August 19th, 2010
Ernest Gellner apie postmodernizmą
"Postmodernizmas yra šiuolaikinis judėjimas – stiprus ir madingas. Bandant daugiau pasakyti, anaiptol ne visada aišku, kas tai per daiktas. Tiesą sakant, aiškumas apskritai nėra būdinga jo įpatybė. Postmodernizmas ne tik nelinkęs juo vadovautis, bet kartais ir sąmoningai atmeta jį <…> Galima įžvelgti šio judėjimo įtaką antropologijai, literatūrologijai, filosofijai. Jis linkęs šias sritis gerokai suartinti. Nuostatos, kad viskas yra "tekstas", kad tekstų, visuomenių ir beveik visko kitko pagrindinė substancija yra reikšmė, kad reikšmes reikia dekoduoti arba "dekonstruoti", kad objektyvios realybės samprata yra abejotina, – visa tai, ko gero, būdinga atmosferai arba miglai, kurioje postmodernizmas klesti arba kurią jis padeda skleisti.
Man nėra visai aiški šio judėjimoi pažiūra į subjektą: kartais juo, rodos, taip nepaprastai rūpinamasi, kad socialinė antropologija tyrinėja nebe visuomenę, o antropologo reakciją į savo paties reakcijas, kylančias stebint visuomenę, jeigu jis iš viso dar imasi stebėti ją. Mokslui būdingų apibendrinimų kiekis smerkiamas, nes tai esąs "pozityvizmas", taigi "teorija" virsta pesimistiškais, miglotais samprotavimais apie Kito ir jo Reikšmių Nesuvokiamumą. Kartais griebiamasi tokio triuko: autorių ištrėmus iš teksto, dekoduojamos, dekonstruojamos ir kitaip knebinėjamos teksto reikšmės, kurios bylojusios per autorių, tik jis vargšas to nežinojęs." (41-42 psl.)
"Tų prarajų, aišku, mažiausia yra dvi: viena – tarp postmodernistinio tyrinėtojo ir informatoriaus, kita – tarp autoriaus ir jo auditorijos. Matydamas abi prarajas, mūsų postmodernistas siekia įrodyti savo transpozityvistinį išmanymą ir jautrumą, jausdamasis priblokštas jų abiejų bei rodydamas savo tikrai gilų supratimą ir hermeneutinės problemos suvokimą tuo, kad demonstratyviai vengia šokti per tas prarajas, panyra į chaosą, neįkandamą stilių ir kalba dvasių kalbomis". (61 psl)
Nurašyta nuo,
Ernest Gellner, Postmodernizmas, protas ir religija, pradai, ALK, 1993.