Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Šįryt paėmiau į rankas „Respubliką“ ir perskaičiau vedamojo straipsnio antraštę „100 mlj. laukia nesulaukia senaties“. Prie straipsnio pridėta Zuoko nuotrauka. Kitoje nuotraukoje stambiu planu – sutrūkusi Gedimino prospekto grindinio plytelė, už kurios tolėliau Vilniaus arkikatedra. Perskaitęs antraštę ir peržvelgęs nuotraukas padėjau į makulatūros krūvą. Na o pirmadienio komsomolkėje – pono Užkalnio straipsnis apie tai, kad jam atsibodo tas nesiliaujantis runkelių lojimas prieš valdžią ir apie tai, kad jei Zuokas fotografuojasi griaunamo namo-vaiduoklio fone, tai yra visiškai normalu.

Nekursiu sąmokslo teorijų spėliodamas sutapimas tai ar ne. Kur kas labiau mane įkvėpė jau nebepirmas Užkalnio padejavimas dėl netinkamo kalbančiojo tono ištariant žodį „komsomolkė“. Taigi nihil novi sub sole.

Kaip ir dera apdairiam pusinteligenčiui, pasitikrinęs googlėj ar teisingai užrašiau lotynišką citatą (galėčiau tiesiog lietuviškai pasakyti, kad po saule nieko naujo, bet man taip būtų per mažai šarmo) vėl su pasimėgavimu pakartosiu – komsomolkės apžvalgininkas rašo. Ech, ir vėl ta komsomolkė skiedžia… Bet ką padarysi, juk čia komsomolkė… komsomooolkė.

Jei kas man būtų prieš pusmetį pasakęs, kad pirmadienio rytmečius su Valatkos ekspertoanalitiniais opusais prisiminsiu su švelnia nostalgija, būčiau iš tokio žmogaus tik pasijuokęs. Kažkaip jau buvo smarkiai įsipykusi šio apžvalgininko užimama visažinio teisuolio pozicija, pernelyg įpratusi argumentų stoką dangstyti aštriais epitetais. Todėl skiltininku tapusio Užkalnio atėjimas kažkaip intrigavo. Viena vertus atrodė, kad blogiau vis tiek nebebus, kita vertus kažkaip norėjosi gauti tuo išreklamuotu sunkiu optimizmo kumščiu į kuprą.

Tačiau, pasirodo, optimizmą aš suprantu kiek neadekvačiai – nuolatinės istorijos apie runkelius, varguolius ir šiaip debilus optimizmo man kažkaip neprideda. Užkalnis imdamas interviu pats iš savęs (tiesą pasakius nesu tikras ar supratau kur ten bajeris) kalba, kad tapdamas komsomolkės skiltininku jaučiasi pasiekęs naują aukštumą. Jo žodžiais tariant „laikraščio skiltininkas yra viena įdomiausių profesijų, o būti didžiausio dienraščio savaitės pradžios autoriumi– čia jau kaip teatre Hamleto vaidmenį vaidinti“.

Jeigu tai tiesa, tai kaip kol kas dar nė vieno jo vedamojo straipnio nepraleidęs skaitytojas tegaliu pastebėti, kad „naujos aukštumos“ čia tiesiog sutapatinamos su naujomis pareigomis, kurias užėmus automatiškai į tas aukštumas ir pakylama. Nebent čia turėta omeny ne profesinės aukštumos, o pvz. kitas darbo kabinetas vienu ar dviem aukštais aukščiau. Nors jei jau laikytis to palyginimo su Hamleto vaidmeniu, tai man regis susidarė tokia situacija, kai puikiai Petro
Kurmelio dvasines kančias ir egzistencinę neviltį į teatrą susirinkusioms trečios jaunystės lituanistėms ir per prievartą ten suvarytiems moksleiviams atlikęs aktorius, ėmėsi danų princo vaidmens taip ir nepersiavęs vyžų, su ta pačia sermėga ir tuo pačiu iš žydelio karčemoje nusipirktu degtinės pusbuteliuku. Stovi jis toks visas susivėlusia, šiaudų pilna galva, klausimo „būti ar nebūti“ egzistencinį svorį perkeldamas dilemai reikėjo jam ženytis su Pranike ar ne.

