Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Manau vienas iš akivaizdžių įrodymų, kad tokie klasikai kaip Platonas, Aristotelis, Kantas ir kiti, kiekvieną kartą turi būti skaitomi ir perskaitomi iš naujo. Tam, kad prieš juos būtų galima sukilti vėl ir vėl. Reportaže aptariamos “konservatyviosios modernizacijos” kontekste galima geriau suprasti ir elegantišką lietuvišką terminą “Gervaldija”. Pirmą kartą išgirdęs šį žodį, nurodantį į murzininkų atstovaujamos politinės santvarkos modelį, supratau jį kaip “gervių valdžią”. Man gervės visada buvo paslaptingi paukščiai, ne tokie išsiskiriantys savo išvaizda ir elgesiu kaip gandrai. Šis žodžio aiškinimas mane pagavo ir jau nebesugebėjau jo interpretuoti kitaip. Tik po to, žiūrėdamas kažkurį murzininkų mitingo įrašą, supratau tikrają šio termino etimologinę konstrukciją, kuri eilinį kartą sugražino prie Platono “Valstybės”.

“Konservatyvioji modernizacija – tai krikščioniška siela ir stalinistinė tauta”. Tai tinka ir išplečiant sąvokos “Gervaldija” turinį. Panašus ir kelias, kuriuo einama Gervaldijos link. Atitinkamai aiškintina ir geniali nacionaldarbininkų sąjūdžio fiurerio mintis “Mintis-Žodis-Veiksmas”, puošianti jų atnaujinamą tinklalapį. Lygiame smegenų žievės paviršiuje subujojusi mintis iš pradžių “žodžiais” išklykiama per garsiakalbį ir po to seka veiksmas, smūgio kirviu pagalba įtvirtinantis tuos žodžius smegenyse. Jei sąjūdį sudaro individai, turintys savo smegenyse tik po vieną-kitą raukšlę ir tą pačią nuo kirvio, tai natūralu, kad kirvis tampa valdžios ženklu. Senovės Romoje kirvis, kartu su plakimo rykščių ryšulėliu, reiškė valdžios ženklą – fasces. Iš čia ir žodis “fašizmas”. Sąsajos su Romos imperija čia daugiau simbolinės, tačiau su kirviu kone tiesioginės.
Taigi, pirma paprotiname Kantą, padarydami jam smegenyse daugiau raukšlių, po to paprotiname kitus ir kitokius, tada dar paskaitinėjame Platono “Valstybę ir Adolfo Hitlerio “Mein Kampf”. Galiausiai, kai nebelieka ko protinti, imamės vieni kitų. Situacija kai Marksas su savo nesutaikomų klasių kova atrodo kaip nekaltas kūdikis.

Comments Off on Топором по Канту | In: Filosofija | tags: fašizmas, gervaldija, Kantas, kirvis, murza, nacionalizmas, razborkės. | #

Kantas visą savo gyvenimą nugyveno pagal grafiką. Jis visada vienu metu keldavosi, vienu metu guldavosi, o rašydavo labai nuobodžiai. Keldavosi jis labai anksti, vos pradėjus švisti ir guldavosi jis labai anksti, vos pradėjus temti. Žodžiu, per tą grafiką, Kantas niekada nebuvo matęs žvaigždžių. Kai jos užsižiebdavo, jis jau būdavo užmigęs, o kai jis pabusdavo, jos jau būdavo užgesusios. O kai nemiegodavo Kantas rašydavo šiaip jau labai protingai, na bet itin nuobodžiai ir nesuprantamai.

Ir štai vieną vakarą Kantas pajuto, kad negali užmigti. Ant vieno šono verčiasi, ant kito. Neima miegas ir gana. Valanda praėjo, antra… Atėjo vidurnaktis ir keistas jausmas užplūdo jį. Įsispyrė jis į šlepetes, pasiėmė savo pypkę ir su vienais naktiniais atsisėdo ant savo namų lauko durų slenksčio. Užsidegė pypkę ir palengva užsitraukė kvapnų dūmelį. Dvelktelėjo lengvas ir šiltas vėjelis, atnešdamas švelnų žolės kvapą. Tyliai suošė medžiai, netoliese čirpė žiogai, o kažkur tolumoje girdėjosi lakštingala. Sekdamas kaip ore sklaidosi jo pypkės dūmai, Kantas pakėlė akis ir išvydo skaidriame nakties danguje mirgančias žvaigždes. Visur aplink tvyrojo rami palaima. Kantas palengva baigė rūkyti pypkę, grįžo į savo kambarį, atsisėdo prie savo rašomojo stalo ir pasidėjo prieš save baltą popieriaus lapą. Ranka rašė tarsi savaime.

„Du dalykai pripildo sielą vis naujo ir vis stiprėjančio susižavėjimo bei giliausio pagarbumo, kuo dažniau ir ilgiau apie juos susimąstome, – žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje. Nei vieno, nei antro man nereikia ieškoti ir tik tarti kaip apgaubtų tamsumos arba esančių už mano akiračio ribų; aš juos matau priešais save ir tiesiogiai juos sieju su savo egzistavimo įsisąmoninimu. Pirmasis prasideda nuo tos vietos, kurią aš užimu išoriniame jutimais suvokiamame pasaulyje, ir sąsają, kuriai aš priklausau, išplečia į neapžvelgiamą tolį su pasauliais virš pasaulių ir sistemų sistemomis, be to, dar jų periodinio judėjimo, jų pradžios ir tęsimosi beribiuose laukuose. Antrasis prasideda nuo mano neregimo Aš, manosios asmenybės, ir atvaizduoja mane pasaulyje, kuris iš tiesų begalinis, bet apčiuopiamas tik intelektu, ir aš pažįstu save susijusį su juo (o per jį kartu ir su visais tais regimais pasauliais) ne tik atsitiktiniu ryšiu, kaip ten, bet visuotiniu ir būtinu ryšiu. Pirmasis, nesuskaičiuojamos pasaulių daugybės, reginys tarsi sunaikina mano svarbumą kaip g y v ū n i š k o p a d a r o, kuris vėl turi planetai (tik taškui visatoje) grąžinti materiją, iš kurios jis atsirado, po to kai šiai materijai trumpą laiką (nežinia kokiu būdu) buvo suteikta gyvybinė jėga. Antrasis, priešingai, be galo iškelia mano vertę kaip p r o t a u j a n č i o s u b j e k t o per mano asmenybę, kurioje moralės dėsnis man atveria nuo gyvūniškumo ir netgi nuo viso jutimais suvokiamo pasaulio nepriklausomą gyvenimą, bent jau kiek apie tai galima spręsti iš tikslingos manajam egzistavimui šiuo dėsniu priskirtos paskirties, kuri neapribota šio gyvenimo sąlygomis ir ribomis, bet siekia begalybę.“

Kantas baigė rašyti, atsigulė į lovą ir iš karto užmigo. Kitą dieną pabudo auštant, įprastu laiku. Tai buvo vienintelis kartas, kai jis sulaužė savo paros grafiką. Vėliau jis ir toliau keldavosi ir guldavosi įprastu laiku ir daugiau taip niekada neberašė. Ech, jei taip pamąsčius, būtų žmogus kitą paros metą miegojimui pasirinkęs, visai kitaip jo gyvenimas būtų pakrypęs. Gal net būtų apsiženijęs…

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Naujieji laikai. Kartą Kantas nueina miegoti per vėlai. | In: Filosofija | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, Kantas. | #