Tamsioji filosofijos marginalo pusė

 Nuo vaikystės Tomas Akvinietis labai daug valgydavo. Ko tik nebandė daryti artimieji! Ir geruoju ir bloguoju bandydavo jį nuo pilno bliūdo atplėšti. Galiausiai nebežinodami ką daryti kreipėsi į vietinį kaimo išminčių patarimo. Tas palingavo galva ir pasakė: „Blogai su juo, liepkite jam filosofiją studijuoti, turėtų jam nuo jos žarnas susukti. Jei tai jam nepadės, tada jau niekas nepadės“. Nubraukė tėvai ašarą ir atidavė mažąjį Tomuką į gretimą vienuolyną studijuoti. Tačiau ir tai nepadėjo. Tomukas vis rijo ir rijo. Filosofijai jo skrandis pasirodė itin atsparus ir nuo įvairių filosofinių tekstų skaitymo jam, priešingai nei tikėjosi tėvai, kildavo dar didesnis alkis. Ilgainiui jo apetitas tapo tiesiog žvėriškas ir teko jį išsiųsti į Paryžių, kur jam turėjo būti taikoma paskutinė viduramžiais žinoma gydymo priemonė, skirta itin sunkiems ligoniams – Aristotelio raštų skaitymas.

                      Tačiau ir Aristotelio raštai jam padarė priešingą poveikį. Tomas Akvinietis juos skaitė, o po to ramiausiai sušveisdavo keptą avies šlaunį. Tada vėl griebdavosi Aristotelio tekstų, o po to čiupdavo kraujinę dešrą ir taip galėjo tęstis visą dieną. Ilgainiui pas jį išaugo toks didelis pilvas, kad teko išpjauti stalo gabalą toje vietoje kur jis sėdėdavo. Būdavo prisiryja Tomas Akvinietis ir jau tiesia riebaluotas rankas į Aristotelio „Metafiziką“ ir negali per savo pilvą ir ant stalo išmėtytus kaulus jos pasiekti. Tada jis įniršdavo ir imdavo baubti, tol kol kas nors jam nepagelbėdavo. O baubdavo jis taip garsiai, kad girdėdavosi per kelias mylias. Kartą net vienas kunigas, Paryžiaus pakraštyje esančioje bažnyčioje priiminėdamas išpažintį, išgirdo jį taip baubiant ir pasakė: „Jei taip tęsis ir toliau, šito jaučio baubimą išgirs visas pasaulis“.

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Viduramžiai. Tomas Akvinietis valgo. | In: Uncategorized | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, tomas akvinietis. | #

 „Mes nematome pasaulio, o tiktai prieš mus tyvuliuojantį Niekio vandenyną.“ – kalbėdavo Šliogeris. „Mes savo rega ir kitais pojūčiais nebeturime tokio ryšio su pasaulio daiktais, kokį turėjo senovės graikai. Tai ką mes matome yra ne tikrieji daiktai, o iš juodosios Niekio bedugnės išnyrantys fantomai ir pamėklės. Mūsų mąstymas blaškosi priešmirtinėse konvulsijose, pakliuvęs į negailestingus Niekio žabangus. Štai imkime medį. Ar mes matome jį, kai kasdien einame pro jį į darbą? Ne! Iš tiesų mes į jį atkreipiame dėmesį tik tuomet, kai vieną kartą, kaip visada, eidami pro šalį pamatome tą medį nupjautą. Tik tuomet, kai prieš mus atsiveria kelmo esinys, šviečiantis ką tik benzapjūklo padaryta žaizda, tik tuomet mes, Niekio sūnūs, imame suvokti koks tas medis buvo nuostabus. Bet jau būna vėlu. Medis jau būna nugarmėjęs besotės Niekio prarajos verpetuose, jį jau būna prarijusi begalinė Niekio kiaurymė.“ – rėždavo Šliogeris nepagražintą teisybę visiems tiesiai į akis.

