Perskaitęs kai kuriuos susižavėjimo kupinus atsiliepimus apie Nijolės Oželytės pasakytą moksleiviams kalbą Seime 2011 m. sausio 13 d. norėčiau pasidalinti kai kuriais įspūdžiais. Iškart pasakau, kad nesiimu vertinti pačių įvykių, o signatarės tik kalbą.
Nelabai suprantu kodėl dauguma radikalų kaltina mūsų valdžią pamynus demokratines ir pilietines žmonių teisės, kai patys tuo tarpu neslėpdami demonstruoja panieką jų pačių taip išgarbintai „Tautos Valios“ idėjai. Aš pats nelabai gražiai galvoju apie referendumo dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje metu žmonėms dalintus skalbimo miltelius ir kitokias „dovanėles“, bet visgi nereikia pamiršti, kad jie buvo dalinami ne už balsavimą „taip“, o už balsavimą apskritai.
Pasikartosiu, nelabai etiškai ta „akcija“ atrodė savo požiūriu į lietuvį kaip į pilietinės valios reiškėją, tačiau gana šlykščiai žiūrisi ir pareiškimai, kad tuomet visi, tie kurie balsavo, nieko nematė išskyrus euroalų. Ypač kai tai daro iš prišlapintų Adolfo Hitlerio kalconų taip ir nesugebėjęs išaugti patriošistas, kurį kartu su jo draugeliais Lietuvos narystė ES galutinai grasina paversti visuomeniniais nevykėliais. Tuo tarpu jų “nepriklausomoje lietuvoje”, izoliuotoje šalyje, nuo kurios niekas nepriklauso, neužilgo politiniame elite pamatytumėmė tokių snukių, palyginti su kuriais dauguma šiandieninių politikų atrodytų kaip kažkas nepasiekiamai tobulo.
Susipažinkite – Žilvinas Razminas. Internete nelabai daug informacijos. Kiek pavyko rasti, sužinojau, kad jis bent du kartus kandidatavo Seimo (1996 m. ir 2004 m.) rinkimuose. 1996 m. nuo Lietuvos Laisvės Lygos, o 2004 m. nuo Respublikonų partijos. Beje tai tik vienas iškalbesnių pavyzdžių, kad smerkiant tuos personažus, kurie į Seimą pateko, jokiu būdu nereikia pamiršti tų, kurie į jį nepateko ir tuomet gal nebeatrodys gyvenimas tokiomis niūriomis spalvomis nutepliotas. Nors asmeniškai man, šis „vaizdelis“ tikrai „nekoks“ ir įdomus daugiau iš egzistencinės pusės. Koks pas šį žmogų ryšys su kitais žmonėmis ir jį supančiu pasauliu? Net ir iš oficialios jo biografijos sprendžiant, susidaro įspūdis, kad tas žmogus kovoja prieš Lietuvos valstybę nuo pat jos nepriklausomybės atkūrimo dienos.
Štai jo, kaip kandidato į Seimą 2004 m. rinkimuose, biografija.
ŽILVINAS RAZMINAS
RESPUBLIKONŲ PARTIJOS KANDIDATAS Į LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIUS DAINŲ VIENMANDATĖJE RINKIMŲ
APYGARDOJE, Nr. 25
Žilvinas Razminas gimė 1958 m. Šiauliuose. Lietuvis.
Mokėsi 10-ojoje ir 11-ojoje vidurinėse mokyklose.
1978 m. baigė Šiaulių politechnikumą, įgijo techniko statybininko specialybę. Besimokydamas už antisovietinę veiklą ne kartą buvo tardomas KGB.
1978-1980 m. tarnaudamas sovietinėje armijoje įkūrė Pabaltijo karių tarpusavio pagalbos organizaciją. Už tai jam buvo iškelta baudžiamoji byla.
Grįžęs iš sovietinės armijos dirbo dailininku Šiaulių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate.
1988 m. įsitraukė į Sąjūdžio veiklą.
Vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės ir Šaulių sąjungos atkūrėjų bei savanorių organizatorių.
1990-1991 m. – Lietuvos krašto apsaugos departamento (KAD) Šiaulių rajono instruktorius.
