February 2nd, 2013
Dešiniajam trolibanui – С лёгким паром! arba take it easy, nesiparinkit
Taip jau atsitiko, kad kiek pavėlavęs grįžtu prie jau kažkiek įšsivadėjusios temos apie rusiškus filmus, potraukį jiems ir dėl to potraukio kilusio dešiniojo trolibano atstovų pasipiktinimo. Tiesa, perskaičius porą tekstų, kuriuose popkorną kramsnojančių internautų džiaugsmui Andrius Užkalnis ir Leonidas Donskis apsikeitė savo nuomonėmis tam tikrais konceptualiniais klausimais, akivaizdu, kad tema ne tiek išsivadėjo, kiek perėjo į naują, beveik filosofinį, skirtingų diskursų konflikto etapą*.
Viskas prasidėjo nuo Romo Sadausko, to nenaudėlio kauko iš Dzūkijos girių, parašyto teksto, kuriuo jis tiesiai šviesiai pareiškė, kad filmo „Po pirties“ žiūrėjimas Naujųjų metų naktį jam tolygus gėlių dėjimui ant mūsų senelių tremtį Sibiran savo parašu sutvirtinusio stalinisto kapo.
Tekstas plačiai išplito per socialinius tinklus, juo buvo piktinamasi ir pritariama. Iš esmės tai ne tiek tekstas, kiek antraštė. Jos pakanka, kad ginčytis iki užkimimo, teksto galima ir neskaityti. Kitas dalykas, kuris per visas internetines batalijas praslydo pro akis yra šio teiginio svorio centras. Daugelis šią aksiomą priėmė kaip pasisakymą apie šį sovietinį kino filmą, tačiau man pasirodė kur kas svarbesnė kita šio teiginio pusė. Tiesiog pasidarė įdomu kaip šis, maždaug kartą per savaitę iš ažuolinės skrynelės savo nusmailintą plunksną išsitraukiantis, girių kaukas supranta stalinizmą. Jei tai paprasčiausias trolinimas, tai šį kartą jis pranoko pats save, išrasdamas naują trolinimo žanrą t.y. trololo apsiverkiant dėl to kaip blogai yra dabar.
Taip pat nustebino ir aukštesnios pakopos dešiniojo trolibano ložės kavalieriaus A. Užkalnio ašarojantį trololo palaikantys straipsniai, kuriuose nors detaliau ir neatskleidžiama kuo čia dėtos gėlės ant stalinistų kapų, tačiau pirštu pabaksnojama, kad visas rusiškas (nors gal geriau tiktų pasakyti sovietinis) yra absoliutus blogis. Blogai ir Mironovas ir Gurčenko ir Vysockis ir dar daug kitų. Sunku su šituo ir daugelių kitų teiginių ginčytis – aš, pavyzdžiui, nė karto nesu matęs „Karnavalinės nakties“, nešokiruoja manęs ir prisipažinimas, kad Gurčenko yra atstumiančiai šlykšti, nes visų pirmą jai jau virš 70 metų, visų antrą jinai jau berods antri metai kaip mirusi. Tokie prisipažinimai gali nustebinti nebent Audrių Bačiulį, besižavintį dešimtmečio senumo krikdemų politbiuro damų fotošopais.
Smagiai susižiūrėjo ir Andriaus Užkalnio 2013-01-14 eteryje pasirodžiusi laida (tai yra kitą dieną po sausio 13), kurioje laidos vedėjas užsidėjęs telniažkę ir ruskių milicininko švarką klausinėjo laidos svečių kur dingo mūsų savigarba ir kodėl per naujaką rodė visokias „Po pirties“ su visokiais pratęsimais užuot… Užuot ką? Galų gale juk nebuvo taip blogai – dar rodė kaip Budulis su Ugne Skonsmantaite papuolė į prekybcentrį, o taip pat rodė „Prajuokink mane“ su tuo pačiu Cololo, naujametinę naktį siuliusį tautinę alternatyvą per TV tiems, kurie visgi atsispyrė pagundai padėti gėlių ant jų senelius į Sibirą ištrėmusių stalinistų kapų. Be Cololo, dar Užkalnio laidoje tą dieną dalyvavo ne kas kitas o pats Algirdas Paleckis. Dievaži laukiau, kad nepraleis progos papasakoti apie tai kaip sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Aplinka studijoje rodėsi idealiai tinkama. Laimei to nebuvo. Paleckiukas nieko naujo iš savo repertuaro nepasakė, įstrigo save grynais dešiniaisiailaikančiųjų atsakymai į jau beviltiškai nuvalkiotą jo klausimą – kuo skiriasi Lietuvos krikdemai nuosocdemų? Užkalnio atsakymas – vieniems vadovauja Kubilius, kitiems Butkevičius. Adomėno atsakymas – tuo, kad pas krikdemus niekas nepriima į partiją tokių išdavikų kaip Paleckis. Taigi… tokie tai skirtumai, kurie pirmiausia šauna į galvą.
