September 8th, 2009
Filosofijos istorijos etiudai. Naujausi laikai. Russellas vertėjauja.
Vienoje, dar prieš Pirmą pasaulinį karą, gyveno keletas draugų, kurie mėgdavo kartu išgerti ir pasišnekučiuoti. Jie buvo taip artimai susigyvenę, kad aplinkiniai juos praminė „Vienos rateliu“. Taip ir bendraudavo jie tarpusavyje smagiai ir be rūpesčių. Tačiau ilgainiui jų draugijoje ėmė rodytis toks Wittgensteinas. Kol jis sėdėdavo ramiai ir klausydavosi viskas būdavo dar puse bėdos, bet kai tik jis pradėdavo kalbėti, visiems nuotaika iš karto ir sugesdavo, kadangi kalbėdavo jis visiškai nesuprantamai. Štai šnekučiuojasi jie sau, o Wittgensteinas ima ir pasako kažkokį sakinį. Visi nutyla ir laukia, kol jis dar kažką pasakys. O jis irgi nutyla ir taip pat laukia ką kiti pasakys, tuo tarsi duodamas suprasti, kad jo mintis jau baigta. Kadangi Vienoje draugai tarpusavyje kalbėdavosi vokiškai, jie iš pradžių manė, kad Witgensteinas kalba kažkokia kita kalba ir tik kai jis vieną kartą jam alaus atnešusiai padavėjai pasakė „danke“, suprato, kad jis irgi kalba vokiškai.
Būtų draugai su juo taip ir kankinęsi, jei vienam iš jų nebūtų kilusi mintis parašyti laišką Russellui, kuris tuo metu gyveno Anglijoje, ir paprašyti jo pagalbos. Russellas atvykęs į Viena iškart prisijungė prie jų ratelio. Sėdi visi kartu, šnekučiuojasi ir staiga Wittgensteinas kaip leptels kokį sakinį! Draugai suklūsta, o Russelas iš kart ima jiems aiškinti ką anas turėjo omeny. Tiesa Russellas buvo anglas ir beveik nemokėjo vokiškai, todėl viską aiškindavo jiems angliškai. Ratelio nariai, savo ruožtu, kalbėdavosi tik vokiškai ir beveik visai nesuprato angliškai. Tačiau nepaisant to, su Russellu pokalbis buvo daug aiškesnis negu be jo.
