkalnis tokiu tikrai savęs nelaiko ir savo rašliavoje nieko blogo nemato. Spėju jokių pašalinių minčių dėl to jam nekyla ir šiuo metu jis jaučiasi tiesiog puikiai. Ir dėl to man tikrai džiugu už jį, nes aš taip nusikalbėjęs jausčiausi labai nesmagiai. Kita vertus, ko siekia Užkalnis niekas nežino geriau už patį Užkalnį. Asmeniškai mane nelabai įtikina jo dievagojimasis, kad pigaus populiarumo jis nesiekia. Šiaip ar taip Kazlas jau užbaigė tą savo gyvenimo periodą kai reikėjo su koncertais važinėti po Lietuvos kaimus, gi Užkalnis šį periodą dar tik pradeda. Taigi, kad ir taip bilekaip, bet vis ant bačkos.
Net nežinau ar beverta kažkaip komentuoti Užkalnio pastebėjimus, kad didesnės arogancijos kultūros ir meno fronto karių tarpe jis seniai nematęs. Ir iš kur jau čia toks padidėjęs jautrumas manieroms pas paprastą kaip 5 kapeikos jaunuolį iš Kauno Žaliakalnio rajono? Siūlyčiau pažiūrėti bet kurią TV laidą dalyvaujant Šapranauskui ar J. Smoryginui – išdribs ta arogancija iš TV ekrano taip, kad kambary vietos nebeliks ir teks nešti kudašių į virtuvę. Dar galima pagoglinti kultūros veikėjų, vėliau tapusių kultūros ministrais pasisakymus arba įvesti žodžius „Baukutė“, „Seimas“, „žindyti“…
Žinoma, nieko čia naujo neparašiau. Beveik viską kas čia išdėstyta galima rasti komsomolkės komentaruose, netgi pats Užkalnis pastebi, kad visus jam išsakomus priekaištus galima redukuoti į porą sakinių. Bet ar keičiasi kas nors pas patį Užkalnį? Ar teisus, pavyzdžiui, pacientas priekaištaudamas daktarui, kad šis nediagnozuoja jam nieko naujo ir neskiria jokių kitokių gydymosi priemonių? – „Nu tai išsigydyk pagaliau tą savo hemorojų ir pasigauk kokius Malaizijos raupus, žuvų gripą ar dar kažką tokio egzotiško. Tuomet ir diagnozė bus tokia visa ekskliuzyvinė, ir terapija rafinuotesnė, ir komentatoriai kažką naujo parašys. O dabar kaip pas tave metai po metų tos pačios bėdos, tai nieko įdomesnio išskyrus tą pačia iki skausmo pabodusią žvakutę pasiūlyti negalime“.
Užkalnio edukacinė misija davė nemaža naudos jo komentatoriams, tačiau gana pakenkė jam pačiam, priartindama jį iki anų lygio. Šiek tiek apie maistą, apie kvepalus, na ir patyčios. Štai ir visa Užkalnialendo teritorija. Vėlgi ne mano reikalas, svarbiausia kad šios šalies Pilietis Nr. 1 gerai gyvena ir jaučiasi puikiai, bet visgi pasakysiu – man Užkalnio rašiniai pradeda priminti ratu besisukantį kačiuką, bandantį dantimis sugriebti savo uodegytės galą. Kai taip elgiasi mažas kačiukas, tai nieko čia tokio, netgi gražu, tačiau kai šitaip kvailioti ima gerai įmitęs ir jau ne vieną morčių pergyvenęs katinas, atrodo visiškai nesolidžiai. Pasilieku prie savo nuomonės, kad šiuo atveju Užkalniui reikėjo paklausyti savo redaktoriaus – jisai gi patyręs, niekada nenusišneka ir blogai tikrai nepatars.
No Comments, Comment or Ping