Skaitymai. Žižekas apie filmą “300”


Zack’o Snyder’io “300”, saga apie tris šimtus Spartos karių pasiaukojusių prie Termopilų tam, kad sustabdytų Kserkso persų arimijos invaziją, buvo kritikuojama kaip blogiausias pavyzdys militaristinio patriotizmo su aiškiomis užuominomis į įtampas Irane ir įvykius Irake. Visgi ar viskas iš tiesų taip akivaizdu? Priešingai, filmas turėtų būti visiškai išteisintas nuo tokių kaltinimų.

Reikia išskirti du akcentus. Pirmas siejasi su pačiu pasakojimu – tai pasakojimas apie mažą ir neturtingą šalį (Graikiją) užpultą daug didesnės valstybės (Persijos) armijos, tuo metu labiau išsivysčiusios ir su pranašesne karine technika – argi persų drambliai, gigantai ir didelės ugninės srėlės nėra antikinė aukštos karo technologijos versija? Kai paskutinė likusi gyvų spartiečių grupelė ir jų karalius Leonidas yra nužudomi tūkstančiais strėlių, nėra jie tokiu būdu mirtinai užbombarduojami techno-karių, kurie naudoja savo „išmaniuosius“ ginklus iš saugaus atstumo, nelyginant šiandienos JAV kariai, kurie paspausdami mygtuką paleidžia raketas iš karo laivų, esančių už daugel mylių, Persijos Įlankoje?

Dar daugiau, Kserkso žodžiai, kuriais jis stengiasi įtikinti Leonidą pripažinti Persijos viršenybę, anaiptol nepanašūs į musulmonų fundamentalisto: jis stengiasi palenkti Leonidą paklusti pažadėdamas jam taiką ir kūniškus malonumus, jeigu jis sutiks tapti globalios Persijos imperijos dalimi. Viskas ko prašoma iš jo, tėra formalus atsiklaupimas tuo pripažįstant Persijos viršenybę <…> O ar nevaizduojamas Kserkso dvaras kaip savotiškas mulitikultūriškumo ir skirtingų gyvenimo būdų rojus? Čia orgijose dalyvauja
visi – skirtingos rasės, gėjai ir lesbietės, neįgalieji ir pan. O ar nėra tuomet spartiečiai, su jų disciplina ir pasiaukojimo dvasia kur kas panašiau į kažką tokio kaip Talibanas, ginantis nuo JAV okupacijos Afganistaną?
<…>

Vakarietiško rasizmo indėlis į Termopilų mūšio istoriją yra akivaizdus – plačiai skelbiama, kad tai buvo pirmoji ir lemtinga laisvų Vakarų pergalė prieš despotiškuosius Rytus. Nenuostabu, kad Hitleris ir Geringas vokiečių pralaimėjimą prie Stalingrado 1943 metais lygino su herojiška Leonido mirtimi prie Termopilų. Būtent dėl šios priežasties galime apversti perspektyvą. Kultūriniai vakarų rasistai mėgsta teigti, kad jeigu Persijai būtų pavykę pavergti Graikiją, tuomet šiandien visoje Europoje stovėtų minaretai. Šis
kvailas požiūris yra dvigubai klaidingas: ne tik, kad nebūtų Islamo Graikijos pralaimėjimo atveju (kadangi tuomet nebūtų graikų minties ir krikščionybės, dviejų istorinių Islamo prielaidų); kur kas reikšmingesnis yra faktas, kad šiandien minaretai yra daugelyje
Europos miestų ir galimybes jiems atsirasti sudariusi multikultūralizmo tolerancija kaip tik ir buvo graikų pergalės prieš persus rezultatas.

 

Atsiprašau už neprofesionalų vertimą. Versta iš:

Slavoj Žižek „In defence of lost sauses“, Verso 2009, psl. 68-69

Share


Pajusk istorijos jėgą!


