Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Manau vienas iš akivaizdžių įrodymų, kad tokie klasikai kaip Platonas, Aristotelis, Kantas ir kiti, kiekvieną kartą turi būti skaitomi ir perskaitomi iš naujo. Tam, kad prieš juos būtų galima sukilti vėl ir vėl. Reportaže aptariamos “konservatyviosios modernizacijos” kontekste galima geriau suprasti ir elegantišką lietuvišką terminą “Gervaldija”. Pirmą kartą išgirdęs šį žodį, nurodantį į murzininkų atstovaujamos politinės santvarkos modelį, supratau jį kaip “gervių valdžią”. Man gervės visada buvo paslaptingi paukščiai, ne tokie išsiskiriantys savo išvaizda ir elgesiu kaip gandrai. Šis žodžio aiškinimas mane pagavo ir jau nebesugebėjau jo interpretuoti kitaip. Tik po to, žiūrėdamas kažkurį murzininkų mitingo įrašą, supratau tikrają šio termino etimologinę konstrukciją, kuri eilinį kartą sugražino prie Platono “Valstybės”.

“Konservatyvioji modernizacija – tai krikščioniška siela ir stalinistinė tauta”. Tai tinka ir išplečiant sąvokos “Gervaldija” turinį. Panašus ir kelias, kuriuo einama Gervaldijos link. Atitinkamai aiškintina ir geniali nacionaldarbininkų sąjūdžio fiurerio mintis “Mintis-Žodis-Veiksmas”, puošianti jų atnaujinamą tinklalapį. Lygiame smegenų žievės paviršiuje subujojusi mintis iš pradžių “žodžiais” išklykiama per garsiakalbį ir po to seka veiksmas, smūgio kirviu pagalba įtvirtinantis tuos žodžius smegenyse. Jei sąjūdį sudaro individai, turintys savo smegenyse tik po vieną-kitą raukšlę ir tą pačią nuo kirvio, tai natūralu, kad kirvis tampa valdžios ženklu. Senovės Romoje kirvis, kartu su plakimo rykščių ryšulėliu, reiškė valdžios ženklą – fasces. Iš čia ir žodis “fašizmas”. Sąsajos su Romos imperija čia daugiau simbolinės, tačiau su kirviu kone tiesioginės.
Taigi, pirma paprotiname Kantą, padarydami jam smegenyse daugiau raukšlių, po to paprotiname kitus ir kitokius, tada dar paskaitinėjame Platono “Valstybę ir Adolfo Hitlerio “Mein Kampf”. Galiausiai, kai nebelieka ko protinti, imamės vieni kitų. Situacija kai Marksas su savo nesutaikomų klasių kova atrodo kaip nekaltas kūdikis.

Comments Off on Топором по Канту | In: Filosofija | tags: fašizmas, gervaldija, Kantas, kirvis, murza, nacionalizmas, razborkės. | #

2.3 straipsnis. Fizinio asmens gimimo ir mirties momentas

1. Fizinio asmens gimimo momentu pripažįstamas pirmas savarankiškas naujagimio įkvėpimas.

2. Fizinio asmens mirties momentu pripažįstamas jo kraujotakos ir kvėpavimo negrįžtamas nutrūkimas arba jo smegenų visų funkcijų visiškas ir negrįžtamas nutrūkimas.

3. Gimimo ir mirties momento konstatavimo kriterijus ir tvarką nustato įstatymai.

Comments Off on LR Civilinis kodeksas apie gimimą ir mirtį | In: Teisė | tags: teisė. | #