1988 m. sausio 10 d. įstojo į Lietuvos laisvės lygą. Su bendraminčiais organizavo masines sovietinių karinių bilietų grąžinimo akcijas ir tarnybos okupacinėje armijoje boikotą. Už tai okupacinė valdžia jam iškėlė septynias baudžiamąsias bylas.
1992 m. buvo areštuotas ir teisiamas.
1993-1996 m. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje RĖKYVA apsaugos viršininku. Aktyviai prisidėjo prie Č. Gedgaudo istorinės knygos „Mūsų praeities beieškant” perleidimo. Priklauso Č. Gedgaudo fondui.
1996 m. areštuotas ir penkis mėnesius kalintas Lukiškėse.
1999 m., Seimo rinkimų išvakarėse, vengdamas Valstybės saugumo departamento represijų ir areštų, Ž. Razminas buvo priverstas palikti Lietuvą. Pusantrų metų jis gyveno ir dirbo Prancūzijoje ir Šveicarijoje.
2001 m. grįžo į tėvynę ir aktyviai įsitraukė į Lietuvos nacionaldemokratų partijos veiklą, tapo Šiaulių miesto skyriaus vadovu bei partijos valdybos nariu.
2004 m. gegužės mėnesį Lietuvos valdžia, vykdydama sionistų valią ir siekdama sutrukdyti dalyvauti rinkimuose bei įbauginti, už piketą prieš žydų viešpatavimą Lietuvoje jam ir jo bendražygiams iškėlė baudžiamąją bylą.
Apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu ir Šaulių žvaigždės medaliu.
Informacija paimta iš 2004m. Seimo rinkimų kadidato biografijos.
Dar galiu nuo savęs pridurti – reguliariai jisai trainiojasi po visus mitingus, įskaitant ir neseną renginuką Garliavoje, kartu su kitu savo draugeliu Visvaldu Mažonu, lydėdamas savo fiurerį Mindaugą Murzą. Jei „gervaldija“, pagal Murzą, yra „geriausiųjų valdžia“, tai šitas Ž. Razminas,yra vienas iš tų „geriausiųjų“, tautinės Lietuvos elitas.
Man šiuo atveju yra įdomesnis techninis klausimas – kaip formaliai gali būti identifikuojamas fašizmas? Dėl jo apraiškų šiuo konkrečiu atveju abejonių kilti neturėtų, simbolika irgi nedviprasmiška, tačiau kaip turėtų būti nustatomi formalizuoti kriterijai?
Jaučiu, kad mane vėl iš naujo ima įtraukti visokie marginalų judėjimai. Kuo toliau tuo labiau norisi rimčiau pasigilinti į jų istoriją. Vistik įdomu kaip žmonės kala tą patį per tą patį jau antrą dešimtmetį ir nė nesiruošia sustoti. Nelabai beprisimenu kelintais metas nufilmuotas šis “reportažas”, bet tuomet dar buvo įkurta tokia “Gyvenimo logikos partija”. Tai Greitai su Šapausku sukūrė savo partijas – “Gravitacijos dėsnio sąjungą” ir “Žemės sukimosi partiją”. Tai irgi buvo “nacionalistinė” partija. Murza taip ir liko nesupratęs, kad yra durninamas. Nors, reikia pripažinti, skaniai pažvengiau kai Murza dalyvaudamas vienoje iš Greitai vedamų laidų, gerai buvo suvartęs ir padėjęs jos vedėją į vietą. Tik, turbūt, internete to nera.
O apskritai paėmus – šis “diskursas” metams bėgant pernelyg nesikeičia.
Štai ir susitiko dvi tikrovės, arba būkim intelektualūs ir pasakykim, kad įvyko diskursų sankirta. O klausimas man iškilo štai koks – KURI IŠ ŠIŲ DVIEJŲ TIKROVIŲ YRA ALTERNATYVI?
