October 1st, 2011
Mirštančio anarchisto laiškas sūnui
Mielas sūnau,
rašau tau mirties patale ir noriu, dar prieš išsiskaidant mano kūną sudarančioms molekulėms ir atomams, perteikti tau tas žinias, kurios yra būtinos norint tapti tikru anarchistu. Manęs nė kiek netrikdo tai, kad nežinau kas tu esi, nežinau kokie tavo veido bruožai, netgi nesu tikras ar tu egzistuoji apskritai.Galbūt tu jau pakankamai suaugęs ir jau žinai, kad mūsų komunoje moterimis mes naudojamės bendrai, todėl kai jos gimdo, tai, jei galima taip pasakyti, gimdo tiesiog. Nė vienai moteriai ir nė vienam vaikui nesu pasakęs „tu esi mano“, nes šie žodžiai paverčia vieną žmogų kito žmogaus nuosavybe ir vergu.
Taigi sūnau, jeigu nori tapti tikru anarchistu turi žinoti, kad valstybė yra blogis ir, kas dar svarbiau, kad ji yra tau skolinga. Nuo pat gimimo, jei tik tu kada nors gimei, jinai vertė tave lankyti darželį-lopšelį, mokyklą, universitetą, darbovietę, „Akropolį“ ir kitas represines struktūras, kuriose buvo žalojama tavo sąmonė. Tik pažvelk į save ir pabandyk įsivaizduoti kokias dar aukštumas būtų pasiekusi tavo asmenybė, jei tik tau būtų pavykę jų išvengti!
Tačiau čia būtina suvokti esminį dalyką, be kurio tu niekada netapsi tikru anarchistu – yra ne tik beviltiškai naivu, bet ir nusikalstamai pavojinga pasitenkinti tiesiog žinojimu, kad valstybė tave išnaudoja. Tu turi jausti tai, tave tai turi deginti iš vidaus. Pirma tavo mintis atsikėlus turėtų būti apie tai, kad jei ne valstybė, tai dar galėtum pamiegoti bent porą valandėlių, audamasis batus ir vilkdamasis drabužius, turi nekęsti valstybės už tai, kad jinai atėmė iš tavęs galimybę turėti tuos daiktus geresnės kokybės ir gražesnius.
Išėjęs iš namų ir kur nors eidamas turi pykti ant valstybės dėl to, kadangi jei ne ji, tai tu tuo momentu eitum visai kitur. Jei dirbi, tai pradirbęs minutę, privalai jausti tas sekundes minutėje per kurias uždirbtus pinigus iš tavęs valstybė atims tiesiogiai per mokesčius, o taip pat apie likusias sekundes toje minutėje, per kurias uždirbti tavo pinigai bus atimti netiesiogiai t.y. apsipirkinėjant prekybos centre. Atmink, dirbant galvoti tik apie darbą yra tiesiausias kelias tampant mankurtu.
Neleisk valstybės apvogtojo savijautai aprimti net jei esi bedarbis ir gauni iš valstybės bedarbio išmoką arba studijuoji universitete valstybės finansuojamoje vietoje. Atmink, kad bet kuriuo atveju valstybė atėmė iš tavęs kažką absoliučiai neįkainojamo – tavo laisvę, tavo gyvenimą. Todėl jokia pinigų suma, kurią tu kada nors paimsi iš valstybės, jokia socialinė paslauga, kurią tu iš jos gausi, nebus pakankama atlyginti tai žalai, kurią tu nuo jos jau patyrei. Jeigu tu esi bedarbis, taip atsitiko dėl to, kad valstybė savo buvimu sunaikino visas nišas, kuriose galėjo atsiskleisti tavo unikalumas ir talentas. Dar kartą kartoju, kad tai įsisamonintum kuo giliau – neužtenka tai žinoti, tai reikia jausti. Jeigu to nejauti ir visos tavo kasdienės mintys bei žodžiai nėra persismelkę tuo, tai tu ne anarchistas, o elementarus pižonas.
