September 6th, 2009
Filosofijos istorijos etiudai. Vokiečių idealizmas. Hegelis skaito paskaitas.
Hėgelis dar būdamas gyvas įgijo milžinišką šlovę kaip filosofas. Kritikai vieningai pripažino jo autoritetą. Į jo paskaitas klausytojai traukdavo miniomis, auditorijos, kuriose jis kalbėdavo visada buvo sausakimšos. Tačiau jis turėdavo vieną labai keistą savybę – išėjęs skaityti paskaitą prieš auditoriją, jis pasidėdavo prieš save ant žemės prirašytus popieriaus lapus su savo mintimis, tada atsistodavo ant galvos, taip, kad tie lapai būdavo prieš pat jo nosį ir imdavo iš jų skaityti savo paskaitą. Auditorija jo klausydavo užgniaužusi kvapą, stengdamasi nepraleisti nė vieno žodžio. Ir nors visi įtardavo, kad kažkas čia ne taip, niekas nedrįsdavo to paklausti garsiai – toks didelis buvo Hegelio autoritetas. Labiausiai dėl to putojosi Šopenhaueris, bet ir tas nedrįso Hėgeliui atvirai prieštarauti. Pabandė sėdėdamas gretimoje auditorijoje skaityti paskaitas tuo pačiu metu kaip Hėgelis, tačiau viskas veltui – pas jį niekas neidavo. Visi tūnodavo sulindę pas Hėgelį, tarsi užhipnotizuoti žiūrėdavo į besistiebiančias į viršų jo kojas ir klausydavosi iš apačios sklindančios jo išminties. Šopenhaueris, kuris irgi nieko nesuprato, baisingai niršo, iš nevilties keikė Hegėlį savo knygose, tačiau viskas buvo veltui. Taip bėgo metai ir visi sau tyliai svarstė – čia vis tiek kažkas ne taip.
Ir taip būtų tęsesi bala žino kiek laiko, jei Marksas nebūtų supratęs kur čia šuo pakastas.