Šiuo metu vis dar tebemintydamas koks turi būti tas mūsų tautinę dvasią prikeliantis lietuviškas istorinis filmas, prisiminiau reklaminius klipus iš tų senų gerų laikų, kai Rusijoje prezidentavo Jelcinas. Vėlgi nieko naujo čia nebus, tik priminisiu, kad iš tokių klipukų įkvėpimo sėmėsi ir kultinis rusų autorius Viktoras Pelevinas, rašydamas savo "Generation P".
 

Share


„Geležies dienos“ belaukiant (2)


Kalbant apie tokį dalyką kaip Žalgirio mūšio ekranizacija, reiktų pakalbėti apie pozityvą. O tai nėra lengva, kadangi pozityvo, kaip reiškinio, tradicijos mūsuose tikrai nėra gilios. Beje, ar nebūna jums taip, kad štai praplėšiate jūs akis ankstyvą sekmadienio rytą. Kūno nejaučiate, nejaučiate bemaž nieko… Pakeliate galvą ir pamatote stalą, ant stalo sukrautą tuščią tarą, o dar toliau– išjungtą televizorių. Ant stalo krašto pamatote distancinio valdymo pultelį. Stalas netoli lovos, tačiau visgi per toli, kad pasiektumėte jį neišlipdamas iš lovos, tiesiog ištiesęs ranką.

Share


Фрэнки-шоу


Nors pažadėjau apie „Geležies dieną“ pratęsti artimiausiomis dienomis, bet gal šiek tiek tas reikalas užsitęs. Tuo tarpu noriu pasidalinti visai mielu dalykėliu, kurį atradau prieš kelis mėnesius – rusiškos radio stoties „Serebriannyj dozdj“ laida Фрэнки-шоу. Kiekviena laida trunka apie 50 min. ir jos metu tūlas Franky, imituodamas tapatybę praradusį beprotnamio pacientą, kiekvieną kartą persikūnija į naują personažą t.y. pasakoja apie kokią tai asmenybę, o radio klausytojai turi atspėti kas tai yra. Laidos įrašus galite rasti čia.

 

Share


„Geležies dienos“ belaukiant (1)


Na ką gi, 2010 m. liepos 15 d. jau kadais suėjo apvalus jubiliejus, o tautinę dvasią pakelti turinčio filmo mes vis dar neturime. Paskaitinėjau va neseniai Ingos Baranauskienės „literatūrinį scenarijų“ filmui „Žalgiris“ ir supratau, kad ne vien tik pinigų trūkumas ir neapgalvota Vyriausybės kultūros politika čia kalta. Trumpai pakalbėsiu apie šį tekstą ir vėliau pabandysiu abstrakčiai išdėstyti tai kaip aš įsivaizduoju istorinį filmą. Kadangi pas   „Žalgirio“ autorei komentatoriai atseikėjo pakankamai, tai aš per daug iš jos nesityčiosiu, nors keletą linksmų epizodų aptarti verta. 

toliau tai pripilta…

Share


Knygos. Inga Baranauskienė “Durbės mūšis”.


Pasakau iš karto – šio istoriniu tituluojamo romano neskaičiau, taigi ir kalbėti apie jį pernelyg ir negaliu. Apskritai kalbėti apie knygą jos neskaičius nelabai etiška, tai pakalbėsiu apie norą pradėti skaityti. Tik kažkaip perkaičiau vieną ištrauką, po to kelias stebėtinai nykias recenzijas ir, pasakysiu, nelabai kyla noras paimtį šią knygą į rankas, o juolab skaityti, o juolab pirkti. Nepanašu, kad nors kiek kvepia istorinio romano atgimimu, kaip rašo kai kurie internetiniai recenzentai… Beje, kada jis buvo gimęs ir kada apmiręs? Spėju čia turima galvoje atitinkamai kažkas panašaus į Vinco Pietario "Algimantą" (gal tipo istorinio romano gimimas) ir (gal tipo čia jau smukimas) Juozo Baltušio "Sakmė apie Juzą". Bet čia jau mano asmeninės ir nebūtinai teisingos asociacijos.
 