                      Štai eina Šliogeris vėlų vakarą iš paskaitų. Tamsu, įkyriai ir smelkiančiai purškia lietus, suka šąlančius sąnarius. Priėjęs savo namus pamato suvažiavusias gaisrininkų mašinas, išvyniotas ir ant žemės numestas gesinimo žarnas, po gaisro gesinimo berūkančius gaisrininkus ir iki pat pamatų supleškėjusį savo namą. „Tikriausiai čia dėl paliktos įjungtos viryklės“ – išpūsdamas „San George“ cigaretės dūmą sako Šliogeriui vienas iš gaisrininkų. Žiūrį Šliogeris į nuodėgulių krūvą, užpiltą storu gesinimo putų sluoksniu… staiga dvelkteli stiprus ir žvarbus vėjo gūsnis, lietaus lašai pasunkėja… „Koks gražus mano namas“, pagalvoja Šliogeris.

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Lietuvos filosofija. Šliogeris grįžta namo. | In: Filosofija | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, Šliogeris. | #

 Kai Nyčė buvo gyvas niekas jo nemėgo, o jo knygas skaitydavo daugiausia jo sesuo. Kai Nyčė mirė, jo knygas ėmė skaityti Heideggeris. Bet čia buvo dar tik puse bėdos. Vėliau Nyčę pradėjo skaityti Sartras, Foucault ir dar keletas. Galiausiai atsitiko taip, kad jį ėmė skaityti bet kas, netgi universitetų studentai. Tačiau baisiausia buvo tai, kad jie visi ne tik skaitydavo, bet neretai ir rašydavo apie tai, ką perskaitę. Viskas dar buvo palyginti neblogai, kol apie Nyčę rašė tik Heideggeris. Kai apie jį pradėjo rašyti Ricoeuras, Nyčė irgi šiaip taip kentėjo. Na bet galiausiai kai Nyčę perskaitė ir apie jį parašė Deleuze, anas neapsikentė ir apsivertė ant kito šono. 

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Naujausi laikai. Nyčei trūksta kantrybė. | In: Uncategorized | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, Nietzsche. | #

 Nuo pat vaikystės Pitagoras nemokėjo skaičiuoti. Tiksliau mokėjo, bet tik iki vieno. Bet užtat skaičiuoti iki vieno išmoko vos tik gimęs. Vos kelių mėnesių būdamas, žmonėms paklausus kiek jam metų, dar nekalbantis Pitagoras iškeldavo vieną pirštuką. Tačiau metai bėgo, o iki daugiau jis skaičiuoti taip ir neišmoko. Jau ūgtelėjusio tėvai jo vis klausdavo: „Kiek tau metų“, o bamblys Pitagoras nė nemirktelėjęs atsakydavo: „Vienas“.

                      Smarkiai kentėjo jaunasis Pitagoras mokykloje. Štai padeda jo matematikos mokytojas prieš jį du obuolius ir klausia: „Kiek čia obuolių?“. „Vienas“, atsako Pitagoras. Mokytojas, kad šers jam delnu per ausį. „Čia vienas, obuolys“, sako mokytojas. Po to tękšt  Pitagorui per kitą ausį: “O čia antras obuolys. Taigi iš viso prieš tave yra du obuoliai. Du, supratai?“, moko mokytojas. Pitagoras tik linksi galva, neva supratęs, o iš tiesų galvoja sau „vienas“. Ilgus metus taip vargo su juo mokytojas ir vis veltui.

                      Užtat kumštynes Pitagoras mėgo neišpasakytai. Jau vaikystėje gerokai vyresnius už save galingais kumščių smūgiais iš koto versdavo. O kai užaugo, tai kumštynėse jam visoje Graikijoje lygių nebuvo. Ir štai ateina vieną dieną Pitagoras pas savo buvusį matematikos mokytoją ir klausia: „Kiek tau metų?“. „Aštuoniasdešimt šeši“, sako tas. Pitagoras, kad liuobs jam į dantis! O po to vėl klausia „kiek tau metų?“. „Vienas“, švepluoja dantų nuolaužomis ir kruvinomis seilėmis springdamas mokytojas. Nuo to įvykio visi jo mokiniai perėjo pas Pitagorą, o tas įkūrė savo mokyklą ir tapo filosofu. Tapęs filosofu Pitagoras visiems savo mokiniams ir pasekėjams skelbė, kad pasaulio pagrindas yra vienetas.