Štai matome nuotraukoje kaip Lietuvių Tautinio centro pirmininkas Marius Kundrotas atiduodą pagarbą savo nužudytam draugui, tuo pat metu ranka užsidengia nuo lietaus ir ginasi nuo agresyvių tolerastų išpuolių per 2010 m. gegužės 8 d eitynes. Kova buvo sunki. Policijos ir Viešojo saugumo tarnybos saugomi tolerastai vieną po kitos vykdė savo įžūlias provokacijas. Renginys vyko ne vieną valandą, spigino saulė lynojo lietus…Nuotraukoje užfiksuotas momentas kai lietuvių tautiškumo puoselėtojas ir gynėjas M. Kundrotas užsidengia delnu veidą nuo kepinančios saulės spindulių nuo smulkaus lietaus, kad neperšlaptų. Tai suteikė pagrindo kai kuriems provokatoriams demagogiškai brukti savo kvailas interpretacijas. Nesileiskite suklaidinami mūsų Tėvynės Lietuvos priešų.
Papildomai siūlau atkreipti dėmesį į plakatą. Niekada nepamirškime savo žuvusių ir nužudytų draugų. Gerbkime jų atminimą. Negi po tokių akivaizdžių faktų kaip šis plakatas, dar liko abejojančių dėl gėjų keliamos grėsmės lietuvių tautai?
Nuotrauka paimta iš Vaido Ilgiaus blogo.
2010 metų gegužės 8 d. Inocento namuose nieko nebuvo. Inocento žmona išėjo į kirpyklą-parduotuvę-pasdraugę-darkažkur. Jo dukra irgi išėjo kažkur, atrodo į biblioteką. Na o pats Inocentas tą dieną pasiėmė savadarbį plakatą “Lietuvos vaikų žagintojams – NE” , įsidėjo anksti ryte žmonos išsinešimui paruoštus pusryčius ir išėjo Neries pakrantės link… Laukė sunki kova. Inocentas tą dieną išėjo į kryžiaus žygį ginti Lietuvos tradicinę šeimą ir jos vertybes nuo žydrųjų smogikų okupacijos. Išėjo vienas – jo šeimoje politika visada buvo tik vyrų reikalas, nes ten proto reik. Boba jinai ir bus boba, su savo mėnulio fazėm, o vyras tai, kad ir kartais išgeriantis ar nebaigęs, vistiek bus vyras. Išėjo Inocentas su ryžtu ir pasipiktinimu veide ir plakatu rankose. Kiaušinių ir pomidorų neėmė, nes iš vakaro girdėjo policijos perspėjimus. Tik žmoną iš anksto perspėjo, kad vakarienei gali vėluoti. Tuščia tą savaitgalį Inocento namuose buvo, televizorius ir tas nieko nerodė, nes buvo išjungtas…
Mauglio sindromo užvaldytas patriošistas yra įsitikinęs, kad jo tautybė yra „įgimta“. Kartu su krauju jinai teka jo gyslomis, o tuo tarpu su kiekvienu įkvėpimu jo plaučiai prisipildo Tėvynės oru. Individualumą patriošistas siekia ištirpdyti vientisame Tautos kūne ir taip jame įgauti (arba atgauti) savo tikrąją tapatybę. Tokių būdu, tarkim, žydas, nors ir 30 metų gyvenęs ir dirbęs Lietuvoje, patriošisto akyse taip ir liks svetimu, tuo tarpu lietuvis, kuris vos sulaukęs 18 metų išvyko gyventi ir dirbti į Jungtinę Karalystę, visuomet liks iš Tautos kūno žaizdos skausmingai ištiškusiu kraujo lašeliu. Ir kas galėtų paneigti, kad šiame nukraujavime nėra prieš tai jau minėto ilgalaikio Lietuvos gyventojo kaltės?
Tokiame kontekste manifestas „Lietuva – lietuviams“ gali būti interpretuojamas kaip reikalavimas atlikti simbolinį kraujo perpylimą visiems tiems, kurie tokio kraujo neturi. Tik su tokia sąlyga, anot patriošistų, aniems galima suteikti teisę kvėptelti deguonies iš to „oro stulpo“, kurį apibrėžia Lietuvos Respublikos sienos. Kraujo perpylimas aiškinamas kaip atvykusiųjų „pagarba lietuvių kalbai, papročiams, istorijai, kultūrai ir tt“. Įdomu, kad labai retai reikalaujama iš atvykėlių gerbti Lietuvos įstatymus. Viena vertus patriošistams tai lyg ir savaime suprantamas dalykas, tačiau kita vertus niekam ne paslaptis, kad nemažai patriošistų patys turi gana rimtų dabartinės mūsų įstatyminės santvarkos pripažinimo ir suvokimo problemų. Taigi patriošistas nelabai linkęs pripažinti pakankamais Lietuvos vyriausybės nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujantis į šalį įleidžiami imigrantai. Tiesa pasakius, daugelis patriošistų apskritai nelabai linkę pasitikėti Lietuvos valdžia –kaip žinia, kai kurie valdžios vyrai turi ne lietuviškus vardus ir pavardes, o iš tų kurie jas turi, kai kurie yra kosmopolitai.