Share


Oželytė kalba apie priežastinį ryšį istorijoje


Perskaitęs kai kuriuos susižavėjimo kupinus atsiliepimus apie Nijolės Oželytės pasakytą moksleiviams kalbą Seime 2011 m. sausio 13 d. norėčiau pasidalinti kai kuriais įspūdžiais. Iškart pasakau, kad nesiimu vertinti pačių įvykių, o signatarės tik kalbą.

Share


Skaitymai. Senekos savižudybė.


Apkaltintam dalyvavimu sąmoksle Senekai 65 m. po Kr. Neronas įsakė mirti. „Šis neišsigando, – rašo Tacitas, – ir paprašė atnešti testamentą. Centurionui su tuo nesutikus, Seneka, kreipdamasis į draugus, pareiškė: nors jam draudžiama padėkoti bičiuliams pagal nuopelnus, jis paliekąs jiems vienintelę, bet gražiausią gėrybę, kuri jam priklauso, būtent savo gyvenimo būdą.

Share


Visus su Vasario 16! Ta proga ir Valentino mintis apie tai.


Vasario 16 proga paskelbsiu kontroversišką mintį. Tai, kad daugumai tautiečių yra dzin ant nepriklausomybės dienos, kad valentinkė yra didesnė šventė, kad TV3 eilinį kartą parodys Independence day, žodžiu tai, kad daugumas užmiršo tikrąją Vasario 16 d. prasmę yra ne blogai, o gerai. Tai nuostabu, nes rodo, kad mes iš tikro esame nepriklausomi, jei apie tai nebegalvojame. Nepriklausomybę mes suvokiame kaip duotybę. Tai yra puiku. Su Vasario 16!

Valentinas

Komentaras Ligi Dangaus bloge
2010, vasario 16 d., 9:30

Kreivadakcija irgi kuo nuoširdžiausiai prisideda prie sveikinimų 🙂

Share


Umberto Eko “Fuko švytuoklė”. Recenzija iš atminties.


Perskaičiau  nulis.lt gana kvailoką Umberto Eko knygos „Fuko švytuoklė“ pristatymą ir nusprendžiau parašyti pats kai ką apie šią kritikų taip išliaupsintą knygą. Tik viena problema – aš ją skaičiau 2 kartus, pirmą prieš 13 metų, antrą prieš 10. Taigi daug ko jau nebeprisimenu, nors galbūt tai yra privalumas – per tiek laiko knygos siužetas mano galvoje ne tik apaugo užmaršties kerpėmis, bet ir išsikristalizavo į esminius dalykus. Daug techninio pobūdžio detalių nebeprisimenu, todėl jas atkūrinėsiu visiškai laivai.

                      Knygoje pasakojama apie kelis draugus, kurie dirbdami ezoterinės literatūros leidykloje sugalvoja „pažaisti“. Jie žaisdami sukuria Planą, turintį atskleisti pasaulinį sąmokslą. Kadangi visi draugai yra intelektualai, savo profesinėje veikloje papildomai susiduriantys su įvairaus plauko ezoterinių knygų autoriais, aplinka tokiam žaidimui kuo palankiausia. Kertinė knygos idėja skirta ne paties Plano, o metodo kuriuo jis konstruojamas, aprašymui. Taigi draugai preziumuoja, kad yra kažkokia tai tūkstančius metų gyvuojanti organizacija, kuri siekia „užvaldyti pasaulį“ ar kažko tai panašaus. Štai ir visas Planas – dabar draugams belieka jį apauginti faktais. Čia ir prasideda knygos šarmas – Umberto Eko nuosekliai analizuoja įvairius sąmokslo teorijų konstravimo būdus. Centriniu išeities tašku ilgametėje tariamos organizacijos istorijoje tampa XIV a. vykęs tamplierių procesas. Draugai nusprendžia įrodyti, kad tamplieriai sugebėjo slapta išlaikyti savo ordino tęstinumą ir tam pasitelkia panašius metodus, kuriuos savo laidose naudoja Rūta Janutienė. Nors kiek savo prigimtimi panašūs faktai tiesiog dėstomi vienas po kito norima tvarka, o ryšiai tarp jų atsiranda patys savaime.