Jaučiu, kad mane vėl iš naujo ima įtraukti visokie marginalų judėjimai. Kuo toliau tuo labiau norisi rimčiau pasigilinti į jų istoriją. Vistik įdomu kaip žmonės kala tą patį per tą patį jau antrą dešimtmetį ir nė nesiruošia sustoti. Nelabai beprisimenu kelintais metas nufilmuotas šis “reportažas”, bet tuomet dar buvo įkurta tokia “Gyvenimo logikos partija”. Tai Greitai su Šapausku sukūrė savo partijas – “Gravitacijos dėsnio sąjungą” ir “Žemės sukimosi partiją”. Tai irgi buvo “nacionalistinė” partija. Murza taip ir liko nesupratęs, kad yra durninamas. Nors, reikia pripažinti, skaniai pažvengiau kai Murza dalyvaudamas vienoje iš Greitai vedamų laidų, gerai buvo suvartęs ir padėjęs jos vedėją į vietą. Tik, turbūt, internete to nera.
O apskritai paėmus – šis “diskursas” metams bėgant pernelyg nesikeičia.

Štai ir susitiko dvi tikrovės, arba būkim intelektualūs ir pasakykim, kad įvyko diskursų sankirta. O klausimas man iškilo štai koks – KURI IŠ ŠIŲ DVIEJŲ TIKROVIŲ YRA ALTERNATYVI?

2 Comments | In: Visuomenė | tags: murza, nacionalizmas. | #

Štai matome nuotraukoje kaip Lietuvių Tautinio centro pirmininkas Marius Kundrotas atiduodą pagarbą savo nužudytam draugui, tuo pat metu ranka užsidengia nuo lietaus ir ginasi nuo agresyvių tolerastų išpuolių per 2010 m. gegužės 8 d eitynes. Kova buvo sunki. Policijos ir Viešojo saugumo tarnybos saugomi tolerastai vieną po kitos vykdė savo įžūlias provokacijas.  Renginys vyko ne vieną valandą, spigino saulė lynojo lietus…Nuotraukoje užfiksuotas momentas kai lietuvių tautiškumo puoselėtojas ir gynėjas M. Kundrotas užsidengia delnu veidą nuo kepinančios saulės spindulių nuo smulkaus lietaus, kad neperšlaptų. Tai suteikė pagrindo kai kuriems provokatoriams demagogiškai brukti savo kvailas interpretacijas. Nesileiskite suklaidinami mūsų Tėvynės Lietuvos priešų.

Papildomai siūlau atkreipti dėmesį į plakatą. Niekada nepamirškime savo žuvusių ir nužudytų draugų. Gerbkime jų atminimą. Negi po tokių akivaizdžių faktų kaip šis plakatas, dar liko abejojančių dėl gėjų keliamos grėsmės lietuvių tautai?

Nuotrauka paimta iš Vaido Ilgiaus blogo.

Comments Off on Nesileiskite suklaidinami | In: Visuomenė | tags: homofobai, nacionalizmas, Žmogaus teisės. | #

Katytei nusižudžius, Wittgensteinas vėl liko vienui vienutėlis. Jis kartais dar išeidavo į gatves, vaikštinėdavo jomis žiūrėdamas į debesis virš namų stogų, į žmones zujančius šen ir ten. Paslaptingai pavojingi tie žmonės rodėsi jam. Judėjo jie skirtingomis kryptimis, vieni lėčiau, kiti greičiau, o kai kurie netgi tekini bėgdavo.

…

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Wittgensteinas ir jo Traktatas (3) | In: Filosofija | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, Wittgensteinas. | #

2010 metų gegužės 8 d. Inocento namuose nieko nebuvo. Inocento žmona išėjo į kirpyklą-parduotuvę-pasdraugę-darkažkur. Jo dukra irgi išėjo kažkur, atrodo į biblioteką. Na o pats Inocentas tą dieną pasiėmė savadarbį plakatą “Lietuvos vaikų žagintojams – NE” , įsidėjo anksti ryte žmonos išsinešimui paruoštus pusryčius ir išėjo Neries pakrantės link… Laukė sunki kova. Inocentas tą dieną išėjo į kryžiaus žygį ginti Lietuvos tradicinę šeimą ir jos vertybes  nuo žydrųjų smogikų okupacijos. Išėjo vienas – jo šeimoje politika visada buvo tik vyrų reikalas, nes ten proto reik. Boba jinai ir bus boba, su savo mėnulio fazėm, o vyras tai, kad ir kartais išgeriantis ar nebaigęs, vistiek bus vyras. Išėjo Inocentas su ryžtu ir pasipiktinimu veide ir plakatu rankose. Kiaušinių ir pomidorų neėmė, nes iš vakaro girdėjo policijos perspėjimus. Tik žmoną iš anksto perspėjo, kad vakarienei gali vėluoti. Tuščia tą savaitgalį Inocento namuose buvo, televizorius ir tas nieko nerodė, nes buvo išjungtas…

