November 12th, 2009
Inocento žmona staiga pagalvoja
Pasibaigus darbo dienai Inocentas paprastai neskubėdavo namo, o eidavo su vienu ar kitu bendradarbiu išgerti po bokaliuką alaus ir pašnekėti apie Liandzbergį, politiką, Brazauską ir kaip visi pardavė Lietuvą. Tuo tarpu Inocento žmona, vos pabaigusi darbą, skuosdavo namo daryti valgyti. „Vyrą reikia maitinti“, –nuolatos kartodavo jinai.
Štai grįžta Inocento žmona po darbo, sumaišo ir suminko tešlą, iškočioja, ima faršą, daro koldūnus. Pusfabrikačių Inocentas nevalgydavo, nes eurotolerastai ten chemikalų pripylę. Skaniai ji mokėjo gaminti. Va grįš Inocentas namo, o viskas jau paruošta ir garuoja.
Koldūnams išvirus, ima ji į rankas drėgną pašluostę, kad karštos puodo ąsos nenudegintų pirštų ir nukėlusi puodą neša prie kriauklės vandenį nupilti. Prispaudusi dangčiu puodo paviršių taip, kad vanduo nutekėtų, o koldūnai liktų puode, pila ji vandenį į kriauklę ir staiga, o varge, puodo ąselė išslysta iš rankos! Instinktyviai ji čiumpa puodą stipriau, tačiau suspiegia stipriai nusiplikiusi pirštus ir išmeta puodą ant grindų ir dar taip nesėkmingai, kad visi jame buvę jau paruošti koldūnai kartu su nenupiltų vandeniu išplaukia po visas grindis. Pažvelgė Inocento žmona į po aslą besivoliojančius koldūnus ir pagalvojo:
„Va aš šitaip dirbu ir dirbu, o kaimyno Zosė tai šią vasarą Italijoje buvo. Reikėjo man per kiaurasamtį vandenį nupilti. Ar kas man „ačiū“ už darbą ar yra kada pasakęs? Dukra kažkur išėjusi, niekada jos namie vakarais nebūna. O Italijoje taip gražu turbūt. Bet nepatogus tas kiaurasamtis, bet kur tau tas durnius naują nupirks. Va pasisekė Zosei, kur mano akys buvo kai jauna buvau? Dukra vis tiek niekada koldūnų nevalgo, vis jai maivytis. Vakar tokius gražius auskarus parduotuvėje mačiau, nors kai pagalvoji, tai aš labiau į Tailandą norėčiau, nei į Italiją, jei rinktis reikėtų. Galėtų dukra jau grįžt, bet trankosi kažkur su kažkuo. Kaip ir tėvas jinai, negrįžta vakarais, bet nosis jos tai ilga, visai ne kaip tėvo. O dar man algą grasina sumažinti, bet aš tiek dirbu, tai gal man nemažins. Bet ką aš čia apie tas Italijas ir Tailandus prisisvajojau – Palangoj paskutinį kart prieš dešimt metų gal buvau. Nors niekur ji nesitranko, sėdi turbūt bibliotekoj, paskui kai reiks nori nenori ženytis, tai puls pirmam pasitaikiusiam durniui į glėbį. Zosei galėtų algą sumažint. Bet kaip pagalvoji apie tą algą, tai per kelis metus galima ir ant Italijos sutaupyt, nors gal tada geriau būtų tuos auskarus? Ech, kokie auskarai, kad bent kiaurasamtį naują…Bet o tai kai aš pati ženijausi, negi ne taip dariau? Juk žinojau, kad durnius tas Inocentas“.
Taip pagalvojusi jinai galutinai nusprendė, kad reikia laikytis dietos ir, kad nuo šiandien vakarais nieko nebevalgys, o dieną – tik daržoves. Tada surinko visus koldūnus nuo žemės, sudėjo į lėkštę, užpylė grietinės ir padėjo šiltai, kad neatauštų, kol grįš namo Inocentas. Tada išvalė grindis ir nuėjo į kambarį, kur buvo televizorius, žiūrėti „Nekviestos meilės“.