Kas galėjo pratęsti tamplierių veiklą? Ogi Rozenkreiceriu, masonų ir visi kiti ordinai. Umberto Eko mini, kad kažkada Rene Dekartas buvo įtartas priklausąs slaptam Rozenkreicerių ordinui. Tuomet jis, norėdamas tuos gandus paneigti, ėmė kuo dažniau rodytis viešumoje, gyventi kuo atviresnį gyvenimą. Atitinkamai visi suprato, kad jei žmogus gyvena atvirai ir nesislapstydamas, vadinasi jis nori nuslėpti savo priklausymą slaptai organizacijai.

O ar nėra Dekarto ir kitų mąstytojų raštuose užmaskuotos pasaulio užvaldymo idėjos? Juk, pavyzdžiui, kai paaiškėjo, kad pasaulinį žydų sąmokslą aprašantys Siono išminčių protokolai yra Caro ochrankos klastotė, buvo pareikšta, kad nors protokolai netikri, tačiau jais perduodama žinia yra tikra! Kas galėtų šias idėjas saugoti šiandien? Galbūt moderniosios druidų organizacijos. O kas yra druidų organizacija? Tai yra organizacija, kurios nariai yra druidai, jie atlieka druidinius ritualus, nešioja druidinę simboliką, puoselėja druidų pasaulėjautą, save laiko druidais ir kitų druidais yra laikomi. Bet ar mes galime šiandienines druidų organizacijas laikyti autentiškomis, juk praėjo tiek laiko ir visi tie judėjimai tėra butaforiniai? O gal čia kaip tik ir yra esmė – jeigu jūs esate kelių tūkstantmečių senumo druidų organizacijos, siekiančios užvaldyti pasaulį, narys, tuomet geriausias būdas jums užsimaskuoti moderniame pasaulyje, yra tiesiog įkurti ir registruoti druidų organizaciją, kaip tam tikrą viešą juridinį asmenį ir visi jus laikys keistuoliais-nepritapėliais ir niekam nė nešaus į galvą, kad tai yra tikra druidų organizacija.

Visi žinome kokias paslaptis atskleidžia Egipto piramidžių geometrinių išmatavimų duomenys. O jūs išmatuokite greta savo  namų stovintį spaudos kioską. Galbūt jo tūrį padauginę iš skaičiaus „π“ mes apytikriai gausime vieną milijoninę visų Žemės gyventojų skaičiaus dalį. O galbūt sudėjus jo stogo kraštinių ilgį, gautų centimetrų skaičius sutampa su Pirmojo Pasaulinio karo data? O kas jei keliais centimetrais yra per daug? Nesileiskite suklaidinami druidų, masonų ir rozenkreicerių – kiosko stogą reikia nuzulinti iki reikiamo skaičiaus. Taigi kalta ne centimetrų sudėties metodika, kaltas spaudos kiosko stogas ir tamplieriai (=satanistai, masonai, druidai, rozenkreiceriai, sionistai).

Draugai taip įsijaučia, kad užsižaidžia ir … prisižaidžia. Juos ir jų Planą ima medžioti slapta organizacija, įsitikinusi, kad draugų intelektualiniais žaidimais sukurtas Planas yra galutinė, esminė grandis, padėsianti iššifruoti pačios organizacijos turimą kažkokią tai informaciją ir žmogžudystė nėra ta riba, ties kuria jie sustotų.

Siužetas vystomas tikrai intriguojančiai ir meistriškai, tik įterpiamos "galimos" istorinių įvykiu interpretacijos neatidų skaitytoją gali lengvai paklaidinti. Knyga tiesiog trykšta ironija bei istorinių faktų gausa, kurie atrinkinėjami ir jungiami vienas su kitu visiškai laisvai. Taigi, gerbiamieji nūdienos internetiniai intelektualai, neapsirikite – lyginti Umberto Eko su Danu Brownu yra tas pats, kas lyginti Servantes „Don Kichotą“ su viduramžių riterių romanais, atseit ir vienur ir kitus rašoma apie klajojantį riterį, tarnaujantį savo širdies damai ir kovojantį su Blogiu.

Share


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar