Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Mano nuomone, situacija, kai partija iškelia kandidatu žmogu, kuris nėra jos narys, nėra tokia jau nekalta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Logika čia paprasta – jei pritari partijai, tai kodėl į ją nestoji ir iš kitos pusės – jei partija kelia kandidatais ne savo narius, o tuos, kurie nori siekti valdžios nebūdami jos nariais, tai kam tokia partija reikalinga apskritai? Atsakymai, manau, irgi gana paprasti – stoti nenorima, nes nepasitikima partija (pvz. jos skaidrumu, nariais, tikslais, politinėmis perspektyvomis) ir nenorima be reikalo susitepti savo reputacijos, iš kitos gi pusės – partija yra pernelyg silpna, kad pati sugebėtų surasti ir iškelti realiai rinkimuose galinčius pakovoti kandidatus.

Kokia tokio pasidalinimo išvada, prognozuojant ateities perspektyvas? Ogi tai reiškia tiesiog, kad kol kas nesusitarta ne tik dėl darbų, kuriuos ketinama nuveikti, bet dar nesuderintas ir pats santykis tarp partijos ir jos kandidatų. Tai parodo, kad taip vadinami politiniai sąjungininkai tarpusavyje lošia užverstomis kortomis ir jų žaidimas kol kas nukreiptas į pačius rinkimus, o ne į tai ką jie ketina veikti patekę valdžion. Tai reiškia, kad nusišypsojus sėkmei ir laimėjus rinkimus, užuot jau sekančią dieną ėmus įgyvendinti idėjas, bus iš naujo perbraižomas galių žemėlapis ir nustatinėjamas kiekvieno kandidato politinis svoris jį iškėlusios politinės partijos atžvilgiu. Partijos iškelia nepartinius – tipo, žiūrėkit kokie mes geri, keliam tuos, kurie į mus dar neišsišūdino. Ir čia visų partijų problema. O po to tie patys kandidatai, patekę į valdžią, užlenkia ant partijos, tipo, ačiū mielieji, kad neiššūdinot, tai aš gal jau nebesišūdinsiu į jus ir ateityje. O rezultatas, tai lyg ir švarūs mundurai aplink ir tuo pačiu negeras kvapas iš kažkur.

In: Politika | tags: pamąstymai, politika, visuomenė. | #