Tamsioji filosofijos marginalo pusė

 Genzelis buvo profesorius ir mokindavo filosofijos savo studentus. Štai būna, kad sėdi studentai auditorijoje ir čia įeina Genzelis. Atsistoja prieš visus ir sako:„Kadaise Lietuvą užkariavo Caras. Vienžo, lietuviai tuo metu daug gėrė. O Žemaitijoje tuomet kaip tik gyveno Valančius. Jisai buvo vyskupas, nes visur kur tik benueidavo būdavo užsivilkęs sutaną. Valančius pats tai negerdavo ir kitiems neleisdavo. Jei pamatydavo ką nors prisigėrusį baisiausiai grūmodavo. Parapijonys jo labai bijodavo. Vienžo, kai kurie iš tos baimės netgi nustojo gerti. Valančius dar sakydavo, kad valdžia yra tarsi raktas. Jeigu, kas turi valdžią, tai tarsi turi raktą. Raktas negali būti geras arba blogas. Geras arba blogas yra tas, kuris raktą turi arba neturi. Iš pradžių taip kalbančio Valančiaus klausydavosi tik žemaičiai. Tačiau vėliau tos jo idėjos pasklido po visą Lietuvą. Vienžo, Valančius visiems lietuviams taip patiko, kad ir pas juos kai kurie metė gerti.“

                      Štai šitaip Genzelis interpretavo Valančiaus politinę filosofiją Vakarų Europos politinės filosofijos kontekste.

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Lietuvos filosofija. Genzelis interpretuoja Valančių. | In: Uncategorized | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, genzelis, Valančius. | #

 Šliogeriui viskas atrodė juodomis spalvomis. Vaikščiodavo jis visą laiką susiraukęs ir rūkydavo. Kai būdavo itin susirūpinęs, tai rūkydavo kaip kaminas. O kai išviso nebegalėdavo tverti, tai eidavo pas Genzelį. Va ir būdavo, nueina Šliogeris pas Genzelį ir sėdi susikrimtęs. Sėdi valandą, antra ir tyli. Tyli ir Genzelis, nes to Šliogerio jis, tiesa pasakius, šiek tiek privengdavo ir pokalbio pirmas niekada nepradėdavo. Taip ir sėdi jie tylėdami ir žiūri vienas į kitą. Šliogeris tyli ir laukia kol Genzelis kažką pasakys, o Genzelis tyli ir laukia kol Šliogeris išeis. Ir staiga Šliogeris pakylą neva ketindamas išeiti. Genzelis paslapčiom su palengvėjimu atsikvėpia, o Šliogeris staiga ima ir sako: „mes esame juodojoje Niekio ertmėje“. Genzelis tik mirkt, mirkt perbalęs. Šliogeris tęsia – „nėra Lietuvoje didžių filosofų, mes esame žiojinčioje Niekio kiaurymėje“. Man galas, pagalvojo Genzelis ir paslėpė savo drebančias rankas po stalu. „Senovės Graikijoje buvo tokie genijai kaip Herakleitas, Sokratas ir Platonas, o pas mus kas? Kas pas mus aš klausiu, atsakyk?“ – labai griežtai klausia Šliogeris. Genzelis pajuto kaip jį sukausto paralyžius. „Kaip gali pas mus užgimti Alfa ir Omega jeigu mes tarsptame šniokščiančių Niekio verpetų sūkuriuose?“, neatlyžta Šliogeris ir šaltai pažvelgęs Genzeliui į akis pareikalauja – „atsakyk man!“. „Vienžo“, sukaupęs paskutinius valios likučius pralemena Genzelis. Šliogeris tyli ir žiūri į jį, užsitraukia papirosą ir toliau žiūri ir tyli. Genzeliui atsiranda mažytė vilties kibirkštėlė. Tada Šliogeris išpučia jam dūmus į veidą, apsisuka ir išeina. „Tas Genzelis yra Niekio avataras“, jau nueidamas pagalvojo Šliogeris.

                      Panašūs pokalbiai būdavo dažni, tačiau Genzelis, tiesą pasakius, niekada nesuprasdavo dėl ko taip kamuojasi Šliogeris, kadangi Genzelis didžiausiais pasaulio filosofais laikė Valančių, Kudirką ir Maceiną.

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Naujausi laikai. Genzelis nesupranta Šliogerio. | In: Uncategorized | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, genzelis, Šliogeris. | #