Perskaitęs kai kuriuos susižavėjimo kupinus atsiliepimus apie Nijolės Oželytės pasakytą moksleiviams kalbą Seime 2011 m. sausio 13 d. norėčiau pasidalinti kai kuriais įspūdžiais. Iškart pasakau, kad nesiimu vertinti pačių įvykių, o signatarės tik kalbą.
1) iš pat pradžių ji pažada, „kad nekalbės apie sausio 13, savęs nesureikšmins, nekalbės apie savo šeimą, anūkus, knygų nedovanos“. Tai iškarto kažkaip ir kyla keli klausimai – a) jei nekalbėsite apie sausio 13, tai ko čia susirinkom?; b) dėkui ir už tai, kad savęs nesureikšminsite (bet ar pavyks?); b) ačiū, kad nekalbėsite apie savo šeimą (bet ar pavyks?), bet nesuprantu kodėl turėtumėte apie juos čia kalbėti (ypač apie anūkus)?;
2) toliau paaiškinama apie ką bus kalbama – aš tik noriu pašiurpinti čia esančius sustabarėjusius mokytojus ir gal kiek direktorę. Visai neblogas požiūris į pedagogus, kurie sausio 13 d. atgabeno mokinukus į Seimo salę pasiklausyti gyvų liūdytojų, menančių anus Lietuvai lemtingus įvykius. Be to, kodėl direktorė turėtų pašiurpti mažiau?
3) toliau pradedama aiškinti mokiniams, kad mokytojai (čia, turbūt, visų pirmą tie, kurie juos čia atvedė) jokios istorijos jų nemokina, tokios istorijos nėra ir ją bent kiek vertėtų mokintis tuomet, jei būtų mokoma ne apie sausus faktus, o apie priežastinius įvykių ryšius. Mano asmeninė patirtis sako, kad yra gana sunku išaiškinti ryšį pvz. tarp kovo 11 ir sausio 13 mokiniui, kuris nežino kuri iš šių datų įvyko anksčiau (arba pasitelkęs loginį mąstymą visgi išmąsto, kas šiaip jau yra nesunku, turint omeny, kad sausis yra pirmas metų mėnuo, o kovas – trečias). Na bet čia jau pedagoginės technikos niuansai, o dėl poreikio ne tik žinoti faktus, bet ir jų reikšmę, pasekmes, priežastinius ryšius, priežastis, manau, nesiginčys niekas.
4) toliau kalbama apie tai, kas gerb. signatarės nuomone yra priežastinis ryšys: štai yra faktas – jei neduoda anų įvykio dalyvio ženkliuko, tai dėl tos priežasties, kad jei tuos ženkliukus dalintų, tai jų negautų tie, kurie ten nedalyvavo ir po to žmonės galėtų lengvai pagal tuos ženkliukus atlapuose atskirti kas gynė Tėvynę, o kas ne. Dėl to ir neduoda, niekšai.
5) Dar kitas priežastinio ryšio pavyzdys. Toliau cituoju – „paleido Landsbergis naujai išrinktą Aukščiausiąją Tarybą, laisvą, žmonių valia išrinktą, po 2,5 metų, įsivaizduojat, mes pabuvom, Konstitucija parašyta, sausio 13 atlaikyta ir staiga Profesorius sugalvoja, kad mes visi ne profesionalai… jis staiga sugalvoja, kad reikia naujus rinkimus iki laiko daryti…<…> mes nubalsavom“. Ar tikrai čia pagrindinė priežastis buvo? O kokią reikšmę šiam įvykiui (arba ryšį su juo) turėjo pvz. Konstitucijos priėmimas? Nors dėl neprofesionalumo – nesiginčysiu.
6) Citata: „mes galim numirt už Tėvynę, ir dabar galiu, bet dirbti, sėdėti, tuos įstatymus, vienas procentas mokesčių į tą pusę ar į kitą – tam reikia visai kito išsilavinimo“ (kažkur nuo 3 min.). Dėl to pasiryžimo mirti (beje įdomu ar pagal jus tai yra istorinis faktas ar ne), tai tikiu. Tačiau kaip dėl pažado 1b?