Patriošistinis kraujo perpylimas yra šiaip jau sunkiai įsivaizduojama procedūra. Jo svarba yra suponuota įsitikinimo, kad net pvz. trečios kartos JAV gyvenantis ir lietuvių kalbą beveik pamiršęs lietuvis iš prigimties yra lojalesnis savo Lietuvai nei koks nors Vilniaus priemiestyje gimęs, užaugęs ir tik trečdaliu lietuviškai kalbantis „Volodia“. Kraujo perpylimas yra tarsi „atėjūnų“ dorovinis švietimas, kurio metu jiems papildomai turi būti išaiškinama ką mūsų šalyje galima daryti, o ko jokiu būdu ne, kadangi tai įžeistų vietinių gyventojų moralines nuostatas. Taigi gyvų šunų mėtymas nuo tiltų arba bet koks pasipriešinimas teisėsaugos pareigūnams, kad ir vien plikomis rankomis ir plikų peniu, bus suprastas ne vien tik kaip įstatymo pažeidimas, bet ir kaip visos Tautos įžeidimas. Tuo pačiu metu visi čia įsidarbinę ar šiaip verslo reikalus tvarkantys emigrantai pateikiami ne kaip teikiantys realią naudą, o kaip išrinktieji, kuriems Lietuva maloningai suteikė galimybę gauti naudos sau ir už tai jie privalo jausti moralinį įsipareigojimą. Tas moralinis įsipareigojimas “atėjūnams” turi būti primenamas kiekvieną kartą jiems sugalvojus ginti čia pažeistas jų teises.
(tai dar irgi ne pabaiga 🙁 …)
MAUGLIO SINDROMAS
Geriausias žodis apibūdinti mūsuose vis stiprėjantiems įvairaus plauko „tautiniams“, „patriotiniams“, „nacionaliniams“ ir visokiems kitiems judėjimams, mano galva, yra „patriošizmas“. Šis naujadaras, kaip ir daugelis kitų ideologizuotų apibrėžimų, bando aprėpti daugelį judančių ir besislapstančių taikinių. Tiesa pasakius, epitetą „patriošistas“ galima taikyti plečiamai ir tada jis apimtų daugumą Lietuvos gyventojų. Kaip ir plečiamai taikant epitetą „tolerastas“, jisai apimtų visus Lietuvos gyventojus, pritariančius Lietuvos narystei Europos Sąjungoje, o tai yra pakankamai daug, kad tos grupės viduje susidarytų atskiros nuomonių grupės visiškai nesutariančiais pamatiniais „tolerastijos“ klausimais.
Kalbėdamas apie patriošizmo stiprėjimą, suprantu tai kaip dvilypį reiškinį. Z. Baumanas, rašydamas apie globalizaciją, nurodė ją ne tik kaip vienijantį, bet ir kaip skaidantį faktorių. Anot jo, stiprėjant globalizacijai, proporcingai stiprėja ir lokalizacija t.y. socialinių ryšių, įtakotų tam tikros lokalinės specifikos, akcentavimas. Šiuo atveju patriošizmo aktyvėjimas gali būti suprantamas ne vien tik kaip „tautinio atgimimo“, bet ir kaip stiprėjančios Lietuvos eurointegracijos simptomas.
Patriošizmo judėjimas nėra vienalytis ir jo viduje nuolatos vyksta „vertybiniai“ ginčai, grindžiami neretai tik patiems judėjimo aktyvistams suprantama logika, tik jiems žinomais faktais ir tik jiems suprantamomis jų interpretacijomis. Čia iškyla nauji lyderiai ir nuvainikuojami senieji, pamažu formuojasi ortodoksija ir ekskomunikuojami eretikai.
