Kalbant apie tokį dalyką kaip Žalgirio mūšio ekranizacija, reiktų pakalbėti apie pozityvą. O tai nėra lengva, kadangi pozityvo, kaip reiškinio, tradicijos mūsuose tikrai nėra gilios. Beje, ar nebūna jums taip, kad štai praplėšiate jūs akis ankstyvą sekmadienio rytą. Kūno nejaučiate, nejaučiate bemaž nieko… Pakeliate galvą ir pamatote stalą, ant stalo sukrautą tuščią tarą, o dar toliau– išjungtą televizorių. Ant stalo krašto pamatote distancinio valdymo pultelį. Stalas netoli lovos, tačiau visgi per toli, kad pasiektumėte jį neišlipdamas iš lovos, tiesiog ištiesęs ranką.
Tenka lįsti iš po kaldros iki pusės ir viena ranka remiantis į grindis, antrosios pirštų galiukais šiaip ne taip sugraibyti tą nelemtą, kažkur tarp pusiau nugertų butelių pasiklydusį, pultelį. Viskas, telikas įjungtas, o visas kūnas vėl po kaldra. Prasideda žiūrėjimas to, ko jūs kitomis aplinkybėmis niekada nežiūrėtumėte – kažkokios laidos apie kaimą, liaudies meną, sveikatą ir, svarbiausia, nuostabioji Gustavo enciklopedija. Ar jums būna taip? Man asmeniškai niekada. Taigi, prie ko čia ta istorija ir pozityvas
Žiūrėdamas Gustavo enciklopediją atkreipiau dėmesį į Lietuvos istorijai skirtą atkarpą. Tenai buvo kaip tik aptariama finalinė „Herkaus Manto“ scena. Prisimenate, kai Herkus Mantas vienoje rankoje laikydamas kalaviją, o kitoje durklą pasitinka į jį atšuoliuojančių riterių būrį. Tai Gustavas jam ir rėkė per tą laidą – „Mantai, bėk, nebūk durnas…gi va, visai šalia miškelis… tie, kur atjoja, kur raiti ir šarvuoti, tavęs pro brūzgynus jie nesugaudys… bėk, sakau, vėliau gi galėsi panorėjęs juos vėl susirasti ir su kiekvienu iš jų atskirai pasikalbėti, vienas prieš vieną!!!“
Bet Herkus Mantas į miškelį nebėgo ir, drįstu pasakyti, kodėl – nes jam neleido scenarijaus autoriai. Kaip gi čia jis gali nerti įkrūmus, jis gi prūsas! O prūsai juk beveik kaip lietuviai, o jeigu jie neria į krūmus, reiškia žiūrovas gali pagalvoti, kad ir lietuviai gali į krūmus nerti, o tai jau nacionalinės garbės žalojimas.
Pozityvą mes suprantame tik tuomet kai jis yra absoliutus t.y. tik tada kai mes nukauname visus priešus, viską užkariaujame, išeiname iš batalijos pakelta galva, o priešus atitinkamai matome visiškai nugalėtus ir totaliai sugniuždytus. Pergalė ir stiprumas mums turi būti absoliutūs. Gink Dieve, kad neliktų nė minčių apie tai, kad priešas gali atsitiesti vėliau. Juk jei atsities, tai vėl ims skriausti mus, mažutėlius. Ar tik nebus tai tasai Nietzsches aprašytas vergo sindromas, kai priešo bijomasi tiek, kad nepajėgiama net įsivaizduoti jį esant, kai norima, kad jo nebūtų išvis? Kad nebūtų nieko, išskyrus mus pačius…
Nekaip filme baigėsi Herkui Mantui, nekaip baigėsi ir kitam „istoriniam“ personažui Tadui Blindai. Nesunku pastebėti, kad šių dviejų veikėju mirtis lemtingai persipina tuo pačiu pozityvo supratimu – viskas arba nieko. Tik absoliutus pozityvas arba mirtis. O rezultatas liūdnas, kitaip sakant, jokio pozityvo. Kitas variantas – irgi gana patetiškai atrodantis absoliutaus pozityvo simuliakras t.y. va, laimėjom mūšį ir po jo visi mūsų labai išsigando ir gyvenom laimingai peramžiųamžiusamen.
Atsižvelgdamas į tai, aš „Geležies dienos“ kūrėjams siūlyčiau rinktis santūraus pozityvo variantą, rinktis tą kelią, kuriuo nuėjo Jeronimo Tučkos personažas tame pačiame filme „Tadas Blinda“. Prisimenate? – „Tučka esu, Jeronimas“. Skamba panašiai kaip „Bond… James Bond“. O kur jau visi tie žavūs dalykėliai – „girdėjau razbaininkų šaiką renki“, „skaičiuoju iki penkių, daugiau nemoku“, „tavo snukis man primena arklio užpakalį“. Jei norite, tai galbūt šis žmogus ir įkūnija Nietzsches antžmogį, juk kaip kitaip galima pavadinti žmogų, kuris neišdavė savo draugų net ir tada, kai anie jį privertė pabučiuoti arklio užpakalį?“
Nežinau kaip jums, bet man jis primena Aischilo „Prikaltąjį Prometėją“. Ir vieno ir kito prašė išduoti paslaptį, ir vienas ir kitas, liaudiškai tariant, pasiuntė visus šikt. Pasiuntė šiaip sau, beje, be jokios aiškios priežasties … nes tiek Prometėjas, tiek Tučka Jeronimas ne iš tų, kuriuos galima priversti elgtis prieš savo valią.
Kas tiesa, tas ne melas – Jeronimas Tučka pasirenka mirtį, tačiau būtent šis personažas, manau, tikrai galėjo išgyventi, tuo pačiu nežalodamas lietuviško istorinio filmo scenarijaus, kai tuo tarpu Tadas Blinda buvo pasmerktas nuo pat pradžių. Štai jo absoliutaus pozityvo formulė – „Geriau vieną dieną karaliaut, negu visą gyvenimą ubagaut“. Viskas arba nieko! Bet ar tokia Tados Blindos logika vadovavosi mūsų didžiai gerbiamas Vytautas Didysis?
Iš to ir mano pasiūlymas – naujame istoriniame filme Vytautas turi pasukti ne Tado Blindos, o Jeronimo Tučkos keliu. Šis kelias nėra toks, kurio tikisi nekaikurie kartkartėmis mūsų istoriją pamylėti linkę asmenys, bet ne mažiau sudėtingas, įdomus ir, kas bene svarbiausia, artimas. Patikėkite, kad ir nors ir nesėdite jūs ant balto žirgo, o tik gulite lovoje su pulteliu rankoje, bet užtat šiandien nereikia į darbą – tai irgi pozityvas ir, netgi, kažkokia tai mažytė jūsų pergalė. Mažytė jinai, tas tiesa, bet galbūt jums tuo metu labiau įtikinama, nei visos Aleksandro Makedoniečio ir Cezario pergalės kartu sudėjus.
Pabaigai dar šiek tiek muzikinio pozityvo, tik nelabai bežinau kokio…
No Comments, Comment or Ping