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Antika. Pitagoras skaičiuoja iki vieno. | In: Uncategorized | tags: Antika, Filosofija, filosofijos etiudai, pitagoras. | #

 Nemėgstu R. Valatkos, kad jį kur velnias, bet vieną kartą jis neblogai buvo pastebėjęs, kad vienintelis tikro džiaugsmo ir šviesos spindulėlis mūsų niūrioje lietuviškoje padangėje yra mūsų nacionalinė vyrų krepšinio rinktinė. Dėja vakar mūsų rinktinė tebuvo mums lyg šaukštas acto deguto statinėje. Norėjau parašyti dar kelis etiudus, apie tai kaip Butautas aiškina, kad rinktinė jau pasiekė dugną ir tuoj prasidės pakilimas, apie tai kaip sunku varžovams dengti taikliarankį Jasaitį, kadangi dėl jo gaurų sunku suprasti nugara ar priekiu jis stovi į krepšį, apie tai kaip Butautas gauna SMS žinutę iš Mažučio mamos – „išleisk Delininkaitį“ ir tt. Bet jau nebesinori. Situacija tokia, kad tai jau būtų panašu į pasityčiojimą. Kažkaip suvokiau, jog pasąmoningai aš tikėjau mūsų rinktine. Kažkaip atrodė – keverzosiu savo etiudus apie pirmą etapą, po to apie antrą, po to apie pusfinalį, apie finalą… Tačiau po vakar rungtynių toks rašymas būtų panašus į trumparegio pravardžiavimą žabalium. Nenoriu iš mūsų vyrų nei šaipytis, nei jų teisti. Įskaitant ir Butautą, ir Mažutį. Tiesiog bus kas tai padaro už mane. Turbūt šiuo metu Lietuvoje jau ruošiami vežimai mėšlo, šūdo bačkos ir purvo vonios. Ir kas aš toks, kad turėčiau teisę kažką teisti? Jau daugelį metų nebuvau paėmęs į rankas krepšinio kamuolio, o rungtynių metu kaip visada sėdėjau prieš televizorių su savo gyvenimiškomis problemomis ant pečių ir amžinu alaus buteliu rankoje. Ir turbūt ne vienas aš toks.     

                      Per Lietuvos krepšinio istoriją mes tapome pernelyg pripratinti prie įspūdingų pergalių. Ilgainiui taip prie to taip pripratome, kad visa tai mums pasidarė tarsi savaime suprantamas dalykas. Diletantai pavadino krepšinį antrąja Lietuvos religiją ir ši mintis tapo neatskiriama alaus gamintojų reklamos dalimi. Tačiau šiandien jau reikėtų sakyti ne „krepšinio šalies alus“, o „alaus šalies krepšinis“. Liūdna, bet tiesa.

                      Tik į vieną dalyką norėčiau atkreipti dėmesį. Regis vakar, rungtynėse su slovėnais, priešingai nei dainuoja Mikutavičius per „3 000 000“, mes visgi buvome „iš tų, kurie pralaimi dar nenugalėti“. Kažkaip dar niekada to nemačiau mūsų rinktinėje. Ne paslaptis, kad būdavo konfliktų, intrigų, kvailų pralaimėjimų ir nesėkmių, bet niekada neprisimenu, kad lietuviai būtų žaidę tarsi nenorėdami. Ir ne tai, kad žaidimas vakar atrodė beviltiškai prastas. Prie to prisidėjo ir slovėnai, kurie buvo tiesiog puikūs – greiti, techniški, užsivedę ir taiklūs. Kaip tik tokie, kokius ilgą laiką buvome įpratę matyti mūsiškius.   

                      Nuoširdžiai gaila buvo pasimetusio Kšyštofo, po rungtynių davusio interviu Petrauskui. Gaila buvo ir paties Petrausko, kuriam reikėjo komentuoti šias rungtynes ir išlaikyti santūrumą. Bet dar labiau gaila buvo mūsų sirgalių, iš visų jėgų palaikiusių mūsų krepšininkus. Man ir dabar vienas šviesiausių prisiminimų mūsų krepšinio istorijoje liko po 2004 metų Atėnų olimpinių žaidynių, kai mūsų rinktinė po apmaudaus pralaimėjimo olimpiadoje neblizgėjusiems italams, Lietuvoje buvo pasitikta gerbėjų minioje iškeltu užrašu „mūsų širdyse jūs vis tiek čempionai“. Aišku, nėra tai galas. Bus dar tų pergalių, o kol kas tenka grįžti į kasdienybę. O ji tokia – kažkur namie yra pusiau nugertas raudono vyno butelis, o ryt į darbą…na, kas dar? Ach, tiesa, rytoj dar laukia rungtynės su ispanais. Nieko nepadarysi – reiks žiūrėti. Juk mes kartu iki galo. Su savo emocijomis ir alaus buteliais.