Comments Off on Savaitgalį Inocento namai ištuštėja | In: Visuomenė | tags: gender, gyvenimo veidai, inocentas, visuomenė, Žmogaus teisės. | #

Taip ir gyveno Wittgensteinas nuo kitų žmonių užsisklendęs. Nuo vienatvės jį gelbėdavo tik maža, raina katytė, kurią jis kažkada rado šąlančią patvoryje ir pagailėjęs parsinešė namo savo užantyje. Ilgainiui katytė visiškai priprato prie Wittgensteino ir kas vakarą murkdama susirangydavo jam ant kelių, juos šildydama. Wittgensteinas glostydavo katytės nugarą ir delnu jausdavo kaip po švelniu jos kailiu virpa jam nesuprantama, tačiau tuo pačiu metu tokia artima gyvybė. Katytės šiluma kildavo nuo Wittgensteino delno per visą jo ranką aukštyn ir galiausiai glostančiais šilumos siūlais pasklisdavo po visą kūną. Tai buvo ypatingas, dar nepatirtas išsilaisvinimo jausmas – vienatvė dingdavo, o kartu su ja ir depresija. Šios dvi dvasinės Wittgensteino sesės, iki tol jį kankinusios tai paeiliui, tai abi vienu metu, pasirodė esančios bejėgės prieš ši mažą ir nesąmoningą gyvybės gurvuolėlį.

…

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Wittgensteinas ir jo katytė(2). | In: Filosofija | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, Wittgensteinas. | #

Negalima sakyti, kad žmonės buvo blogi Wittgensteinui, bet jis jais  vistiek nepasitikėjo ir stengdavosi išvengti didesnių sambūrių. Į vienatvę jis buvo linkęs iš prigimties, kaip ir į depresiją, kuri apimdavo jį vienatvėje. Nemaloni jinai buvo Wittgensteinui, bet žmonės dar nemalonesni. Tikriausiai tokios nuostatos jisai laikėsi dėl to, kad niekaip nepavykdavo su žmonėmis rasti bendros kalbos. Taip ir kentėjo visi. Smarkiai kentėjo Wittgensteinas, tačiau dėl jo  žmonėms tekdavo kankintis dar labiau.

…

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Wittgensteinas ir žmonės(1). | In: Filosofija | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, Wittgensteinas. | #

Nesu didis ekonomistas, tiesą pasakius nesu net mažas ekonomistas, o jei jau kalbėti atvirai ir ranką prie širdies pridėjus, tai apskritai nesu ekonomistas. Žinau kažką apie burbulus, kažką apie kartonkes ir kažką apie dugną. Burbulas tai toks perregimas muilo rutulys, kurį galima pripūsti per pienės šiaudelį. Taigi, nuskynei pienę, nugnybai jai galvą, perskeli kryžmai vieną jos galą ir pamirkai muilo putose, o į kitą galą lengvai pūti. Pūsti reikia lėtai ir atsargiai, kad muilo burbulas nesprogtų. Pučiant jis plečiasi ir pasiekęs tam tikrą dydį, skaisčiai sumirga visomis vaivorykštės spalvomis. Atsargus pūtėjas gali su pasigėrėjimu mėgautis, kaip besiplečiančio burbulo paviršiumi slydinėja ir persiliedamos mainosi kerinčios jo spalvos. Tada atsargiai paleidus jį nuo šiaudelio galo, burbulas atitrūksta ir pakilęs dar nuostabiau sumirga saulėje.

