Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Nenoriu šį kartą nieko komentuoti savo ciniška maniera. Ne vien tik dėl etinių sumetimų, bet ir dėl to, kad išties žinau labai nedaug. Mano televizorius beveik visada išjungtas. Balta ir juoda, herojus ir antiherojus, galiausiai tapo tik simboliais. Žmogus pripažįstamas kaltu tik įsigaliojus apkaltinamajam teismo nuosprendžiui. Tačiau kaip tuo atveju, jei kaltinamasis „mirė“? Nežinau ar „galai į vandenį“, bet esu tikras, kad dabar juos traukios ir kaišios bet kas ir bet kur. Tradiciškai šventuoju paskelbiama po mirties, kadangi kol esi gyvas, tol išlieka tikimybė, kad ką nors prisidirbsi. Miršti, ir jau tada tampi „baigtas“ simbolis – atviras vertinimui ir interpretacijoms. O ar turi simbolio interpretacija ribas? Po mirties apdovanoti galima, o nuteisti? Mirtis gali paversti herojumi, o ar gali ji paversti antiherojumi? Mirtis mus apibrėžia, įrėmina, apibūdina (t.y. uždaro į būdą) – daugiau jau mes nieko nebepadarysime (ar nepridarysime, nepridirbsime). Perskyra „runkeliai“ – „elitas“ ne tik, kad paseno, bet tuo pačiu ir beviltiškai atsibodo. Dar daugiau – tolimesnis jos eskalavimas, turbūt, nelabai ir pelningas. Pačiame šios perskyros turinyje kažkiek dar buvo svarbu pinigai, o dabar dalinsimės teisingumą. Tų teisingumas ir anų teisingumas. Laukia karšta vasara, žadanti dar daugiau minios teisingumo ir apaštalų, moralinių kankinių, maišto prieš „tuos, anuos“ valdžioje, „itin profesionalių“ žurnalistinių tyrimų su dantų pastos reklamomis ir jos didenybe Sąmokslo Teorija. Ir bjauriausia, kad vis sunkiau jai atsispirti – neatsakytų klausimų pernelyg daug. 

In: Uncategorized | tags: razborkės, visuomenė. | #