Prezidentas neseniai vetavo Seimo jam pateiktą Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo projektą, tuo pakartotinai sukeldamas ginčų audrą viešojoje erdvėje. Seksualinių mažumų problemos šiuo metu kelia kaip niekad dideles aistras Lietuvoje, neretai užgoždamos įsisenėjusias problemas – žemas pensijas, korupciją, pakrikusią sveikatos apsaugos sistemą ir daugelį kitų.
Asmenys kovojantys už gėjų teises ir jų saviraiškos laisvę, dar kitaip liaudyje vadinami „tolerastais“, akcentuoja Vakaruose pripažintą nuomonę apie galimą seksualinės orientacijos „paslankumą“. Tai reiškia, kad seksualinė orientacija nėra stabiliai suformuota žmogaus tapatybės dalis, ji ne tik gali būti įvairi, tačiau žmogaus gyvenimo bėgyje gali keistis. Galbūt iš čia atsiradusi „vaivorykštinė“ simbolika, akcentuojanti ne tik spalvų gausą, bet ir įvairius jų atspalvius. „Tolerastų“ opozicija, atstovaujama tokių biologijos, antropologijos ir moralės ekspertų kaip P. Gražulis, M. Murza ir R. Dagys, į visą žmonių seksualinę praktiką ir prigimtį iš esmės žiūri pro dvispalvę, juodai-baltą prizmę.
Iš tiesų sunku adekvačiai įvertinti P. Gražulio bandymus homoseksualumą sulyginti su pedofilija, nekrofilija ar zoofilija – ne dėl to, kad toks šio radikalo požiūris į homoseksualizmą atrodytų per griežtas, atvirkščiai – tokiame kontekste jo požiūris į, tarkim, pedofiliją, man asmeniškai, atrodo pernelyg pakantus. Tačiau visgi priėmus tokius pareiškimus „už gryną pinigą“ peršasi pakankamai paradoksali išvada, kad „tradicinių vertybių“ puoselėtojai žmogaus seksualinę orientaciją supranta kaip „įvairiaspalvę“. R. Miliūtės vedamoje teledebatų laidoje, Stanislovas Buškevičius kalbėdamas apie homoseksualizmą emocingai pareiškė, kad „prie to yra priprantama“. P. Gražulis, kalbėdamas šia tema, irgi ne kartą buvo pareiškęs, kad potraukis tos pačios lyties asmenims atsiranda dėl uždaro gyvenimo būdo, patirtų psichologinių traumų, kvailo mados vaikymosi, moralinio pagedimo. Tai reiškia, kad pvz. vyro lytinis potraukis moteriai (ir atvirkščiai) yra ne tiek įgimtas instinktas, o savybė, kuri išugdoma teisingu auklėjimu, paremtu „tradicinės šeimos“ puoselėjamomis „tradicinėmis vertybėmis“. Ir atvirkščiai – be tradicinio auklėjimo žmogaus seksualumas tarsi paliekamas savieigai, kuriam besivystant laisvai, be „tradicinės“ nukreipiamosios vagos, žmogaus galimybės savarankiškai suformuoti heteroseksualią orientaciją nėra tokios jau labai ir didelės. Kitaip sakant, jei pvz. jaunystėje S. Buškevičius ir M. Murza būtų ilgesnį laiką uždaryti kartu vienoje patalpoje ir jiems būtų ribojamas seksualinis švietimas, tai beveik neišvengiamai anksčiau ar vėliau tarp jų būtų įvykęs lytinis aktas, kuris ilgainiui išsivystytų į reguliarią praktiką. Vėliau juodu paleidus į laisvę, jiems būtų labai sunkų pereiti prie lytinių santykių su moterimis, kadangi juos jau būtų suvienijusios bendros vertybės ir gyvenimo būdas. Išgelbėti ir vėl gražinti į moterų glėbius juos galėtų nebent kokia nors R. Dagio iniciatyva sukurta gydymo ir reabilitacijos programa. Taip ir susiklosto tradicionalistų galvose margaspalvė žmonių seksualinės orientacijos paletė su dominuojančia heteroseksualumo spalva, kuri pamynus „tradicines vertybes“ nepastebimai įgauna poligamijos, nekrofilijos, fetišizmo, homoseksualizmo, incesto, mazochizmo, zoofilijos, masturbacijos, pedofilijos ir kitokius atspalvius. Vienas atspalvis maišosi su kitu ir gimdo naujus, kurie mirgėdami bauginančiai daugėja geometrinės progresijos būdu. Pamažu šioje vaivorykštėje dominuojanti spalva ima nykti, jos ryškumas blėsta ir galiausiai šiame pavojingai progresuojančiame spalvų margumyne ji pasidaro nepastebima. Galutinis grėsmingos „vaivorykštinės progresijos“ raidos etapas – Tautos išsigimimas ir išnykimas.
„Vaivorykštinė progresija“, manau, iš tiesų palies mūsų visuomenę, tačiau ji palies ją būtent per tą institutą, kurį „tradicionalistai“ vadina sveikos visuomenės tvirtove – per „tradicinę šeimą“. Niekada neabejojau šio visuomeninio instituto svarba ir nauda, tačiau mes gyvename tokiu laikotarpiu, kai į šią tradicinę vertybę galime ir turime pažvelgti netradiciškai. Tai reiškia, kad nebėra prasminga į šeimą žiūrėti kaip į savotišką pater familiae, nuosavybę, kur tėvas, šeimos galva, vadovauja savo šeimai kaip mažai įmonei, kiekvienam jos nariui paskirstydamas funkcijas savo nuožiūra. Šiuolaikine šeima gali būti netgi vieniša motina auginanti vieną ar daugiau vaikų. Pater familiae jau nebeturi šeimoje tokios valdžios, kad tiesiog įsakytų savo homoseksualiam sūnui gydytis, eiti į katalikų kunigus (jei nenori taip kaip visi, tai jau geriau niekaip) arba sutuoktų savo „sadomitą“ su 50 metų jaunamarte iš gretimo kaimo, prieš tai susitaręs su jos pater familiae. Nesant galimybės tai užslopinti dirbtinai, iškyla gan nemaloni dilema – remiantis „vaivorykštinės progresijos“ principu prisiimti atsakomybę dėl netinkamo auklėjimo ir aplinkos jo šeimoje, dėl kurių jo vaikas tapo iškrypėliu arba atsisakyti jį laikyti iškrypėliu ir prisiminus, kad tai visgi jo vaikas, pamėginti jį suprasti. Manyčiau antrasis variantas yra priimtinesnis bet kuriam protiškai normaliai išsivysčiusiam žmogui. Galbūt „vaivorykštinė progresija“ yra ne be perstojo besiplečiantis seksualinės praktikos ir jos objektų spektras, o stiprėjantis žmonių tarpusavio supratimas, sugebėjimas priimti kitą tokį koks jis yra ir drąsa būti tokiu, koks esi? Ir geriausios sąlygos tam išugdyti yra šeima, nes net ir homoseksualai turi tėvus. Šeimos instituto samprata pas mus grindžiama sustabarėjusiais stereotipais ir tai yra viena iš šiandieninio jo silpnumo priežasčių. Tam kad kažkas pasikeistų reikalingos ne tik pozityvios iniciatyvos, bet ir tam tikras laiko tarpas, todėl, manyčiau, buvęs Viniaus meras J. Imbrasas, sakydamas, kad mes tokiems santykiams dar nesame pribrendę, buvo fatališkai teisus.
No Comments, Comment or Ping