Išskleidžiant patriošizmo sąvokos turinį bene svarbiausiu jo požymiu nurodytinas Mauglio sindromas. Šis sindromas išreiškiamas ir sutvirtinamas nuolat kartojama mantra – „mes abu esame vieno kraujo, aš ir tu“. Mauglio sindromas patriošistus vienija tiek horizontaliai t.y. erdvėje, tiek vertikaliai t.y. laike. Erdvėje lietuvių kraujo ryšių bendrumas gali ribotis tarptautinėmis sutartimis nustatytomis šiuolaikinės Lietuvos Respublikos sienomis arba gali būti suprantama ir plačiau. Pastaruoju atveju reikėtų panagrinėti archeologiniais tyrinėjimais nustatytą baltų gyvenviečių paplitimą ir tuomet mes atrastume bendrą kraujo ryšį su kai kuriais pamaskvės gyventojais.
Kaip jau minėta, Mauglio sindromo formulę galima taikyti ir laike. Oficiali teisinė doktrina teigia, kad Lietuva susikūrė 1918 m. vasario 16 d., o savo valstybingumą atkūrė 1990 m. kovo 11 d. Toks mūsų valstybingumo supratimas yra sunkiai priimtinas „normaliam“ patriošistui, labiau linkusiam į istorinį valstybingumo supratimą, kas iš principo nėra joks blogis. Tradiciškai kraujo ryšį su protėviais laike patriošistas užmezga nuo XIII a., kai Mindaugas „suvienijo visus lietuvius“. Ši samprata irgi gali būti suprantama plačiau, prisikapstant tai iki ledynmečio periodo, tai iki kokių nors garsesnių senovės civilizacijų. Mauglio sindromo taikymo erdvėje ir laike pobūdis nemaža dalimi apsprendžia vienos ar kitos patriošistinės sektos ideologinį radikalumą.
(dar ketinu pratęsti :)… )
Labai nejaukiai teko kelis kartus pasijusti, kai niekaip negalėdavau “įsikirsti” į bajerį. Nors tiksliau gal “įsijausti”. Niekaip nepriprantu, nors vyksta tai dažnai, bet nors kuolą ant galvos tašyk. Viskas prasideda ir vyksta monotoniškai iki banalumo – vienas ima ir esant bet kokiai progai pasako – “oglasitie ves spisok požaluista”. Visi ima kvatotis. Tada kitas sako – “pieščiannyj karjer, dva čelovieka” ir visi kvatojasi dar labiau. Po to, dar visiems žvengiant, būna “na liesopoval”. Tačiau savo kulminaciją juokas pasiekia kai kažkas pasako “na miaso kombinat sevodnia zajavok niepolučiali”. Jau pastėbėjau netgi savotišką rafinuouomą – mėsos kombinatą reikia palikti pabaigai, nes jį paskelbus iškart po “oglasitie vies spisok požaluista”, įtampos iškrova įvyksta per anksti. Taigi atlikimas reikalauja ir šiokių tokių įgūdžių. O šiaip jisai tinkamas visomis progomis, išskyrus laidotuves nebent. Bet ir per jas turbūt galima…Reikia žmones suprasti, nesigulsi gi dabar šalia nabašnyko – reikia sukaupti jėgas, gyventi toliau, išmokti įveikti gyvenimą jam nusišypsant. Štai pasigirsta “oglasitie ves spisok požaluista” ir nutyla klerkiančios davatkų giesmės, o apsiverkusi našlė nušvinta plačia šypsena ir sako – “Peščiannyj karjer, dva čeloveka, s lopatami, grob zakapyvatj budiem”.
Šypsausi, po to šypsausi plačiau, bet niekaip neišeina kvatotis. Vienas nustemba tik tokį mano santūrų smagumą matydamas:
– Nelabai supranti dėl ko čia visi juokiasi? Žinai iš kokio čia filmo?…
Itin jautriai ir šiltai šis minispektaklis nuteikė, kai mačiau jį mūsų emigrantų atliekamą Anglijos fabrike. Pats buvau tarp jų ir visa tai matant “pjovė širdį tarsi dobilą, lyg gyvuonies, lyg pašaknų…”. Bet nesikvatojau ir tada. Buvo liūdna. Nesikvatoju ir dabar, kai jį tenka vėl išvysti. Tik nuoširdžiai šypsausi… Vto vriemia, kogda našy kosmičieskije korabli borozdiat kosmičestkojie prostranstvo. Kartais nelabai juokinga būna, bet vistiek bandau šypsotis – nado Fedia, nado!
