Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Taip jau atsitiko, kad perėjęs į PoPo kol kas iš esmės nieko neparašiau, o tik dėliojau visokias (spėju, daugumai seniausiai žinomas) nuorodas. Skaitytojų srautas palyginti su LJ sumažėjo gal trigubai (ei, kur jūs visi dingot po paraliais 🙂 ), nors tai pateisinama… O rašyti pastaruoju metu ar tai nesigauna, ar tai nesinori, ar tai laiko nėra. O juk prisimenu buvo laikai kai…

O juk buvo laikai, kai įrašai pasirodydavo reguliariai, užvirdavo batalijos, lįsdavau ir trolindavau po svetimais įrašais! Ir dar vienas dalykas – planuodavau įrašus į priekį, pasižymėdamas sąsiuviny jų temas ir pagrindines mintis. Dažniausiai nepuolu rašyti iš karto, laukiu kol viskas susigulės galvoje, nors kita vertus labai dažnai pastebėjau ir tai, kad mintys ir netgi požiūris atsiranda berašant. Tiesiog sėdi, prisiverti kažkaip pradėt ir pasipila viskas, neretai gana skirtingai nuo pirminio varianto. Džiazas kažkoks.

Dabar, apimtas tingulio ir visų apleistas, atsiverčiu tą savo sąsiuvinuką su būsimų įrašų eskizais-projektais. Dalis jų jau pasirodė pas mane bloge ir keistai smagu žiūrėti kaip galutinis variantas skiriasi nuo sąsiuviny apytikriai nubrėžtų pradinių gairių. Na, o kai kurie įrašai taip ir liko sąsiuviny…

Iš filosofijos etiudų:

Pirmas, ir pats neaiškiausias man, tai yra etiudas apie tai kaip Heideggeris sapnavosi Husserliui. Po to vienas etiudas iš patristinės filosofijos apie tai kaip tėvas Euzebijus grūmėsi su filosofijos ir šėtono pagundomis. Trumpai kalbant, tenai bus apie girnapusę ir masturbaciją (sąsiuvyny kažkada pažymėti kaip raktiniai šio etiudo žodžiai). Dar kažkokia istorija apie stoiko muštynes su epikūrininku, bet jau neprisimenu ką ten turėjau omeny tai pasižymėdamas. Dar vienas etiudas apie Nietzsches moteris ir jo Tyrąją Nuotaką – dar nelabai galvoje sudėliojau, bet čia, jaučiu, iš tokių atvejų, kur susidėlioja berašant. Nuotrauką šiam etiudui jau esu išrinkęs, štai…

Dar kažkur galvos kertelėje užsimetė istorijos kaip Marksas trukdė darbininkams streikuoti ir kaip mirė Sokratas. Bet čia jau reiks padirbėti – privalu nors minimaliai susidėlioti istorinius faktus. Apkritai, ėmiau galvoti apie kažkokį filosofijos etiudų apibendrinimą. Vienas iš galimų variantų, kad vakarų filosofijos istorija pasibaigia nūdienos Lietuvoje pas Šliogerį virtuvėje, jam darinėjant paties sužvejotą žuvį ir diskutuojant su išminties Cherubinu… Bet pastarojo sumanymo jau atsisakiau, greičiausiai teks apibendrinti kažkaip kitaip. Gal tikrai nereikia. Ir apskritai, kiek per žiauriai aš su Šliogeriu – pas mane jį tai feministės primuša, tai jo namas sudega. Gal geriau Genzelis… bet prie ko čia jis ir filosofija?.. O gal būtent tame ir atsakymas? Bet čia jau spontaniškai sugalvojau – viskas, kas mano sąsiuviny buvo apie Genzelį, jau seniai pasirodė virtualioje erdvėje.

Žinia, atsižvelgiant į kūrybinį kontekstą, istorijos apie Sokrato draugų nuotykius gali neprognozuojamai pasirodyti bet kada.

Kas dėl Inocento, tai tikiu, kad jis dar sugrįš bent trumpam. Turėtų kažkada pasirodyti istorija apie tai kaip jis prarado Lietuvą ir verkė į medaus stiklainį. Sąsiuvyny taip ir esu pasižymėjęs – kyšis dėl doktorantūros, Inocentas praranda Lietuvą, stringai, medaus stiklainis, Saulius Stoma. Ši istorija irgi jau lyg ir susidėliojo galvoje.

Iš ilgesnių…

Sekdamas kai kurių blogerių pavyzdžiu pradėjau rašyti kažkokius prisiminimus. Ką padarysi, senatvė ir lygiagrečiai nukvakimas, atsiskleidžiantis susireikšminimu ir dėmesio stoka. Ketinu prisiminti maždaug 13 mėnesių laikotarpį, kai prieš keletą metų teko padirbėti socialiniu darbuotoju vienuose iš pataisos namų. Ta prasme, dirbau statutiniu pareigūnu pačioje zonoje ir su nuteistaisiais betarpiškai prisibendraudavau iki soties (su pataisos namų administracija irgi). Tą jau pradėjau rašyti, bet dar nededu į blogą, nespradėjau rašyt, jeigu taip galima pasakyti, nuo vidurio.

Dar vienas jau, regis, beviltiškai užmestas tekstas apie Virtualaus kapitalo doktriną. Bet čia galvalaužis ir jau pats nebežinau ką tai reiškia. Vienas iš tų atvejų kai, galbūt, reikėjo rašyt tuomet kaip buvau „ant bangos“. Iš esmės tai viešųjų ryšių kuriama (o gal ir realų pagrindą turinti) teorija apie tai, kad mes savo valstybėje visada turime turto, kurį reikia sąžiningai pasidalinti. Čia akcentas dedamas ne ant „sąžiningai pasidalinti“, o ant „visada yra turto“.

Be abejo, toliau irgi kliedėsiu apie patriošizmą. Dar turėtų būti bent viena įrašas apie patriošistinę laiko sampratą, bet iš esmės ateity ketinu pažaisti naujai surastu patriošizmo žaisliuku „Duginas + Heideggeris”. Žinote kas pagal Duginą galėjo būti pavojingiausias nacių ginklas? Tai skirtumo tarp Būties ir Esinio suvokimas. O žinote kada pagal Heideggerį pirmą kartą sprogo atominė bomba? Ne, ne Japonijoje 1945 m., o antikinėje Graikijoje, tuomet kaip Parmenidas iškėlė mintį apie Būties ir Mąstymo tapatumą!

Dar turėtų atsirasti keli įrašai iš baudžiamosios teisės (čia iš serijos kuo skiriasi išžaginimas nuo išprievartavimo), bet su tuo irgi neskubėsiu. Na ir visa kas atsirasdavo „iš eigos“ t.y. filmai, knygos ir tt. Labai norėčiau kiek įmanomą patraukliau pristatyti Schelingo „Žmogaus laisvės filosofiją“, Nietzsches „Moralės geneologiją“ ir Kierkegaardo „Ligą mirčiai“. Na, bet čia jau kaip pavyks.

Tai daugmaž tokie blogo planai, tik nežinau ar artimiausiam pusmečiui ar dešimtmečiui. Priklausys nuo aibės aplinkybių, betgi norisi pasimaivyt pirma laiko. Kažkaip niekaip neišeina savęs įtikinti, kad rašymas tai ne kankynė, o malonumas. Šiaip ar taip – lakštingala negali nečiulbėti, kiaulė negali nekriuksėti ir panašiai.

In: Uncategorized | | #