Comments Off on Eurobasket 2009. Lietuva – Slovėnija. Nelinksmas etiudas. | In: Uncategorized | tags: eurobasket 2009, krepšinis. | #

 Krepšinio aikštelėje visi painiojo brolius Kšyštofą ir Darjušą. Būdavo, kad Butautas nori išleisti į aikštelę Kšyštofą, o susipainiojęs išleidžia Darjušą. Blogiausia, kad ir patys broliai nelabai skirdavo kuris iš jų kuris yra. Darjušas labai dažnai save painiodavo su Kšyštofu, o Kšyštofas save painiodavo su Darjušu. Beje Darjušui buvo šiek tiek paprasčiau, kadangi Kšyštofas turėjo ant rankos tatuiruotę iš zonos laikų. Štai ginasi broliai kartu su kitais lietuviais nuo varžovų atakos, o Darjušas staiga susipainioja, kuris iš brolių yra jis. Tuomet tik dirst į Kšyštofą, pamato tatuiruotę ant ano rankos ir supranta „pas jį tatuiruotė, reiškią jis yra brolis Kšyštofas, o tuomet aš esu kitas brolis Darjušas, o Darjušui Butautas liepė stovėti į kairę nuo baudos aikštelės“. Vos tik tai supratęs ir skuba tenai… Tačiau Kšyštofui būdavo daug sunkiau, kadangi Darjušas jokios tatuiruotės neturėjo, o išvaizdos buvo lygiai tokios pačios kaip Kšyštofas. Štai gauna laisvas kamuolį Kšyštofas prie tritaškio linijos, jau prisitaiko mesti ir staiga susimąsto – „kas aš? Darjušas ar Kšyštofas? Darjušą juk Butautas pasodino ant suolo, tai ką aš čia veikiu dabar aikštelėje?“ Dirst Kšyštofas į ant suolo sėdintį Darjušą ir galvoja – „O tai anas kas toks? Darjušas ar Kšyštofas? Jei anas Kšyštofas, tai kodėl jis ant suolo sėdi ir neina į aikštę?“. Raukosi Kšyštofas ir nieko negali suprasti. Štai taip Kšyštofui bedūmojant pribėga kas nors iš varžovų ir jį uždengia. Baisiausiai pykdavo dėl to Kšyštofas ant teisėjų ir rankomis mosikuodavo. Galiausiai broliai rado išeitį – Darjušui reikia pasidaryti tokią pat tatuiruotę kaip Kšyštofas, kad ir Kšyštofas pamatęs tatuiruotę galėtų suprasti kas yra kas. Lietuva yra Marijos Žemė, todėl Dievas pagailėjo Lietuvos rinktinės ir joje nežaidžia trečias brolis Jonušas.

Comments Off on Etiudai. Eurobasket 2009. Pirmas etapas. Broliai painiojasi. | In: Uncategorized | tags: eurobasket 2009, krepšinis, Visiškos pievos. | #

 „Rungtynėse raktas į pergalę yra gera gynyba“, sako Butautas.

                      „Geriausia gynyba yra puolimas“, atsako Kurtinaitis.

                      „Netiesa“, – nesutinka Butautas, – „geriausia gynyba yra zoninė“.