November 10th, 2009
Pamąstymai apie kompetenciją
Skaitau šiandien Lietuvos Ryte interviu su filosofu Vytautu Ališausku . Protingas žmogus ir įdomus pašnekovas, bet vistiek negaliu atsistebėti, kodėl 2007 m. rugpjūčio mėn. tuometinio premjero G. Kirkilo sudarytai spacialiąjai komisijai Vytauto Pociūno žuties aplinkybėms pakartotinai tirti, vadovauti paskirtas buvo būtent jis. Nepaisant V. Ališausko kompetencijos, akivaizdu, kad A. Šliogeris šiai komisijai vadovauti būtų buvęs tinkamesnis, kadangi yra daug geresnis filosofas…
Kreivarankis
November 5th, 2009
Lietuviško politinio pijaro epopėja – nuo tvirtos rankos į motinos glėbį.
Nepaisant ekonominio sunkmečio sukeltų nepriteklių, nepasitikėjimo Seimu ir teisėsaugos institucijomis, keista kad mūsų politinėje scenoje nebematome jokio ryškesnio Mesijo. Mesijo įvaizdis nėra vienas ir tas pats, vienodai taikomas visur ir visada. Ypatingai šiuo metu, kai Seimą galutinai diskreditavo Valinskas ir Ko, o teisėsaugą tebekrečia niekaip neišnarpliojama D. Kedžio istorija, tikrai stebina kaip dar mūsų viešųjų ryšių specialistai nesukūrė dar vieno taip gerai mums pažįstamo Keršto Mesijo. Tai verčia permąstyti kai kuriuos lietuviškų politinių ivaizdžių formavimo ypatumus.
November 4th, 2009
Pamąstymai apie numirimus…
Štai skaitau šiandien, kad vakar netekome Claude‘o Levi-Strausso. Skaudi netektis visiems tikriems humanitarams. Autorius, kurio tyrimai aktualūs ne tik antropologams, bet ir istorikams, etnologams, filosofams… Dėja, regis, pirmas šio tūkstantmečio dešimtmetis gausiai pažymėtas ir kitomis mirtimis:
Paul Ricoeur – 2005 m. gegužės 20 d.
Hans-Georg Gadamer – 2002 m. balandžio 13 d.
Richard Rorty – 2007 m. birželio 8 d.
Lescek Kolakowski – 2009 m. liepos 17 d.
Jacques Derrida – 2004 m. spalio 8 d.
Jean Baudrillard – 2007 m. kovo 6 d.
Na ką gi, mums trūks Jūsų. Ir net nežinau ar tokia netekčių gausa yra sutapimas ar tiesiog modernių mąstytojų atsirado tiek daug, kad … bet vis tiek, toks jausmas, kad gyvųjų tarpe jau nieko nebeliko, išskyrus gal Slavoj Žižek….
November 3rd, 2009
Filosofijos istorijos etiudai. Lietuvos filosofija. Šliogeris nukenčia už savo pažiūras
Šliogeris su dideliu filosofiniu nepasitikėjimu vertino kalbėjimą ir rašymą. Na, nemėgdavo jisai nei kalbėjimo, nei rašymo ir gana. Pats jis manydavo Esmę ir Grožį esant daiktų paviršiuje, o kalbėjimą ir rašymą – į juodąsias Niekio ertmes viliojančiais žabangais. „Visi žodžiai kyla iš Juodojo Niekio ir kalbantįjį traukia paskui save atgal, į Niekio įsčias, nutolindami nuo tyro ir nekalto daiktų paviršiaus grožio,“ – kartą, įlipęs į mikroautobusiuką, pasakė Šliogeris jo vairuotojui.