7) Citata: „kas kaltas – be abejonės, žmonės, kurie taip balsavo“. Čia apie rinkimus 1992 m. Tiesiog norėtus priminti, kad žmonės balsavo ir 1996 m.
8) Bet geriausias pasamprotavimas apie priežastinį ryšį yra nuo 7 m. 10 sek. Viskas lyg ir teisinga – nėra taip svarbu kada vyko Žalgirio mūšis, o kur kas svarbiau žinoti jo priežastis, pasekmes ir reikšmę. Tik, pasikartosiu, nėra prasmės apie tai aiškinti mokiniui, manančiam, kad jis įvyko dar iki vokiečiams atsikraustant į Prūsiją arba manančiam, kad jame buvo sutriuškinti švedai (na bet, trauk devynios, vėl gi iš principo su jos mintimi sutinku).
Tačiau pats žaviausias signatarės minties vingis yra šis, cituoju: „Kodėl aš taip kalbu apie istoriją? Aš turiu tris dukras, aš nežinau kaip viena iš jų išlaikė istorijos egzaminą, nesimokė visai, iš viso, niekada <…> tai aš pasakysiu kaip ji išlaikė tą visiškai tūpą egzaminą <…> jinai gavo 87 <…> taip buldogas galėtų gauti“. Na nežinau ar bereikia komentuoti – mokinys visiškai nesimokino, niekada, nuėjo parašė ir nachaliavai gavo gerą pažymį: išvada – mokytojai šūdinai dirbą.
Gaila, kad signatarės dukra nei mokinosi, nei tų testo klausimų skaitė, kitaip galbūt būtų radusi ir tokių klausimų – nurodykite, kurias iš žemiau išvardintų aplinkybių galime laikyti Pirmojo Pasaulinio karo pasekmėmis. Na, bet kadangi neskaitė, ką čia besigilinsi, o neskaitė juk dėl to, kad… na, priežastinis ryšys, prieš jį nepapūsi. Aišku galima prisiminti tokias senas tiesas, kaip antai „durniam sekasi“, bet ką jau ten… Juk signatarė piktinasi „kas gi šitaip egzaminuoja žmones“, o jeigu būtų kitaip egzaminuojama, tai daug duočiau jei galėčiau išgirsti jos monologą dukters istorijos mokytojui po valstybinio egzamino.
9) Be tos istorijos kaip jos dukra egzą laikė, dar pasakojimas, kad dar vienas jos vaikas studijuoja Londone, bet grįš. Beje, kaip pažadas nekalbėti apie šeimą? Na, iš dalies pažadas įvykdytas – apie anūkus nė žodžio.
10) Dar vienas mąstymo šedevras apie tai kaip reikia formuluoti klausimus (nuo 8 min. 18 sek.) – „Kodėl amerikonai tokie makdonaldsai visi? Kodėl kokybė vienoj vietoj kyla, o kitoj ne? Kodėl mes neturim gyventi motyvacijos Europoj (turim gerti, seksuoti kaip triušiai), o islamas turi?“. O po to seka reziumė – „jeigu šitaip būtų mokomasi istorijos, tai būtų iš jos nauda“. Kitaip sakant, pažeriama savo pasaulėvaizdžio nuotrupų, tiesiog pateikiant juos kaip faktus ir ant jų siūloma konstruoti istorijos mokslą.
11) Citata (12 min. 30 sek.): „Mes esam kompleksuota, pikta, va čia tinka ką apie Juršėną kalbėjau, tarybinė karta ir kada neliks mūsų, kada liks švari erdvė, tada prasidės geras gyvenimas…“. Tai čia kaip ir viso to kas pasakyta apibendrinimas?
Tiesą, nepakomentavau visos pasakytos ir iki tol niekur negirdėtos teisybės apie Prunskienę, Lietuvos geležinkelius, parduotuvę Seime, Juršėną ir kitus, bet įraše yra viskas.
Dar pagalvojau – jeigu visgi būtų davę ženkliuką, bet neleidę pasisakyt nuo Seimo tribūnos, greičiausiai būtų kalbama apie tai kam man ženkliukas, jei man burną užčiaupė…
No Comments, Comment or Ping