Apskritai, kad labiausiai krito į akis tai dešiniojo trolibano neadekvatumas ne tik šiuo atveju. Kažką panašaus jau pademonstravo Algis Ramanauskas, išvadindamas Butkevičių metų idiotu už tai, kad „būdamas (lyg ir) socdemas, pasirodė besąs skystakiaušis fūfelis, nepalaikantis homoseksualų santuokų ar bent partnerystės įteisinimo Lietuvoje”*. Kai skaitai tokius minties šedevrus apima savotiškas lengvumas – o juk iš tiesų galima pyzdielint bileką. Štai, kai ir turim situaciją krikdemas A.Ramanauskas priekaištauja socdemų lyderiui, kad anas būdamas opozicijoje nepalaikė homoseksualų santuokų įteisinimų, tuo tarpu kai krikdemai su tokiais entuziastais kaip J.R. Dagys ir tas pats Adomėnas priešaky, ne tik, kad sukūrė balanos gadyne alsuojančią ir Konstitucinio Teismo antikonstitucine pripažintą šeimos koncepciją, tačiau tik per plauką nepakeitė ir pačios Konstitucijos. Situacija tuomet susidarė tokia, kad net Petras Gražulis, išsigandęs prarasti savo neišenkamą pijaro šaltinį, pirmą kartą per visą savo buvimo Seimo nariu laikotarpį pasielgė valstybiškai – apsimesdamas, kad jam reikia mieste sutvarkyti kažkokius reikalus neatvyko į balsavimą Seime, tuo pačiu jį sužlugdydamas.
Asmeniškai man iš visų ponaujametinių tekstų, perspėjančių apie iš rytų skleidžiamos kultūrinės įtakos pavojų labiausiai patiko pono Florian tekstas, kuriame atvirai prisipažįstama, kad “Rusų literatūra bloga ne dėl to kad ji menkavertė. Ne, ji bloga būten dėl to kad yra daug kabinančios rusų literatūros. Rusiška aistra ir kančia kyla iš husariškos bravūros, iš pasipiktinimo supančia aplinka, negalėjimo ką nors pakeisti ir pasidygėjimo tuo. O taip, rusų menas tą puikiai atspindi. Ir todėl jo nemėgstu. Nes tie jausmai man savi ir pažįstami, nes man jų GĖDA.”
Tekstas tikrai labai geras***, nes būtent jame autorius nuoširdžiai pabando atsakyti į klausimą kodėl visgi tai nėra gerai ir netgi gėda. Tačiau tuo pačiu negaliu nepritarti žymaus G+ filosofo Viliaus Dranseikos, kurį drąsiai būtų galima sodinti už vieno stalo kartu su labiausiai cituojamais Lietuvos filosofais, įžvalgai, kad pono Florian baimės kažkuom tai primena „Žiedų valdovo“ pradžioje užplūstančias apokaliptines nuotaikas apie kažkur Rytuose. Iš tiesų viena iš svarbiausių prielaidų plėstis rusų kultūrai yra ta aplinkybė, kad daugelis lietuvių gana gerai supranta rusiškai. Tačiau laimei yra senas geras estiškas būdas kaip su tuo kovoti – pakanka kasvakarą tam skirti po kokį pusvalandį prieš miegą, kurio metu tiesiog pasistengti pamiršti po penkis rusiškus žodžius pasirinktinai. Metuose yra 365 dienos, taigi jei kas dieną pamiršite bent po penkis žodžius, tai po kokių trijų metų per naujaką žiūrėdamas Šuriko nuotykius jau beveik nieko nebesuprasite ir tuo pačiu įgausite imunitetą nuo bet kokio rusiškumo.
*Stengiuosi, kad kuo protingiau ir rimčiau viskas atrodytų.
**Tai tik trečias iš keturių Ramanausko Butkevičiui pateiktų priekaištų (su pirmais dviem aš sutinku).
***Čia aš nejuokauju, nes panašius jausmus esu pats išgyvenęs pvz. sarmatą klausytis apie tai kaip po poros mėnesių praleistų Anglijoje vienas lietuvis man godojosi kaip pasiilgo Šuriko nuotykių.
