MAUGLIO SINDROMAS
Geriausias žodis apibūdinti mūsuose vis stiprėjantiems įvairaus plauko „tautiniams“, „patriotiniams“, „nacionaliniams“ ir visokiems kitiems judėjimams, mano galva, yra „patriošizmas“. Šis naujadaras, kaip ir daugelis kitų ideologizuotų apibrėžimų, bando aprėpti daugelį judančių ir besislapstančių taikinių. Tiesa pasakius, epitetą „patriošistas“ galima taikyti plečiamai ir tada jis apimtų daugumą Lietuvos gyventojų. Kaip ir plečiamai taikant epitetą „tolerastas“, jisai apimtų visus Lietuvos gyventojus, pritariančius Lietuvos narystei Europos Sąjungoje, o tai yra pakankamai daug, kad tos grupės viduje susidarytų atskiros nuomonių grupės visiškai nesutariančiais pamatiniais „tolerastijos“ klausimais.
Kalbėdamas apie patriošizmo stiprėjimą, suprantu tai kaip dvilypį reiškinį. Z. Baumanas, rašydamas apie globalizaciją, nurodė ją ne tik kaip vienijantį, bet ir kaip skaidantį faktorių. Anot jo, stiprėjant globalizacijai, proporcingai stiprėja ir lokalizacija t.y. socialinių ryšių, įtakotų tam tikros lokalinės specifikos, akcentavimas. Šiuo atveju patriošizmo aktyvėjimas gali būti suprantamas ne vien tik kaip „tautinio atgimimo“, bet ir kaip stiprėjančios Lietuvos eurointegracijos simptomas.
Patriošizmo judėjimas nėra vienalytis ir jo viduje nuolatos vyksta „vertybiniai“ ginčai, grindžiami neretai tik patiems judėjimo aktyvistams suprantama logika, tik jiems žinomais faktais ir tik jiems suprantamomis jų interpretacijomis. Čia iškyla nauji lyderiai ir nuvainikuojami senieji, pamažu formuojasi ortodoksija ir ekskomunikuojami eretikai.
Išskleidžiant patriošizmo sąvokos turinį bene svarbiausiu jo požymiu nurodytinas Mauglio sindromas. Šis sindromas išreiškiamas ir sutvirtinamas nuolat kartojama mantra – „mes abu esame vieno kraujo, aš ir tu“. Mauglio sindromas patriošistus vienija tiek horizontaliai t.y. erdvėje, tiek vertikaliai t.y. laike. Erdvėje lietuvių kraujo ryšių bendrumas gali ribotis tarptautinėmis sutartimis nustatytomis šiuolaikinės Lietuvos Respublikos sienomis arba gali būti suprantama ir plačiau. Pastaruoju atveju reikėtų panagrinėti archeologiniais tyrinėjimais nustatytą baltų gyvenviečių paplitimą ir tuomet mes atrastume bendrą kraujo ryšį su kai kuriais pamaskvės gyventojais.
Kaip jau minėta, Mauglio sindromo formulę galima taikyti ir laike. Oficiali teisinė doktrina teigia, kad Lietuva susikūrė 1918 m. vasario 16 d., o savo valstybingumą atkūrė 1990 m. kovo 11 d. Toks mūsų valstybingumo supratimas yra sunkiai priimtinas „normaliam“ patriošistui, labiau linkusiam į istorinį valstybingumo supratimą, kas iš principo nėra joks blogis. Tradiciškai kraujo ryšį su protėviais laike patriošistas užmezga nuo XIII a., kai Mindaugas „suvienijo visus lietuvius“. Ši samprata irgi gali būti suprantama plačiau, prisikapstant tai iki ledynmečio periodo, tai iki kokių nors garsesnių senovės civilizacijų. Mauglio sindromo taikymo erdvėje ir laike pobūdis nemaža dalimi apsprendžia vienos ar kitos patriošistinės sektos ideologinį radikalumą.
(dar ketinu pratęsti :)… )
No Comments, Comment or Ping