Freudas skubiu žingsniu pasuko namo ir staiga prisiminė savo rytinį pacientą ir jo psichozę. Viskas ėmė aiškėti. Grįžęs namo jis iškarto pasuko į tualeto kambarį. Užsirakino jame, nusimovė kelnes ir ilgam prisėdo ant unitazo. Tuštinosi ilgai ir nuoširdžiai, įtemptomis lūpomis ir virpančiais akių vokų krašteliais.
Betraukdamas cigaro dūmą, Freudas atkreipė dėmesį į apyjaunę ponią, sėdinčią prie vieno iš atokesnių staliukų. Savo dailiose rankose ji laikė lygiai tokį pat saldainį, rožiniame popierėlyje. Matyt tai buvo irgi pirmasis jos apsilankymas šioje užeigoje. Neskubėdama, delikačiais pirštų judesiais, jinai atsuko odelę viename saldainio gale, atsmaukė ją ir savo mažais, baltais dantukais atsikando gabaliuką nuo apnuoginto saldainio galiuko.
Į tą užeigą Freudas netyčia užsuko norėdamas atsipalaiduoti po visą rytmetį trukusio varginančio pokalbio su įsisenėjusios ir paslaptingos psichozės kankinamu pacientu. Vos įžengęs į vidų, jis iš karto pajuto, kad kažkas joje yra ne taip. Atsargiai nuėjo prie atokiai kampe stovinčio staliuko ir užsisakė kavos. Neužilgo padavėja atnešė jo kavą. Statydama puodelį ant stalo ji ištiesė ranką ir Freudas pro trumpą jos marškinių rankovę akimirksnį apsinuoginusioje pažastyje išvydo tankiai susiraizgiusių rudų plaukų gniužulą.
Žvilgtelėjęs į priešais save ant staliuko pastatytą puodelį, Freudas pamatė, kad padavėja greta jo padėjo ir pailgą saldainį, suvyniotą į rožinį popierėlį.
– Čia mažytė dovanėlė Jums nuo mūsų užeigos kaip pirmą kartą čionai apsilankiusiam, – maloniai nusišypsojusi pasakė padavėja, – tikimės, kad užsuksite pas mus dar kartą.
Freudas nieko neatsakė, o jai nuėjus atidžiai įsižiūrėjo į rožiniame popierėlyje susuktą saldainį. Jis buvo nedidelis, pailgas. „Tarsi kūdikio pimpaliukas“, – pagalvojo sau Freudas. Šviesiai rožinės spalvos popierėlis, užsuktas abiejuose saldainio galuose, priminė pimpaliuko galą, kuris būna toks iki kūdikiui tampant žydu. Tačiau ką galėtų reikšti antrasis užsuktas saldainio odelės galas?
Freudas giliai susimąstė ir prisidegė cigarą.
