August 28th, 2011
Filmai. Generation P arba rusiška Matrica.
Štai ir pasirodė „Generation P“ ekranizacija. Pažiūrėjau filmą ir vėl kažkaip su meile prisiminiau šią, prieš daugiau nei dešimtmetį, Kaune krentant sniegui, nusipirktą knygą rusų kalba (per tą laiką atsirado ir lietuviškas vertimas). Bet jei jau susuktas filmas, tai pradžiai tebūnie pristatymas.
„Generation P“ yra knyga, apie kurią galima rašyti labai daug. Viena iš labiausiai man įstrigusių frazių, kurias kritikai yra pasakę apie jos autorių Viktorą Peleviną, kad tai yra žmogus, sugražinęs rusų literatūrai tai kas yra jai brangiausia ir reikšmingiausia – jos skaitytoją. Tai iš tiesų yra kultinis autorius su visais to epiteto privalumais ir trūkumais. O būtent, privalumai yra tai, kad nepaisant kad jo knygos nėra kvailos, jas yra įdomu ir lengva skaityti. Jeigu jūs nors kiek turite potraukį „sunkesnei“ literatūrai, tai „Generation P“, vietomis einanti kaip grynai filosofinis tekstas, tikrai nesukels kažkokių tai teksto suvokimo problemų, o pats tekstas tikrai nebus toks, kad lėtai versite vieną už kitą sunkesnius puslapius besiguosdami vien tuo, kad kokiai protingais tapsite paskutinį užvertę. Trūkumai irgi tipiški – visi tie literatūriniai pajuokavimai, pasimaivymai ir filosofinis chuliganizmas labai lengvai gali virsti religija su savo stabais ir savo fanatikais.
„Generation P“ pirmą kartą perskaičiau 1999 m., nusipirkęs ją berods už 13 litų iš tų amžinųjų Kauno Laisvės Alėjos bukinistų („Merkurijus nugriautas seniai, o jie tebestovi dar vis). Prarijau greitai, po to nusipirkau „Čiapajevas ir Pustota“, „Geltonąją strėlę“, „Vabzdžių gyvenimą“ … Ir baigiau, turbūt tuo metu iš jo kūrybos ir išaugau. Niekaip nerandu laiko perkaityti naujesnių jo knygų, tačiau kažkaip intuityviai jaučiu, kad parašyti kažką kiečiau nei „Generation P“ jam vargu bau ar pavyko. Labai tikiuosi, kad klystu. Dėl visa ko reiks patikrinti. Šiaip ar taip, Viktoro Pelevino kūryba pas mane jau kartą buvo paminėta. Prisipažįstu, kad mano istorija apie Freudą vienoje užeigoje kažkiek yra jo apsakymo apie „Zigmudą kavinėje“ plagiatas.
Jei trumpai apie siužetą (knygos ir filmo) tai yra juoduoju humoru persunktas pasakojimas apie „šauniojo“ paskutiniojo 20 a. dešimtmečio pradžią, kai žlugus Sovietų Sąjungai, o kartu su ja ir planinei ekonomikai, televizijos kanalus užplūdo iki tol visiškai nepatirti reklamos srautai. Neveltui kritikai šį filmą pavadino rusišku „Matricos“ variantu. Tik, jei pačioje „Matricoje“ Keenu Revsas, tarsi koks Platonas ar Dekartas (o gal kaip Nyčė? J ) ieško tos „tikrosios tikrovės“, kad ir kas benutiktų, tai „Generation P“ herojai anaiptol neskuba vertinti virtualios tikrovės kaip kažkokio tai savaiminio blogio. Imperija subyrėjo, o kartu su ja ir iki tol atrodžiusi nepajudinama tvarka. Staiga buvo suvokta, kad reklama yra viskas, kad tai yra kur kas svarbiau, netgi tikriau už tą daiktą, kuris yra reklamuojamas, netgi kai tas „daiktas“ yra postsovietinė Rusija.
Jeigu nežinai kas toks esi, tuomet bent jau išsiaiškink kas yra tavo priešas ir tada bent jau žinosi, kas tu nesi, o tai jau šis tas. Priešo paieškos, įvilktos į komercinės reklamos rūbą, atrodo kažkaip šitaip.
Keletas dalykų apie filmą. Tiesą pasakius, sunkiai galėčiau įsivaizduoti kaip būtų žiūrėjęsis filmas, jei nebūčiau skaitęs knygos, bet manau kad rezultatas perdaug nenuvylė, nors visas šis reikalas iš tiesų yra sunkiai ekranizuojamas. Tačiau kai kurie dalykai tikrai nepatiko. Visų pirma nelabai suprantu kodėl pagrindinį vaidmenį atlieka kažkokia tai rusiškų kovinių filmų žvaigždė, papildomai vedanti kažkokias rusiškas publicistines-kriminalines laidas a la Kristupas Krivickas stiliumi? Nors aš pats pasisakau už sveiką gyvenimo būdą (deja dažniausia tik pasisakau), bet man kažkaip tas pagrindinis personažas viso filmo metu gadino vaizdą – na niekaip tas, rodos, ką tik iš štanginės išėjęs vyrukas, nepanašus į džiovintomis musmirėmis užkandžiaujantį ir kokainą uostantį buvusį filologijos studentą.
Dar labai pasigedau kaip po poros dešimtmečių atrodo tai kas tada buvo įvardijama rusišku žodžiu „bezischodnostj“. Nors gal ji tokia ir turi atrodyti po dvidešimties metų, nors manau jinai buvo ne tokia.
O dabar tiems, kurie buvo tokie kantrūs ir perskaitė šią paklodę iki galo, atskleisiu kur yra mūsų gyvenimo prasmė. Legendos pasakoja apie tokį šunį su penkiomis kojomis. Jo vardas buvo “Pyzdiec”. Senovės slavų metraščiuose šio šuns simbolis buvo kirilicos raidė П. Tas šuo miegodavo kažkur Šiaurės sniegynuose ir kuomet jis nubusdavo, tuomet ir prasidėdavo Tai. Taigi mūsų visų gyvenimo prasmė yra gyventi taip, kad šis šuo niekada neprabustų.
Žodžiu, pažiūrėkit, o dar geriau – perskaitykit.