Vis susimastau apie žodžių reikšmę ir apie jų santykį su kitomis žodžių reikšmėmis. Žodis, kaip mus moko Wittgensteinas, visuomet nurodo į kažką, kas pats nėra žodis. O į ką nurodo žodis „sąvoka“? Vokiečių kalboje labai įdomus yra žodis der Bergriff, kurį į lietuvių kalbą galėtume versti žodžiu „sąvoka“. Tuo tarpu žodis der Griff (angliškai grip) reiškia sučiupimą, sugriebimą. Ir tokia žodžio „sąvoka“ etimologija neatsitiktinė. Jei aš sukuriu sąvoką, aš tarsi sučiumpu tam tikrą objektą ir neleistinai atriboju jį nuo konteksto. Tarkim, jei sėdėdamas tamsiame kambaryje su draugu prie degtinės butelio, aš jam sakau, kad Saulė čia nešviečia, tiek jis, tiek aš suprantame apie ką kalbama. Mes abu žinome į ką nurodo žodis „Saulė“ ir ką reiškia šviesti, ir nei jis, nei aš sakydami žodį „Saulė“, negalvojame nei apie dangų, kuriame esame įpratę matyti ją šviečiant, nei apie rausvas šviesas už horizonto, jai leidžiantis. Tačiau pabandykite įsivaizduoti tik Saulę. Tai yra tik tą objektą, į kurį nurodo žodis „Saulė“, atsietą nuo bet kokio kito materialaus konteksto! Sąvoka tarsi sučiumpa savo įvardijamą daiktą, užrakina jį atskirtą nuo pasaulio arba, šiuo atveju, sakydamas „Saulė šviečia“ aš tartum išpjaunu ją iš dangaus. Der Begriff – der Griff. Ar nesuklydo Heideggeris teigdamas, kad kalba yra būties namai? Greičiau kalba yra būties kalėjimas…
Netikėtai panašią sampratą aptikau ir lietuvių kalboje. Juk sąvoka konstruojama apibūdinant tam tikrus daiktus pagal tam tikrus kriterijus ir po ja pakišant. Čia pagrindinis vaidmuo tampa žodžiui būda. Ką nor apibūdindamas aš išskiriu tam tikras objekto savybes ir atskiriu jį nuo likusio pasaulio arba uždarau į būdą. Jei aš sakau žodį „žemdirbys“, tuomet aš taip apibūdindamas, atskiriu, atitveriu jį nuo, pavyzdžiui, stomatologo. Jei kitą žmogų aš apibūdinu sąvoka „runkelis“, reiškia aš jį atriboju nuo tų žmonių, kurie sėdi sau orūs mano sąmonės būdoje, vadinamoje „pilietinė visuomenė“ ir uždarau jį į kitą būdą kartu su rudens derliaus gėrybėmis. Šiuo atveju ir išvestinė sąvoka „būdas“, reiškia specifines tam tikros būdos gyventojų charakterio savybes.
Šiuo požiūriu Umberto Eko aprašytas ančiasnapis yra kur kas sunkiau sučiumpamas ir uždaromas į būdą nei žmogus. Jis leidžiasi apibūdinamas sąvoka „žinduolis“, tačiau vienintelis iš visų žinduolių turi snapą ir deda kiaušinius, todėl žinduolių būdoje jam vis tiek tenka išskirtinė vieta. Dėl snapo ir plaukmenų jis lyg ir tiktų į vandens paukščių būdą, tačiau ten žinduoliai ir dar turintys kailį, niekada nebuvo priimami. Su žmogum daug paprasčiau, jam daug labiau tinka senovės kinų pasakymas apie grandine prie būdos prirakintą ir nuo jos besiplėšiantį šunį. Tiesiog paleiskite jį nuo grandinės – pabėgios pusdienį ir pats sugrįš ir galiausiai įlindęs atgal į būdą ims antkaklį uostyt. O visokie anapus jo būdos ramiai sau gyvenantys, dar neapibūdinti ančiasnapiai, nusipelno būti aplotais. Nėra nieko nemalonesnio ir labiau erzinančio už juos. Toks jau tas būdas lietuvių ir žemaičių, kaip pasakytų Simonas Daukantas.