Dar svarbu, kad neturėtum jokių principų, o turėtum paradoksus. Taip yra dėl to, kad iš esmės žmones galima skirstyti į dvi grupes – į mankurtus, ir į anarchistus. Tik prisimink, kad šios tiesos negalima sakyti garsiai. Garsiai turi be perstojo kalbėti apie begalinę vaivorykštės spalvų žmogiškųjų santykių ir prigimties įvairovę, tačiau šį bipoliarinį pasaulėvaizdį irgi įsikalk giliai sau į galvą, kad tvirtai žengtum anarchisto keliu ir nenuklystum šunkeliais. Sutinku, kad matyti tik juoda ir baltą yra kiek primityvu, bet laikui bėgant suprasi kaip tai yra praktiška. Iš bėdos pats prieš save gali teisintis, kad pasaulį matai ne juodai baltą, o juodai raudoną…
Anarchisto prigimties esmė yra laisvė vieną dieną kalbėti vienaip, kitą dieną kitaip. Tas pats ir su elgesiu. Tai aš ir turiu omeny kalbėdamas apie paradoksą. Tuo tarpu mankurtai vadovaujasi principais, kurie yra ne kas kita kaip ta kepuraitė iš kupranugario odos, kurią valstybė jiems užmauna ant galvų. Aišku, jie tuos principus laužo ir dėl to kaltina ir graužia vieni kitus ir patys save, tačiau tu privalai pakilti virš to ir suvokti, jog principai, sudarantys tik stabilumo iliuziją, yra ne kas kita kaip stereotipai, kurie mankurtams taip suveržia smegenis, kad jie daugiau nebesugeba galvoti apie nieką išskyrus, kad jie yra mankurtai, nes mankurtais buvo jų tėvai, nes jie laikosi mankurtiškų papročių, nes save laiko mankurtais, o kažkada senovėje jie buvo sukūrę mankurtų valstybę, kuri savo šlovės zenitą pasiekė valdant Mankurtui Didžiąjam. Šiuo atveju tau neturėtų buti svarbu kokiu turiniu vienu ar kitu atveju yra užpildoma sąvoka „mankurtas“, nes tavo prigimtis yra paradokse slypinti laisvė, leidžianti tau šią savoką užpildyti savo nuožiūra.
Suvokimas, kad laisvė yra paradoksas suteiks tau galimybę jaustis ideologiškai nuosekliam, kai sėdėdamas prie vieno stalo su valstybės pareigūnais tu kalbėsi apie būtinybę aktyviau naudoti valstybės represinį aparatą kovojant su mankurtais-fašistais. Kalbėdamas su darbininkais tu kalbėsi apie tai, kad valdžioje sėdintys mankurtai pavergė juos, o policija ir kitos struktūros yra sukurtos tik tam, kad laikyti darbininkus paklusniais tuo momentu, kai iš jų bus atimamas paskutinis duonos kąsnis. Gerdamas su studentais tu galėsi kalbėti apie tai, kad dirba tik idiotai, 40 darbo valandų per savaitę yra įteisinta vergovė, o valstybė meluoja teigdama, kad pabaigus studijas reikia dirbti. Galėsi aiškinti, kad net ir po studijų galima puikiai gyventi nedirbant, o bet koks darbas tiesiog padaro žmogų mankurtu. Visame tame nėra prieštaravimo, yra tik paradoksas, kuris tave ir padaro laisvu.
Kaip jau minėjau sąvoką „mankurtas“ tu gali kiekvieną kartą savo nuožiūra užpildyti vis nauju turiniu, tačiau jei tu paklaustum kaip ją suprantu aš, tai galiu pasakyti, kad kai tu sutiksi pvz.vyrą, kurio gyvenimo filosofiją galima būtų nusakyti maždaug taip „ryt man anksti keltis į darbą, tingisi, bet kažkaip po savaitgalio pasiilgau bendradarbių, o ir darbas nors sunkus, visgi šiek tiek patinka, bet užtat jau po mėnesio atostogos ir su savo žmona šį kart pasiėmėm jas vienu metu ir važiuosim savaitei į Turkiją, džiaugiuosi, kad vaikas neblogai mokykloje mokosi, tik matematika nesiseka, reiks nusamdyti privatų mokytoją, algos lyg ir užtenka, bet galėtų nors kiek didesnė būt, kad nors kiek susitaupyt pavyktų…“ – žinok, tai ir yra pats baisiausias ir pavojingiausias mankurtas, nes jis iš esmės patenkintas gyvenimu ir, kas blogiausia, beveik nėra jokios tikimybės, kad tu su savo idėjomis jam būsi nors kiek įdomus. Venk tiesioginių kontaktų su tokiais… Vienintelis ryšys tarp jų ir tavęs yra tai, kad kur ir kada tu bekalbėtum, labai dažnai tu kalbėsi būtent jų vardu, kovosi būtent už jų teises ir tai, kaip jau sakiau ne kartą, yra tavo kovos paradoksas. Atitinkamai vienintelė galimybė užmegzti kokį tai tiesioginį ryšį su jais, kuris nors kiek būtų priimtinas tau pačiam, tai tapti šiai mankurtų armijai kokiu tai visuomeniniu patarėju arba įsitrinti jųjų profsąjungų nupušusių lyderių aparate. Bet jokiu būdu nepasitikėk profsajungomis! Net ir dabar man kumščiai gniaužiasi prisiminus kaip 2009 metų sausio 16 dieną man su kitais anarchistas beveik pavyko užimti parlamentą ir išlaisvinti žmones, tačiau vėliau visą šiame mūšyje kovojusių šlovę savavališkai sau prisiėmė profsajungos.