Regis krizės “dugnas” irgi jau pasiektas. Dugnas tai toks kietas pagrindas, kurį pasiekus viskas ima keistis tik į gerą – kad ir ką bedarytum. Taigi žinokite, jei kada skęsite, tikrai pravers. Ostapas Benderis ne veltui sakė, kad skestančiųjų gelbėjimas yra jų pačių reikalus, o Nestoras Machno irgi neklydo sakydamas, kad proletariato gelbėjimas – pačių proletarų reikalas. Dugnas tiesiog pasiekiamas, o jau tada neišvengiamai prasidės pakilimas, neišvengiamai kadangi dar žemiau kristi paprasčiausiai neįmanoma. Todėl reikia stengtis dugną pasiekti kuo greičiau. Ir nuo tada viskas, kas bus bedaroma, neišvengiamai prisidės prie ekonominio pakilimo, kadangi kokia nors veikla dar labiau pakenkti paprasčiausiai jau bus nebeįmanoma. Todėl Zimbabvės prezidentas, sakydamas Vakarų pasauliui “we will never surrender!”, juvelyriškai tiksliai įvertino ekonominę Zimbabvės situaciją. Ekonominis Zimbabvės šuolis yra tiesiog neišvengiamas. Tą patį galima pasakyti ir apie Afganistaną.

Kartonkė nūdienos Lietuvoje yra toks vertės matas. Tačiau tai nėra tiesiog pinigų pakaitalas. Esant socialistinei-planinei ekonomikai panašų vertės mato vaidmenį atlikdavo dėšra, konjako butelis arba konservuotų žirnelių “sloikėlis”.  Tiesa, juos buvo galima tiesiog valgyti, tiksliau, vieną išgerti, o kitais užsikąsti. Bet tai nebuvo vien tai, kas tiesiog išgeriama ir suvalgoma (užkandama). Nebuvo tai ir tiesiog pinigų pakaitalas ar miestelėniško prestižo atributas. Tai buvo daiktai, kuriuos tiesiog reikėjo turėti, o dar geriau sugebėti jų gauti kada panorėjus. Tai buvo gyvenimo kokybės simbolis. Pakilimo laikotarpiu šį vaidmenį perėmė “kartonkės”. Imi paskolą, perki kartonkę ir tuomet tai jau yra tavo. Formulė – sumokėjus paskolą ir komunalinius turi likti 500 litų. Turėsi savo kartoinkę ir jau niekada pas tave nelauktai nebeužeis surauktasnukė šeimininkė. Tu turėsi savo būstą, tu pats būsi šeimininkas. Tiesa, tas būstas nėra labai didelis, o be to iš kartono, tačiau jis yra tavo, o be to šalia – mokykla ir, kas svarbiausia, prekybos centras.

Ir štai pasieki dugną, o tada ir pagalvoji, kad galbūt “dugnas” – tai ne kas kitas o jos didenybė Teisybė? Dugnas pasiekiamas tada, kai sužinai, kad dešra – tik dešra, kartonkė – tik kartonkė, burbulas – tik burbulas, o net ir baisiausiai perkreipta šeimininkės fizionomija mielesnė už patį nuoširdžiausią žydrų, ilgablakstienių antstolio akių žvilgsnį. Tokia jau ta Teisybė rūsti, kad net pats niūriausias antikrizinis premjeras yra Motina Terezė palyginus su ja .Tada jau tikrai “dugnas”, bet ne tas “kietas”, o tas kurio nors ir niekada nebus per mažai, bet visada bus galima gauti dar daugiau. Nes dugnas yra kaip teisybė – jis beribis.