Paskaičiau vieną Rokiškio tekstą, po to kitą, o po to lyg tai dar kažkokie buvo… Ir galvoju, kodėl mes viską linkę suprasti taip vienareikšmiškai, tarsi visi daiktai turėtų tik vieną paskirtį ir tik vieną reikšmę? Štai dabar prisimenu aš tokią dešrą, kurią neseniai mačiau viename prekybos centre.
Kabojo jinai greta kitų dešrų. O jų buvo daug, įvairių dydžių ir formų. Vienos ilgos, kitos trumpesnės, vienos trumpos, kitos storesnės. Galima pačiupinėti – kai kurios itin kietos, o kitos minkštesnės. Parduodamos po vieną arba po kelias. Mačiau keleta tokių mažų vakuuminiame įpakavime, „Tarybinės“ vadinasi. Savo dydžiu ir forma panašios į tuos cigarus, kur mėgdavo rūkyti Z. Freudas. Įsikišdavo jis cigarą tarp savo lūpų ir traukdavo jį. Freudas, apskritai labai daug rūkydavo ir dėl to netgi žandikaulio vėžiu sirgo. Bet jis čia nė prie ko, nes „tarybinėje“ santvarkoje nebuvo sekso. Galbūt ir „Tarybinės“ dešrelės čia nė prie ko. Dar mačiau vieną visai minkštą ir storą dešrą, įvilktą į rožinės spalvos politeleninį apvalkalą.
Pačiupinėjus susidarė įspūdis, kad prapjovus politeleną, jinai ištekėtų lauk. Gerai dar, kad galai tvirtai užveržti. Keistas jos rožinio apvalkalo kvapas… Įdomu, ar yra tokio skonio (ar kvapo) prezervatyvų? O šalia dar pakuotės visai mažučiukų, vos kelių cm. ilgio dešriukų vakuuminėje pakuotėje su užrašu „Prie alaus“. Daug vienoje pakuotėje. Be abejo dėl to, kad vieno tokio niekaip neužtektų – tokių į savo kūną galima susikimšti labai daug. Tada vėl prisimenu savo išsirinktąją dešrą. Rūkyta, kieta, kokių 3 cm. skersmens ir 30 cm. ilgio. Ją galima vartoti ir taip, o galima prieš vartojimą ir supjaustyti pvz. 5 centų monetos dydžio ir storio griežinėliais ir išdėlioti juos ant sumuštinių arba tiesiog išdalinti šeimos nariams be nieko. Kaip Komuniją. Sakralus aktas ar incestas? Prisimenu kaip kadaise, infliacijai šoktelėjus iki 11 proc. ribos, tuometinis premjeras Kirkilas pranešė, kad dešra atpigo 20 proc. Po to visi stebėjosi kaip čia taip gali būti, o vienas mano bičiulis, atidžiai dar kartą perskaitęs tą premjero pareiškimą, atkreipė dėmesį, kad buvo pasakyta ne dešros kainą nukritusią 20 proc. esant, o dešros kainos kilimą. Subtilus niuansas, tačiau aš vis tiek likau nesupratęs kurią būtent dešrą omeny turėjo premjeras.
Bepigu jam, nes tuo metu kai jis mokėsi valdyti valstybę buvo tik viena dešra, visiems laikams ir visoms Sovietų Sąjungos tautoms – daktariška. Kai viena dešra tuomet visiems aišku ką Vyriausybė pakelia ir ką ji nuleidžia. Kai pakelia, žmonės pyksta, o kai nuleidžia, žmonės džiaugiasi. Gal dėl to ir sekso Sovietų Sąjungoje nebuvo… Ką simbolizuoja toji lenkta metalinė dešra ant Nėries krantinės? Nuleido? Į vandenį? Vanduo yra gyvybė, tačiau ne veltui sakoma, kad į tą patį tekantį vandenį du kartus nenuleisi. Krizė. Rokiškis va jau parašė apie archetipus, bet aš nebeskaitysiu.