Taigi apie anarchistų kovą su valstybe privalai galvoti kasdien, panašiai kaip „Hagakurė“ liepia samurajui galvoti apie mirtį. Pavyzdžiui sėdėdamas alubaryje ir kalbėdamas draugams apie tai, kad reikia išvaikyti parlamentą, jokiu būdu negali pamiršti, kad šie tavo žodžiai yra labai pavojingi mankurtizuojančiai sistemai ir valstybė dreba iš bailaus pykčio girdėdama tiesą bylojančius tavo žodžius. Tardamas juos iš užstalės, laikykis šiam iškilmingam momentui prideramo orumo, nes kiekvienas iš jų gali tapti rėžimui lemiamu. Kova prieš valstybę, be jokios abejonės, anksčiau ar vėliau pasibaigs anarchistų pergale, tačiau jai pasiekti gali prireikti nemažai laiko. Todėl nebus nieko ideologiškai neteisingo, jei tu, tarkim, dirbsi kokioje valdiškoje įstaigoje, o vėliau išeisi į pensiją. Žinok, kad imdamas algą ar pensiją iš biudžeto tu prisidedi prie ekonominių valstybės pagrindų griovimo, o taip pat nors kiek kompensuoji sau tą begalinę skriaudą, kurią iš jos patyrei.
Kovai su valstybe aš paskyriau visą savo gyvenimą ir mirdamas tikiuosi, kad tu tęsi šią kovą kai manęs jau nebebus, o tau numirus ar žuvus riaušėse už laisvę, raudonai juodą vėliavą iš tavęs teperima tavo vaikai ir anūkai, kurių tu galbūt irgi nepažinosi, kaip ir aš nepažįstu tavęs. Svarbiausia, niekada nenustok tikėti pergale, po kurios bus sukurta santvarka be jokios valdžios, panašiai kaip mūsų komunoje – bus tik laisvi žmonės ir bendra nuosavybė. Jeigu tau kartais pasirodytų, kad tas, nors ir mielas, bet kažkaip jau visiems atsibodęs ilgaplaukis barzdyla, kuris jau nuo neatmenamų laikų užduoda elgesio ir mąstymo toną visai mūsų komunai yra kokios tai valdžios apraiškos, tai skubu prieš mirtį tave nuraminti – tai ne valdžia, tai tiesiog paradoksas. Klausyk jo, daryk ką jis liepia ir viskas bus gerai.
Nepyk, kad mirdamas nepalieku tau jokio turto – jei tau kažko reikia pasiimk iš mūsų komunos bendros kasos tiek kiek yra būtina tam, kad sėkmingai tęstum kovą. Aš pats, kai turėdavau galimybę, šiam reikalui stengdavausi pasiimti iš ten kiek pajėgiu ir įnešti ten, kiek man rodėsi reikalinga. Nors, tiesą pasakius, net ir dabar kai pagalvojų apie mūsų komunos kasą, tai kuriam laikui nustoju apgailestauti dėl to, kad aš jau mirštu ir kad tu, galbūt, nė negimei…
Visada tave mylėjęs tėvelis.
P.S. Ir dar prieš numirdamas vos nepamiršau pasakyti – atmink, žolė nėra narkotikas.