November 2nd, 2009
Skaitymai. Šliogerizmai apie moteris ir moteriškumą
Trumpas intro. Atsižvelgdamas į tai, kad po dažno filosofo Arvydo Šliogerio pasisakymo viešojoje erdvėje kyla daug ginčų, aistrų ir diskusijų, kurios labai dažnai būna bevaisės dėl to, kad jų dalyviams trūksta informacijos apie filosofo mąstymo vingius ir jo vartojamų sąvokų prasmę, ketinu nors truputėlį supažindinti skaitytojus su jo filosofija. Žemiau pateikiami 5 jo rašyti fragmentai, paimti iš knygos „Niekio vardai“ (Vilnius, Pradai, 1997). Juos vienija panaši tematika. Juos parinkau sąmoningai, atsižvelgdamas į tą erzelį, kuris kilo po jo interviu, kuriame pasiūlyta auklėjant berniukus naudotis Plutarcho tekstais , o mergaites – mezgimo vadovėliais.Tai yra originalūs filosofo tekstai, turintys savo vidinę logiką, metafiziškai pagrindžiančią 🙂 skirtumus tarp vyro ir moters. Šie fragmentai parodo, kad savo filosofiniame kontekste Šliogeris moterį laiko lyg ir tobulesne būtybe, nors kita vertus, jei aš pats būčiau moteris, tai nuo tokių metafiziškai pagrįstų komplimentų tikriausiai neapsalčiau. Ką jau kalbėti apie Nidą Vasiliauskaitę.
Sau leidau tik truputį prikišti nagus prie Šliogerio teksto „užboldindamas“ kai kurias vietas savo nuožiūra… ir nebūtinai dėl to, kad kuri iš šių vietų man patiko, ar nepatiko. Gero pasiskaitymo :). Kreivarankis. …
October 28th, 2009
Inocentas pamoko du architektus
Kartą sutiko Inocentas du iš matymo pažįstamus architektus. Šiedu aršiai ginčijosi dėl vieno naujai statomo tilto projekto. Nesutarė jie dėl kažkokių tai statomo tilto formos detalių. Vienas manė, kad numatyta projekte tilto forma labai dera prie greta stovinčių pastatų, kitas gi sakė, kad tuomet pats tiltas kaipo toks atrodys kažkoks neužbaigtas. Ir pradėjo jiedu karščiuodamiesi ginčytis apie tai kokia forma lemia tilto grožį, ar tiltas gražus pats savaime ar jis gražus tik kartu su kitais pastatais. O kaip įmanoma suderinti tilto linijų grožį su jo saugumu ir patikimumu? Šūkčiojo abu nevengdami, ką čia slėpti, ir rusiškų keiksmažodžių. Vienas iš jų buvo apsimuturiavęs ilgu languotu šaliku, o kitas be perstojo rūkė kažkokias smirdinčias suktines ir nuolatos šliurpčiojo nosimi. Priėjo prie jų Inocentas ir oriai tarė:
October 27th, 2009
Senas geras anekdotas apie tai, be ko negali įvykti Didžioji Spalio socialistinė revoliucija
Sušaukė Leninas visus savo bendražygius ir iškilmingai tarė:
– Vakar buvo dar anksti, o rytoj bus jau per vėlu. Proletariato revoliuciją turime įvykdyti šiandien!
Atsistojo vienas senas bolševikas ir tarė:
– Šiandien to padaryti neišeis – Trockis pažvejoti išplaukė.
– O tai ką, be Trockio negi negalima?" – suraukia antakius didysis proletariato vadas.
– Be Trockio gal ir pavyktų, bet be "Auroros" niekaip nepavyks…
Nugirsta per vieną rusų TV kanalą
October 25th, 2009
Filosofijos istorijos etiudai. Naujausi laikai. Foucault rašo laišką Baudrillard’ui
Akis vos ne vos pavyko atplėšti. Sudžiūvusios akių traiškanos graužė akis ir neleido iki galo vokams atsiplėšti vienam nuo kito. Gulėdamas ant nugaros Foucault pabandė pražioti burną ir lėtai įkvėpti oro, tačiau paspringo kažkur gerklės apačioje susikaupusiais skrepliais. Visas gomurys buvo pasidengęs storu ir veržiančiu pridžiūvusių seilių sluoksniu. Jis norėjo apsilaižyti sukepusias lūpas, tačiau pajudinti liežuvį pritrūko jėgų.