Comments Off on Etiudai. Eurobasket 2009. Pirmas etapas. Mūsų strategai aptaria rinktinės gynybą. | In: Uncategorized | tags: eurobasket 2009, krepšinis, Visiškos pievos. | #

 Jomantas taškų beveik nepelnydavo, nors į krepši bent retkarčiais mesdavo. Ne taip kaip koks Mažutis. Tačiau retai į krepšį Jomantas mėtydavo dėl to, kad Butautas jam sakė jo darbą esant gynyboje varžovams kibti į gerklę. Va prasideda rungtynės ir Jomantas nuo pat pirmų žaidimo sekundžių kimba varžovams į gerklę. O tie taškus tik pelno, pelno ir kuo daugiau jie taškų pelno, tuo aršiauJomantas jiems į gerklę kimba. Štai dėl to ir taškų jis tiek mažai pelnydavo, kadangi Butauto paliepimu atlikdavo daug nematomo darbo gynyboje. Tas darbas būdavo toks nematomas, kad jo nematydavo ne tik sirgaliai, bet jo nematydavo tiek lietuvių, tiek jų varžovų krepšininkai ir treneriai. Nematydavo to darbo ir pats Jomantas. Tiesa pasakius, to darbo nematydavo ir pats Butautas, tačiau jis vienintelis nepasimesdavo, nes suvokė tikrąją šio reiškinio priežastį – negalima pamatyti to, kas nematoma ir jei to nematai, tai taip ir turi būti, nes jeigu kažką galima pamatyti, tuomet tai jau yra matoma. Tokia buvo daugelį metų šlifuota Butauto krepšinio filosofija.

Comments Off on Etiudai. Eurobasket 2009. Pirmas etapas. Jomantas dirba gynyboje. | In: Uncategorized | tags: eurobasket 2009, krepšinis, Visiškos pievos. | #

 Mažutis labai nemėgo mėtyti į krepšį. Visi tai jau seniausiai žinojo, išskyrus Butautą. Štai atakuoja Lietuvos rinktinė, varosi Mažutis kamuolį, prisivaro prie tritaškio linijos ir ima jį į žemę bumsėti. Bumpt, bumpt, bumpt. Parodo kitiems kokį derinį reikia atlikti, visi atitinkamai išsidėsto baudos aikštelėje. O Mažtis ir toliau bumsi. Bumpt, bumpt, bumpt. Tada Mažutis vėl parodo, kad reikia daryti kitą derinį. Visi užima naujas pozicijas. „Svarbiausia yra koordinuoti komandos veiksmus“, galvoja Mažutis. O į krepšį taip ir nemesdavo ir tai žinodami varžovai jo net nedengdavo, kadangi varžovai žinojo – paliktas laisvas prie tritaškio linijos Mažutis labai pasimeta ir ima karštligiškai ieškoti kam perduoti kamuolį.

                      Žurnalistai visi vieningai ėmė rašyti, kad Mažutis nemeta į krepšį. Kai kurie sirgaliai su tuo nesutiko ir vadino vieną laikraštį „makulatūra“. Netgi buvo vienas toks sirgalius, kuris sakėsi matęs kaip Mažutis vieną kartą metė į krepšį, bet juo niekas netikėjo. Ir tokia sumaištis būtų nesibaigusi, jeigu ne Butautas. Štai išeina Butautas po rungtynių su lenkais ir rodo visiems rungtynių protokolą, kur juodu ant balto parašyta „A. Mažutis – 2 taškai“. Ir visi supranta, kad su profesionalu nepasiginčysi. Taip Butautas užčiaupė burnas visiems skeptikams.  

Comments Off on Etiudai. Eurobasket 2009. Pirmas etapas. Mažutis nemeta į krepšį. | In: Uncategorized | tags: eurobasket 2009, krepšinis. | #

 Diogenas buvo itin bjauraus charakterio. Nemėgo jis praustis – laikė tai filosofui netinkamu užsiėmimu, atitraukiančiu nuo mąstymo ir visiškai beverčiu. Apskritai Diogenas labai mėgdavo vaizduoti, kad yra viskuo gyvenime labai patenkintas, visko pertekęs ir kad jam visiškai nieko netrūksta. Taip pat Diogenas dažnai būdavo alkanas. Būti alkanu jis labai nemėgo, tačiau visais būdais stengdavosi to neparodyti. Tik vieną kartą, vidury dienos besimasturbuodamas turgaus aikštė, jisai kažkaip ilgesingai suvaitojo: „O, kad ir skrandį būtų galima nuraminti va šitaip jį patrinant!“

…

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Antika. Diogenas įsipyksta Sokrato draugams. | In: Uncategorized | tags: Antika, Diogenas, Filosofija, filosofijos etiudai, Sokratas. | #