Comments Off on Dugno teisybė | In: Ekonomika | tags: dešra, parypavimai, visuomenė. | #

Mauglio sindromo užvaldytas patriošistas yra įsitikinęs, kad jo tautybė yra „įgimta“. Kartu su krauju jinai teka jo gyslomis, o tuo tarpu su kiekvienu įkvėpimu jo plaučiai prisipildo Tėvynės oru. Individualumą patriošistas siekia ištirpdyti vientisame Tautos kūne ir taip jame įgauti (arba atgauti) savo tikrąją tapatybę. Tokių būdu, tarkim, žydas, nors ir 30 metų gyvenęs ir dirbęs Lietuvoje, patriošisto akyse taip ir liks svetimu, tuo tarpu lietuvis, kuris vos sulaukęs 18 metų išvyko gyventi ir dirbti į Jungtinę Karalystę, visuomet liks iš Tautos kūno žaizdos skausmingai ištiškusiu kraujo lašeliu. Ir kas galėtų paneigti, kad šiame nukraujavime nėra prieš tai jau minėto ilgalaikio Lietuvos gyventojo kaltės?

Tokiame kontekste manifestas „Lietuva – lietuviams“ gali būti interpretuojamas kaip reikalavimas atlikti simbolinį kraujo perpylimą visiems tiems, kurie tokio kraujo neturi. Tik su tokia sąlyga, anot patriošistų, aniems galima suteikti teisę kvėptelti deguonies iš to „oro stulpo“, kurį apibrėžia Lietuvos Respublikos sienos. Kraujo perpylimas aiškinamas kaip atvykusiųjų „pagarba lietuvių kalbai, papročiams, istorijai, kultūrai ir tt“. Įdomu, kad labai retai reikalaujama iš atvykėlių gerbti Lietuvos įstatymus. Viena vertus patriošistams tai lyg ir savaime suprantamas dalykas, tačiau kita vertus niekam ne paslaptis, kad nemažai patriošistų patys turi gana rimtų dabartinės mūsų įstatyminės santvarkos pripažinimo ir suvokimo problemų. Taigi patriošistas nelabai linkęs pripažinti pakankamais Lietuvos vyriausybės nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujantis į šalį įleidžiami imigrantai. Tiesa pasakius, daugelis patriošistų apskritai nelabai linkę pasitikėti Lietuvos valdžia –kaip žinia, kai kurie valdžios vyrai turi ne lietuviškus vardus ir pavardes, o iš tų kurie jas turi, kai kurie yra kosmopolitai.

Patriošistinis kraujo perpylimas yra šiaip jau sunkiai įsivaizduojama procedūra. Jo svarba yra suponuota įsitikinimo, kad net pvz. trečios kartos JAV gyvenantis ir lietuvių kalbą beveik pamiršęs lietuvis iš prigimties yra lojalesnis savo Lietuvai nei koks nors Vilniaus priemiestyje gimęs, užaugęs ir tik trečdaliu lietuviškai kalbantis „Volodia“. Kraujo perpylimas yra tarsi „atėjūnų“ dorovinis švietimas, kurio metu jiems papildomai turi būti išaiškinama ką mūsų šalyje galima daryti, o ko jokiu būdu ne, kadangi tai įžeistų vietinių gyventojų moralines nuostatas. Taigi gyvų šunų mėtymas nuo tiltų arba bet koks pasipriešinimas teisėsaugos pareigūnams, kad ir vien plikomis rankomis ir plikų peniu, bus suprastas ne vien tik kaip įstatymo pažeidimas, bet ir kaip visos Tautos įžeidimas. Tuo pačiu metu visi čia įsidarbinę ar šiaip verslo reikalus tvarkantys emigrantai pateikiami ne kaip teikiantys realią naudą, o kaip išrinktieji, kuriems Lietuva maloningai suteikė galimybę gauti naudos sau ir už tai jie privalo jausti moralinį įsipareigojimą. Tas moralinis įsipareigojimas “atėjūnams”  turi būti primenamas kiekvieną kartą jiems sugalvojus ginti čia pažeistas jų teises.

(tai dar irgi ne pabaiga 🙁 …)

Comments Off on Kai kurie patriošizmo niuansai (2) | In: Visuomenė | tags: ksenofobija, nacionalizmas, patriošizmas, visuomenė. | #