Praėjo tie laikai kai Valatka karšė kailį valdžios „dundukams ir frajeriams“, tarsi koks kompartijos šulas laidantis kritikos žaibus užsienio proletarų ir valstiečių išnaudotojų atžvilgiu, tuo pačiu paprastai kaip du kart du išdėstantis sistemines politikų iniciatyvų klaidas
dėl kurių jos neišvengiamai žlugsiančios. Dievaži, jo straipsniuose politikai atrodė kaip ne šio pasaulio žmonės. Kritika moksliniu požiūriu, be abejo, būdavo universaliai fundamentali – socialinė, ekonominė, politinė, griebianti taip sakant už pačios esmės. Tiesiog imk straipsnį, skaityk pastraipą po pastraipos, atitinkamai viską daryk kaip rašo ir po kelių metų pas mus švedai ims plūsti ieškodami geriau apmokamo darbo.

Dabar gi komsomolkė gavo naują skiltininką, šimtu procentų pateisinantį jos pavadinimą. Tie niekšai valdžioje vėl nori pavogti milijardą? Toks ar anoks ministras pasielgė kaip paskutinis debilas, o vargšai mokesčių mokėtojai už tai turės sumokėti? Neteisingai pasirinkti užsienio
politikos prioritetai? Puola rusai, lenkai? Siautėja VSD? Neteisėtai pašalinti FNTT vadovai? Kažkokia antikorupcinė komisija paskelbė kažkokias išvadas? Neimkite į galvą ir pamirškite visą tai! Nuo šiol pirmadienio tekstai bus panašūs į komjaunuolio, užsiimančio
politiniu-moraliniu aborigėnų švietimu atokiose kaimo vietovėse, ataskaitas. Ir nepaisant nuolatos ir nedviprasmiškai deklaruojamų dešiniųjų pažiūrų, ponas Užkalnis, regis, tikrai tiki tuo ką daro ir būtent tas jo tikėjimas daro jį komsomolkės vertu autorium iš idėjos. Manyti, kad nuolatinis kliedesių analizavimas gali duoti kažkokios naudos yra tolygus komjaunuolio tikėjimui, kad gėdindamas
viešose vietose besižegnojančias davatkas jis tuo pačiu irgi įneša savo kuklų indėlį į naujos visuomenės kūrimą ir nors truputėlį priartina būsimą komunizmo pergalę visame pasaulyje. Užkalnis ir komunizmas nesuderinami? Gerai, užklijuokit naują etiketę „Kapitalizmas“, ant „Komjaunimo tiesos“ užtepliokite „LT rytas“. Šitoks komjaunuoliškas politšvietimas iš esmės apolitiškas, iš esmės tinkantis bet kokiai santvarkai. Pasikeitus valdžiai visada bus galima teisintis – aš juk tik prieš žmonių tamsumą kovojau.

Minėtame interviu su savimi Užkalnis paneigia gandus, kad yra pažadėjęs niekada nerašyti apie krepšinį, Garliavos aistras, bankus ir kaimo turizmą Dzūkijoje ir pažymi, kad jam jokios temos nėra uždraustos. Taip ir norisi paklausti – o tai kurios temos yra leistos? Ką galvoja apie gyvenimą Norvegijoje valytoja dirbanti Aistė? kiek yra prasmingas orus gyvenimas pagal varguolių supratimą? na ir paskutinis padejavimas apie tai, kada baigsis nuolatinis varymas ant politikų, kad ir pvz. ant Zuoko? Tokių klausimų Užkalnis šiame interviu sau neužduoda. Čia norisi priminti, kad gyvenant Vilniuje galima netgi rasti tokių žmonių, kurie ne tik, kad nevaro ant Zuoko, tačiau už jį balsuoja. Galbūt problemą padėtų išspręsti dėmesio nukreipimas ne į tuos kuriuos reikia šviesti, o į tuos, kurie patys gali apšviesti. Tiesa, tuomet
komjaunuolišką misionieriaus įkarštį tektų nukišti kur giliau.

Taigi nihil novi sub sole. Negalima teigti, kad komsomolkės lygis nusmuko. Tiesiog jos tapatybė įgavo dar grynesnį pavidalą, todėl gerbiamieji skaitytojai su dviem aukštaisiais, bedarbiai ar gaunantys vidutinius ir žemesnius (o kartais net aukštesnius) nei vidutinis atlyginimus, neleiskime sau įsivaryti kompleksų ir kiekvieną kartą paėmę šį popiergalių pluoštą saujon nepabijokime paniekinamai
suraukę nosies pasakyti – „eee…vėl komsomolkė rašo“… Ir tebūnie tuo viskas pasakyta, o kas to nesupranta tegu komentaruose paprašo pono Užkalnio, kad jiems paaiškintų.

In: Visuomenė | tags: Užkalnis, žiniasklaida. | #