Dar visai neseniai nuskambėjusi istorija susįjusi su Petro Stankero straipsniu žurnale „Veidas“, regis, jau nugrimzdo į užmarštį. Savo laiku per blogosferą pasklidus žiniai apie šį straipsnį, vos per kelias dienas pilkokas ministerijos klerkas tapo simboliu – vieniems vienokiu, kitiems kitokiu. Pasipylė straipsniai spaudoje, iš kurių įžvalgiausiu man pasirodė Justino Žilinsko tekstas „Neigimo banalybė“. Jame išsakoma tokia nuomonė:
„Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta. Bet ką tikrai derėjo padaryti – tai kreiptis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją ir prašyti išaiškinti, ar tokie P. Stankero „užklasiniai“ rašiniai suderinami su jo tarnyba. O dabar išėjo, kad R. Palaitis P. Stankerą apsaugojo nuo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos ir kartu paliko P. Stankerą be galimybės bylinėtis, jeigu, tarkim, jo veikla nebūtų buvusi pripažinta kaip pažeidžianti tarnybinę etiką, o jis būtų atleistas iš darbo kažkuriuo kitu pagrindu.“
Problema gana aiški – lyg ir kelias savaites spaudoje skaitėme, kad atsitiko kažkas „baisaus“ ir „tarptautiniu mąstu“, tačiau paties įvykusio fakto oficialaus vertinimo pasistengta išvengti, pasitenkinant demonstratyviu pasmerkimu ir pasiūlymu „parašyti savo noru“. Vėlgi, manau, J. Žilinskas teisingai aprašo ir galimą tolimesnį tokio nagrinėjimo siužetą:
„Manau, kad neigimą būtent pagal mūsų BK 170 (2) str. įrodyti bus nelengva. Tačiau visai nematyti neigimo šiame straipsnyje ir toje garsiojoje pastraipoje, kaip bando įtikinti Audrius Bačiulis, Ričardas Čekutis ir kiti, – tai man iš viso sunkiai suvokiama. Tą įspūdį dar labiau sustiprina slaptai.lt iš P. Stankero paimtasinterviu, kuriame jis aiškina taip: „Paskaitykite atidžiai. Kiekvienas protingas, išsilavinęs žmogus pasakys, kad toje publikacijoje autorius ginčijasi tik dėl Holokausto dydžio. Gal buvo nužudyti šeši milijonai žydų. O gal buvo nužudyta dešimt milijonų žydų. Ar aš negaliu abejoti dėl skaičių? Nejaugi nėra įvairių versijų?“ Taip, abejoti skaičiais galima. Bet skaičiais abejojant paprastai elgiamasi kitaip. Manau, niekas neturėtų P. Stankerui didesnių priekaištų, jeigu būtų parašyta: „Niurnbergo tribunolo proceso metu pirmą kartą buvo apskaičiuota, kad nacistinė Vokietija išžudė maždaug 6 mln. žydų. Vėlesni tyrimai pateikė (tokių ir tokių) skaičių.“ Tačiau vadinti visuotinai pripažintus skaičius „legenda“ – tai ne abejonė. Turbūt sutiksite, žodis „legenda“ turi tam tikrą prasmę, paprastai – siekiant pabrėžti reiškinio neįtikinamumą, hiperbolizavimą.“
Ši P. Stankero citata, kurią pateikė J. Žilinskas, neblogai atskleidžia situacijos sudėtingumą. Galima prisiminti, ar pavyko kažką išaiškinti V. Tomkui pasikvietus šį „labai užimtą žmogų“ į „kažkokį bereikalingą pokalbį“ dėl jo rašinėlių „Respublikoje“? Patriošizmo teisinis nagrinėjimas labai dažnai tiesiog yra pasmerktas beviltiškai atsimušti į klausimą „apie ką mes kalbame?“ P. Stankero atveju kritikams lyg ir teškiama – „palaukit, o jei aš savo tekste abejodamas 6 milijonais turėjau omeny visus 10 milijonų, juk pagal jus gi kuo daugiau tuo geriau?“ Patriošizmas lyg ir akivaizdus, tačiau sučiuopiamas labai sunkiai, nes sučiuopti reikia už kažko. Kai pradedama kalbėti apie kontekstą, tuomet patriošizmas išryškėja dar labiau, tačiau būtent konteksto negalima sučiuopti t.y. įrėminti jo teisiškai ir tarnybinis nagrinėjimas rimtai rizikuoja virsti tiesiog paplepėjimu su makabriškais elementais apie tai, kas galėtų paneigti, kad neturėta omeny 10 milijonų? Viskas lyg ir aišku iš konteksto, bet nurodžius konkrečią vietą, patys patriošiai ją ima interpretuoti pabrėžtinai nekontekstualiai, kol galiausiai išplėšta iš konteksto frazė tampa bereikšmė ar netgi įgyja priešingą reikšmę. Tada tokiems istorikams-stankeriečiams kaip Tomas Baranauskas ar Audrius Bačiulis ateina metas įjugti antrą pavarą, gąsdinant „Minčių policija“, „1984“-aisiais ir kitokiais panašiais dalykais.
Turbūt beskaitant šią paklodę jau iškilo klausimas – kokia proga aš čia nubudau po tiek laiko? Progos yra dvi ir jos tarpusavyje susįjusios. Visų pirma, tai patriošizmo turinys ir jo kontekstas, tema prie kurios savo bloge nuolatos grįžtu. Tačiau pagrindinė priežastis, dėl ko prisiminiau šią seną istoriją, yra štai šis pusvalandžio trukmės sunkiai įvardijamo žanro filmas, kuris, kaip rodo, yra sukurtas šiemet. Čia įmečiau tik paskutines 10 min., kurios aktualios šiuo atveju, o pradžią galima susirasti jutūbėj. Nežinau ar kiekvienam užteks kantrybės žiūrėti net ir tas 10 min., nors čia jau skonio reikalas, bet visgi verta, kad suvokti dėl ko visa tai. Tačiau esminis dalykas čia ne tiek pačiame filme – jam pasibaigus rodys „nad filmom rabotali“… Perskaitykit paskutinę pavardę.
“Гервальдия”
J. Žilinskas įvardino P. Stankero straipsnį „Veide“ įvardino kaip „gryną buitinio lietuviško antisemitizmo pasireiškimą“. Pats straipsnis galbūt. Patriošizmas irgi gali būti buitinis, tik ar jis yra toks „Gervaldijos“ atveju?
26 Comments | In: Visuomenė | tags: gervaldija, homofobai, ksenofobija, murza, nacionalizmas, patriošizmas, Petras Stankeras, radikalai, visuomenė. | #
Kažkaip net malonu žiūrėti į šį žmogų. Tarsi koks senas geras pažįstamas. Prisimenu prieš kokius ketverius metus, kai jis ir jo diagnoze dar buvo pakankamai nežinomi, bandžiau su juo diskutuoti… Mea culpa.
